Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2006-11-21 08:55
Irena Juškienė seminaro dalyvėms parodė, kaip nusimegzti puošnias riešines. Autorės nuotr. Riešines dėvėti šilta, gražu ir madinga
Birutė NENĖNIENĖ
Seminaras, kuriame vilnietė Irena Juškienė mokė megzti riešines, jame dalyvavusioms mokytojoms ir susidomėjusioms vilkaviškietėms paliko didelį įspūdį. Skirstydamosi į namus moterys kalbėjo riešines numegsiančios kaip kalėdinę dovaną sau ar dukroms, mokytojos per pamokas žadėjo mergaites pamokyti nusimegzti šią iš užmaršties prikeliamą puošmeną.
Idėja surengti tokį seminarą kilo etnokultūros sritimi besidominčiai muziejininkei Aušrai Mickevičienei po to, kai Marijampolės apskrities tautodailės parodoje jos mamai Stefanijai Valuntienei už riešines buvo paskirta antroji vieta ir jas panoro dėvėti visas pulkas įvairaus amžiaus jos anūkų. S.Valuntienė riešines megzti išmoko per Krašto muziejuje surengtą Amatų dieną, prisėdusi šalia vilnietės I.Juškienės.
Seminaro dalyvės buvo atsinešusios siūlų, virbalus, karoliukų, todėl I.Juškienė praktiškai rodė, kaip nusimegzti karoliukais ornamentuotas puošnias riešines.
Tai labai paprasta, bet reikia kruopštumo. Mezgama tik ripsiniu raštu iš plonų vilnonių siūlų, specialia adata suveriant karoliukus. Prieš juos veriant, apskaičiuojama, kiek jų reikės vienai riešinei. Tai priklauso nuo pasirinkto rašto – gali pakakti 200–300, o sudėtingesniam raštui prireikia ir iki 1500. Riešinei numegzti apytikriai reikia 70 metrų siūlų, 10 cm riešinei reikia apmesti 50 akių. Lektorė sakė paskaičiavusi, jog riešinės pati niekaip nenumezga greičiau kaip per aštuoniolika valandų.
Šios iš užmaršties prikeliamos puošmenos pastaruoju metu labai populiarios tarp jaunimo, net dėvimos ilgos, iki alkūnių.
I. Juškienė riešinėmis susidomėjo, kai susikūrusiam folkloro ansambliui „Ūla“, kuriame ji dalyvauja, reikėjo rūpintis tautiniais drabužiais.
Tuomet etnografė Stasė Bernotienė pirmąkart parodė riešines, kurios, pasirodo, buvusios ne tik tautinio kostiumo puošmena. 19 a. pab. – 20 a. pradž. Lietuvoje tiek vyrai, tiek moterys dėvėjo riešines – ant rankos riešo užmaunamą rankogalį. Šalies regionuose jos buvo vadinamos skirtingai: rankovičiai, rankelkos, mankietai ir kt. Sūduvoje – rankaukos. Riešinės buvo dėvimos dėl šilumos ir dėl grožio, vienos buvo išeiginės, puoštos karoliukais, kitos – kasdieninės paprastos, megztos dviejų ar vienos spalvos siūlais. Manoma, jog riešinės nunyko 20 a. pradžioje, kada buvo pradėta megzti ilgesni pirštinių riešai.
Ekonomistės išsilavinimą turinti ir ekonomiste dirbanti I.Juškienė sakė, jog nežinanti, kodėl parūpo riešinės – tiesiog pamatė ir jai tai pasirodė labai gražu bei praktiška. 1996 metais moteriai kilo idėja pervažiuoti per Lietuvos kraštotyros muziejus ir jų fonduose pasižiūrėti į autentiškas šimto ar pusantro šimto metų riešines. Tam rekomendacinį raštą davė Kraštotyros draugija. Rastas riešines fotografavo, persipiešė raštus, o paskui ėmėsi jas megzti – atkūrė autentiškas spalvas ir raštus.
Kultūros ministerijai pritarus pernai išleido knygą „Riešinės“, iliustruotą, pačios atkurtų skirtinguose regionuose nešiotų riešinių nuotraukomis. Daugiausia surinktų šių puošmenų rado Lietuvos nacionaliniame ir Dailės, Kauno M.K.Čiurlionio muziejuose. Daug yra išlikusių žemaičių ir aukštaičių dėvėtų riešinių, suvalkietiškų – labai nedaug, o Vilkaviškio krašto muziejaus fonduose saugoma tik viena. Todėl I.Juškienė kreipiasi į mūsų krašto žmones: gal kas dar saugo namuose riešines kaip relikviją, gal galėtų perduoti į muziejaus fondus. Suvalkijos krašte nešiotos riešinės išsiskiria spalva – dažniausiai mėlyna su violetiniu atspalviu.
Viešnia juokavo, kad Islandija, pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, pirmoji pripažino ir riešines. Irenos Juškienės riešinės pirmąkart buvo eksponuojamos 2002 metais Reikjavike ir sulaukė didelio islandų dėmesio. Tik po to susidomėjimo riešinėmis banga atsirito į Lietuvą.
19 amžiuje riešinės buvo paplitusios Europoje, ypač Skandinavijos šalyse. Jos buvo dėvimos Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Grenlandija ir Islandija iki šių dienų išsaugojusios šią tradiciją.
Publikuota: 2006-11-21 08:55:18
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|