„Santaka“ / Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliukas – vienybės ir bendruomeniškumo simbolis / Atkurtai Lietuvai – 100

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Atkurtai Lietuvai – 100

Dalinkitės:  


Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos Vašingtone vadovė Jūratė Bujanauskas su šeima prie ąžuoliuko, pasodinto Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje 2016 – aisias metais.

Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliukas – vienybės ir bendruomeniškumo simbolis


Kiekvienas iš mūsų prisiminimais tapydami vaikystės paveikslą nejučiomis pasijuntame mažais. Tie prisiminimai brangesni už viską pasaulyje, nes suvokimas ką tai mums reiškia ateina tik tada kai užaugame, kai patys turime savo vaikus ir nejučiomis jų vaikystę išgyvename kartu.

Tada jau mes patampe jų kūrėjais. Jaučiame, kad turime tam tikras galias dalintis, atiduoti, suteikti, kurti ir džiaugtis.

Kai buvau maža, daugelį savo vasarų praleisdavau pas močiutę kaime. Gyvenimas tuo metu susidėdavo iš mažų rūpestėlių ir atsakomybių. Sena močiutės troba šiuo metu prisiminimuose iškyla kaip paslaptingas pasakų namelis. Kamaraitė – taip buvo vadinamas vienas iš nešildomų kambarių – buvo smagiausia vieta. Vasarą čia buvo galima pasislėpti nuo viso pasaulio ir pasinerti į knygų karalystę. Prisimenu, kad tada buvo prarandamas realybės pojūtis ir pradėta rytą skaityti knyga „suvalgydavo“ didžiąja dienos dalį. Močiutė ateidavo pasižiūrėti ar viskas gerai, atnešdavo į lovą be galo skanių blynų ir arbatos ir vis klausdavo: „Na, kada gi tu atsikelsi?“. O man taip nesinorėdavo išlįsti iš šiltų patalų...

Tada buvo po kelis kartus perskaitomos Žiulio Verno, Marko Tveno ir kitos nuotykių knygos. Vaizduotės dėka galėdavai išgyventi visus knygų herojų nuotykius. Tačiau, kai pagaliau nosį iškišdavau pasisveikinti su saule, tekdavo močiutei padėti padaryti namų ūkio darbus. Jie nebuvo kažkokie sudėtingi. Tokie kaip išvalyti triušides, pašerti triušius, paravėti daržus, pavalyti trobą, pašluoti kiemą...Ir kai jau padarydavau tai ką reikia, vėl, pasiėmusi knygą, sąsiuvinį ir rašiklį, bėgdavau prie ąžuolo, rugių lauke augančio. Kažkada II pasaulinio karo metais, ten buvo troba. Po karo trobos nebeliko, tačiau ąžuolas, menantis senus laikus, augo ir toliau. Rugiai buvo tokie dideli, sulig manimi arba net ir aukštesni, tad nubristi iki ąžuolo buvo labai smagu. Tai buvo mano slaptavietė. Būdavo atsisėdi, pasislepi nuo saulės jo vešlioje lapijoje, užverti galvą aukštyn ir klausaisi rugių šiurenimo ir vėjo lopšinių. Taip gera, būdavo...Taip gimė vieni pirmųjų mano eilėraščių.


Po šiuo ąžuolu prisikaičiusi Tomo Sojerio nuotykių, ieškojau ir lobių. Pamenu, radau porcelianinės lėlės galvą su pečių linija, kurioje buvo skylutės. Kaip tėtis vėliau paaiškino, tai buvo senovinė lėlė, kuriai drabužėlius kartu su kūnu reikėdavo pasiūti. Tų skylučių pagalba jie buvo pritvirtinami. Radusi žėručio akmenį galvojau, kad atradau auksą...

Šiuo metu močiutės nebėra, o ir trobos jau beveik nebeliko, tačiau ąžuolas – mano vaikystės medis, menantis ne vieną dešimtmetį, pasitinka mane ir dabar.

Niekada negalvojau, kad atsitiks taip, jog mano vaikai, savo vaikystę praleis ne Lietuvoje. Įdomu yra tai, kad net ir negyvenant Lietuvoje jų prisiminimai siejasi su Lietuvoje praleistomis vasaromis ir seneliais, ten gyvenančiais pusseserėmis ir pusbroliais, tetomis ir dėdėmis, ir per vasaros atostogas atrastais draugais. Gyvendami ir dirbdami ne Lietuvoje, savo vaikams kuriame sąsajas su ja, jos istorija, tradicijomis ir papročiais.

Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla – tai ypatinga vieta, kurioje mūsų vaikai, kiekvieną šeštadienį ieško ir suranda lietuvių kalbos turtus, pasineria į Lietuvos istorijos įvykius, švenčia visas lietuviškas šventes bei pradeda rašyti savo meilės Lietuvai knygą. Mes, mokyklos bendruomenė– kaip viena šeima kuriame tai, kas gyvenant Lietuvoje, yra tiesiog savaime suprantama, o juk tai – tokia ypatinga dovana. Kiekvienas iš mūsų savo vaikams stengiamės atiduoti tai, kas mums yra brangiausia, ir pasidalinti tuo, kas mums yra šventa.


Šioje mokykloje jau septintus metus dirbu mokytoja. Vis galvojant, kaip įdomiau parengti mokiniams pamokas, gimė video pamokos idėja, kurios metu buvo sukurtas tiesioginis tiltas tarp dviejų žemynų, tarp Lietuvos ir JAV. Mano tėveliai mokytojai: mama – pradinių klasių, o tėvelis – istorijos. Tuo metu jis buvo tik ką išleidęs knygą „Dingusios tautos pėdsakais“, o mūsų mokykla vykdė „Knygų metų“ projektą. Buvo puiki galimybė pakalbėti su autoriumi ir sužinoti knygos rašymo paslapčių. Tai buvo netradicinė pamoka, po kurios užsimezgė nauja idėja: Tautinio Atgimimo ąžuolyne, Jono Basanavičiaus gimtinėje, Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje, pasodinti stiprybės ir ilgaamžiškumo simbolį – ąžuoliuką. Artėjan Lietuvos šimtmečiui ąžuoliuko pasodinimo idėja visai Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos bendruomenei buvo be galo prasminga ir reikšminga.

Juk ąžuolynas pradėtas sodinti dar 1988 metais, didžiausio Lietuvos žmonių dvasinio pakilimo metu, kai mūsų širdyse netilpo besiveržiantis laisvės troškimas. Šios idėjos iniciatoriai Vitalius Stepulis, Algimantas Kepežėnas, Vygandas Čaplikas, Rimantas Krupickas, Kęstutis Labanauskas, Vladas Markauskas ir Romualdas Survila 1989 m. pavasarį pakvietė žmones iš visos Lietuvos į Jono Basanavičiaus tėviškę Ožkabalius sodinti ąžuolų. Tokia buvo Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno pradžia.


Šimtmečio giraitę buvo pradėta sodinti 2014 m. pavasarį. Pirmieji savo ąžuolų guotą pasodino sūduviai su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi. 2015–2017 metais per tris pavasarines talkas buvo pasodinti Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ir Dzūkijos guotai. Mūsų mokyklos ąžuoliukas pasodintas Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio giraitėje 2016 – aisias metais. KDLM direktorė Jūratė Bujanauskas ir visa mokyklos bendruomenė be galo easme dėkingi Kristojo Donelaičio draugijai, Algiui Vaškevičiui bei mano tėčiui Antanui Žilinskui, kad tą žvarboką, bet saulėtą pavasario dieną Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliukas, įleido savo šaknis į šventą J. Basanavičiaus gimtinės žemę.

Giraitės kontūrai primena laimę nešantį penkialapį dobilą, kurio kiekvienas lapelis simbolizuoja vis kitą Lietuvos etninį regioną. Mūsų mokykla pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, tad ir ąžuoliukas auga numatytame Mažosios Lietuvos regione. Pačiame giraitės viduryje buvo pastatytas didelis Lietuvos laukų riedulys. Jame iškaltos datos 1918–2018 ir žodis LIETUVA .

Kad pasiekčiau savo vaikystės ąžuolą tekdavo bristi per auksaspavių rugių lauką. Norint aplankyti Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliuką, keliausime po Lietuvos istoriją menantį ąžuolyną. Šis pasivaikščiojimas – tai lyg istorinės knygos skaitymas, kurios džiugius ir tragiškus įvykius įamžinę ąžuolai. 1991 m. pavasarį pasodinta 13 ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiems Sausio 13-ąją. Rudenį pasodinti medeliai nužudytiems liepos 31 d. Medininkuose, taip pat Šalčininkuose ir prie Aukščiausiosios Tarybos. Prisiminti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų deklaraciją pasirašę partizanai, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. 1998 m. vardinius medelius pradėjo sodinti Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai. Sodino ąžuolus Punsko lietuviai, Latvijos ir Estijos diplomatai. Naujais ąžuolais pažymėtos Lietuvai svarbios datos: 1863 m. sukilimas, Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, Sąjūdžio gimimas, Baltijos kelias. Auga, stiebiasi Ąžuolynas, šiandien storiausi ąžuolai vieno metro aukštyje jau viršija 150 cm apimtį.

Mūsų mokyklai buvo be galo džiugu per Vasario 16 – osios šventę, minint 100 – ąjį Lietuvos gimtadienį, video reportažo pagalba nusikelti į Ąžuolyną ir visai Vašingtono lietuvių bendruomenei pristatyti Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos ąžuoliuką. Mažą, bet labai mylimą ir mūsų visų laukiantį.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla – tai ypatinga vieta, kurioje mūsų vaikai, kiekvieną šeštadienį ieško ir suranda lietuvių kalbos turtus, pasineria į Lietuvos istorijos įvykius, švenčia visas lietuviškas šventes bei pradeda rašyti savo meilės Lietuvai knygą.


Juk gera žinoti, kad šis ąžuoliukas – tai mūsų visų vienybės ir bendruomeniškumo simbolis. Jam ūgtelėjus, gal ne vienas iš mūsų pasisems stiprybės ir ramybės, gal po jo skleidžiamu pavėsiu gims nauji eilėraščiai ir bus skaitomos knygos. Mes labai tikime, kad tai bus ne vienus dešimtmečius mus jungianti vieta, nesvarbu kur begyventume.

Svarbu tai, kad Lietuva gyventų visų mūsų širdyse.



Živilė UČKURONIENĖ

KDLM 5 – 6 kl. mokytoja



















Publikuota: 2018-04-05 10:58:19

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai