„Santaka“ / Didžiausia seniūnija turi kuo didžiuotis / Seniūnijų portretai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Seniūnijų portretai

Dalinkitės:  


Gintas Bakūnas sako, kad Alvito herbas tapo visos Šeimenos seniūnijos simboliu.

Autoriaus nuotr.


Didžiausia seniūnija turi kuo didžiuotis

Andrius GRYGELAITIS


Šįkart dėmesio centre – didžiausia mūsų krašto kaimiškoji seniūnija Šeimena.

Jos seniūnas Gintas BAKŪNAS prieš kelias savaites paminėjo garbingą sukaktį – seniūnavimo 20-metį.

– Kaip šiandien gyvena Jūsų vadovaujama seniūnija?

– Mūsų teritorija išsidėsčiusi aplink Vilkaviškio miestą. Turime 20 gyvenviečių, 60 kaimų, iš kurių dešimt jau nebegyvenami. Net 91 proc. seniūnijos ploto užima žemės ūkio naudmenos. Tai reiškia, kad žemės ūkis mūsų seniūnijoje yra pagrindinis žmonių pajamų šaltinis. Aišku, turime ir paslaugų sferą, čia veikia nemažai įmonių. Didžiausios iš jų – UAB „Mevilsta“ ir UAB „Art Glacio“. Mūsų seniūnijoje kuriasi ir naujos įmonės. Pavyzdžiui, pernai Serdokuose savo veiklą pradėjo LED šviestuvų ir jų komponentų surinkimu besiverčianti UAB „Baltled“. Ši įmonė renovavo senus kaimo kultūros namus, labai pagyvino aplinką.

Taip pat džiaugiamės, jog turime vienintelius rajone nevalstybinius Alvito šv. Kazimiero namus. Čia trijose šeimynose gyvena 24 globotiniai. Labai svarbu vaikams rodyti ir asmeninius teigiamus pavyzdžius, todėl jiems duodu savo nuosavos žemės, kurioje jie patys sau užsiaugina daržovių, patys turi jomis rūpintis, mato, kaip sunkiai ant stalo atkeliauja duona. Šie vaikai lanko Alvito pagrindinę mokyklą, kuri, deja, jau liko vienintelė ugdymo įstaiga mūsų seniūnijoje. Dar visai neseniai mokyklos buvo Klampučiuose ir Giedriuose. Džiaugiamės, kad turime daugiausiai rajone bendruomenių ir seniūnaitijų – po 14. Tai mūsų tvirti socialiniai pagalbininkai, sprendžiant įvairius gyventojams rūpimus klausimus.


– O kokie tie klausimai? Ar daug problemų yra seniūnijoje?

– Dažnai į mus gyventojai kreipiasi įprastais klausimais: prašydami išduoti šeimos sudėčių pažymas ar atlikti notarinius veiksmus. Vis dėlto nemažai problemų sprendžiame nuvykę tiesiogiai pas žmones. Ypač dažnai tenka aiškintis kaimynų nesutarimus, atrodytų, dėl nereikšmingų smulkmenų: ne vietoje augančio medžio, palaidų šunų ar nenušienauto griovio.

Seniūnijoje daug dėmesio reikalauja kelių priežiūra. Pavyzdžiui, pernai lietus trukdė ne tik ūkininkams, bet ir mums, nes kelių būklė dar labiau pablogėjo. Iš viso turime 139 km kelių, iš kurių asfalto danga padengti tik kiek daugiau nei 34 proc. Likę yra žvyrkeliai.

Bene naujausias mūsų rūpestis – Alvito bažnyčios statybos. Pats esu pastoracinės tarybos vicepirmininkas, tad šios problemos man nesvetimos. Dar 2009 m. prasidėjusias statybas atnaujinome tik prieš kelias savaites, kovo 13 d. Šiemet iki rudens turėtų būti baigtos naujos bažnyčios sienos bei stogas.

– Seniūnijoje turite dviejų žymių poetų tėviškes. Ar jų priežiūrai reikia skirti papildomą dėmesį?


– Labai džiaugiamės, jog iš mažo Kiršų kaimelio išaugo tokios dvi asmenybės, kaip Salomėja Nėris ir Kazys Bradūnas. Juokaujame, kad juos skyrė tik keleri metai ir Širvintos upelis. Žiūrint iš vienos tėviškės, gerai matoma ir kita. Šiandien abi šios teritorijos tvarkomos, gausiai lankomos turistų. Labai iniciatyvi yra Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Jos dėka tėčio tėviškė tapo dar patrauklesnė. Čia pastatyti mūsų skulptoriaus Raimundo Blažaičio sukurti vartai, kryžius. Pernai, minint poeto šimto metų gimimo sukaktį, sodybvietėje vyko poezijos skaitymai. Sutvarkius šią vietą, dabar čia lankosi daug vaikų, vyksta įvairios edukacinės programos. Džiaugiamės, jog praėję metai buvo paskelbti Kazio Bradūno metais. To labai siekėme ir mes, buvome kreipęsi net į Seimo narius.

Salomėjos Nėries gimtinę aptvarkome kiekvienais metais prieš Poezijos pavasario renginius. Šioje vietoje dabar gyvena poetės sūnaus žmona Laimutė Bučienė, kuri ir pati prižiūri aplinką.

Vis dėlto bene žymiausias mūsų seniūnijos objektas – ne šių poetų gimtinės, o Paežerių dvaras. Tai viso rajono pasididžiavimas. Džiaugiamės, kad jį turime.


Labai graži mūsų seniūnijos vieta – Lankeliškių bažnyčios šventorius. Ten stovi paminklas 1941 m. nužudytiems kunigams. Jį pastatė iš to krašto kilęs dailininkas Algirdas Žiugžda. Kartu su pastoracine taryba ir tikinčiųjų bendruomene senosios bažnyčios vietoje pastatėme ir kryžių bei vartus. Džiaugiuosi, kad šia parapija anksčiau rūpinosi pastoracinės tarybos vicepirmininkas Kazys Rudzevičius, o dabar šią veiklą tęsia jo sūnus Laimutis. 2015 metais užkonservavome senosios bažnyčios sienas. Apskritai, Lankeliškiuose sklando labai gera aura, ten atvyksta svečių iš įvairių Lietuvos kampelių, net baikeriai ne kartą buvo užsukę.

– Kovo 9 d. suėjo 20 metų, kai esate Šeimenos seniūnijos seniūnas. Kaip prabėgo šis laikas? Ar pasikeitė žmonės, jų problemos?

– Pats esu kilęs iš Alvito, todėl man pasisekė, kad gavau galimybę dirbti tėviškėje. Manau, jog per dvidešimtmetį pasikeitė ne tik žmonių kartos. Viskas, kas kito, tikriausiai kito į gerą pusę. Gyvenvietės išgražėjo, gatvėse įrengti apšvietimai, kaimuose net šaligatviai atsirado. Vis dėlto didžiausias viso to nuopelnas tenka patiems žmonėms.

2003 metais buvau pirmasis agitatorius, raginantis kurti bendruomenes, vėliau žmonės patys įsisuko į šį ratą. Dabar būtų net sunku suskaičiuoti, kiek per tuos metus parašyta projektų, kiek pritraukta lėšų.

Per dvidešimt darbo metų daug dėmesio skyriau kapinių priežiūrai. Teko šalinti medžius, tverti tvoras. Tuomet net girdėjau tokių kalbų, kad jeigu seniūnas rūpinasi kapinėmis, jis rūpinsis ir žmonėmis.

Tikrai ne visi gyventojai turi darbus, o pajamų visiems labai reikia. Pernai bendradarbiaudami su darbo birža per Užimtumo didinimo programą porai mėnesių įdarbinome 25 žmones, šiemet ketiname į pagalbą pasitelkti 20 asmenų. Bet yra viena bėda: seniau trūko darbo įrankių, o dabar, kai jų trūkumo jau nejaučiame, nėra norinčių ir galinčių dirbti žmonių. Sodybos kaimuose tuštėja. Tiesa, reikia pripažinti, kad padėtis nėra visiškai beviltiška. Pavyzdžiui, į Paežerius atsikelia nemažai jaunų šeimų. Joms ši vieta labai patraukli.

Pastebėjau, jog šiais laikais vis dažniau prireikia socialinių paslaugų. Visuomenė sensta, daug jaunų šeimų išvyksta į užsienį, čia palikdami senus savo tėvus. Jais kažkam reikia pasirūpinti. Tiesa, ne visada tokie žmonės prašo pagalbos. Jiems neretai trūksta paprasčiausio bendravimo.


– Esate kaimiška seniūnija, o patalpos įsikūrusios Vilkaviškyje. Ar tai nesukelia gyventojams papildomų rūpesčių?

– Manau, kad ne. Visa mūsų seniūnija įsikūrusi aplink Vilkaviškį, tad žmonėms čia atvykti yra patogiausia. Kažkada buvo svarstymų seniūnijos patalpas perkelti į Karalių kaimo bendruomenės namus, tačiau manau, jog tai nebūtų pati geriausia išeitis.

– Kokie artimiausi Jūsų planai?

– Šiais metais vėl grįšime prie kapinių tvarkymo. Norime segmentine tvora aptverti Stirniškių civilines kapines, nes dabartinė tvora – apverktinos būklės. Tuoj prasidės žolės pjovimo darbai – turime per 50 hektarų šienaujamų plotų. Aišku, vieni patys to padaryti nespėjame, tad į pagalbą kartais tenka pasitelkti ir UAB Vilkaviškio komunalinio ūkio darbuotojus.

Kasdieninių darbų išties netrūksta. Pavyzdžiui, pernai Giedriuose bei Didžiuosiuose Šelviuose genėjome medžių šakas, kad šios netrukdytų elektros laidams, padėjome Alvito bendruomenės namams pasikeisti grindis ir sceną. Neabejoju, jog nemažai darbų laukia ir šiais metais.



Publikuota: 2018-04-12 10:48:37

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai