Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-11-21 08:40

---

Grinių šeima 1905 m.: (iš kairės) sėdi motina Ona, tėvas Vincas, Kaziukas, Gražina, K.Griniaus žmona Joana, stovi brolis Jonas, sesuo Ona ir dr. Kazys Grinius.

Kraštiečio žingsniai akmenuotu „Varpo gadynės“ keliu

Sunkus uždavinys šiandieninį skaitytoją pavedėti Kazio Griniaus prieš šimtmetį eitu keliu. Pasitelkime vaizduotę ir ryškesnius faktus.

Kaip jums atrodytų, jeigu dabar visose mokyklose būtų prievarta įvesta, tarkim, anglų kalba, mokiniai tarpusavyje šnekėtųsi vokiškai, o lietuviškai – vien namuose? Už gimtąja kalba ištartą žodį mokykloje kabintų ant kaklo medinę lentą – „metelingę“, kurią vaikas galėtų perkabinti kitam, tik išgirdęs jį kalbant lietuviškai, o už policijos surastą kad ir šio laikraščio skiautę sodintų į kalėjimą, tremtų į... Nigeriją. „Siaubas!“ – klyktume. Kur žmogaus teisės?! Bet gimnazisto Kazimira Vikentjeviča Grineviča (Kazio Griniaus – aut.) laikais tai buvo realybė: mokytis rusiškai, kalbėti – lenkiškai, pakampėse – lietuviškai. Slaptai skaityti ir platinti iš mokytojo Petro Kriaučiūno gautą J.Basanavičiaus „Aušrą“ bei leisti su bendramoksliu J.Mačiu savo laikraštėlį „Priešaušris“. Reikėjo drąsos penktokui suburti draugus ir eiti į namus pas lenkomaną kun. Miknevičių reikalauti, kad tas sakytų pamokslus lietuviškai, ir už tai nebūti išmestam iš gimnazijos. Kai direktorius tardė ir pasakė, kad moksleiviams griežtai draudžiama organizuotis, K.Grinius atsakė: „O kai jus sveikinome neseniai su vardadieniu visa grupė – juk nieko nesakėte?“ „Ach vy, Grinevič, – visada išsisukate“, – tepasakė ir... nenubaudė.

Ši Kazio Griniaus savybė – rasti išeitį iš kebliausios situacijos – jam einant pavojingu ir akmenuotu varpininko keliu daug kur pagelbėjo. Net 1926 m. perversmo metu, nusprendęs atsistatydinti ir neaštrindamas padėties, liko teisus ir nebuvo įkalintas ar sušaudytas...

1888 m. Kazys Grinius, jau Maskvos universiteto studentas, dalyvavo pirmajame „Varpo“ gimtadienyje Marijampolėje. Netrukus jis buvo įtrauktas į varpininkų komitetą ir net 12 metų – ilgiausiai už kitus – jame vaisingai dirbo: rašė straipsnius, redagavo priedą – „Ūkininką“, kalendorius, skelbė savo anticarinius atsišaukimus, platino draudžiamą spaudą, porą kartų išgelbėjo „Varpą“ nuo žlugimo, pasiųstas dirbo kartu su žmona Naumiestyje prie sergančio V.Kudirkos...

Prasidėjus kratoms, suėmimams, tardymams, jis nesiliauja. Kuria su kitais Demokratų partijos programą, redaguoja „Varpą“. Grįžęs į Marijampolę, organizuoja mitingus, sako kalbas, suruošia pirmą politinę demonstraciją, pirmą viešą vakarą su vaidinimu „Amerika pirtyje“, rašo daug straipsnių sveikatos klausimais, įkuria „Šviesos“ draugiją, savo namus padaro kultūrinio Sūduvos sąjūdžio centru. 1911 m. organizuoja didžiulę žemės ūkio parodą Marijampolėje.

Kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas, jeigu J.Basanavičiaus „Aušra“ būtų nenušvietusi niūrios carinės priespaudos padangės atgimimo vilties šviesa? Jei ne „Varpu“ suskambinęs „Kelkite, kelkite...“ Vincas Kudirka, padedamas viso būrio sūduviečių, tarp jų – ir vieno pagrindinių bendražygių Kazio Griniaus, jei ne Rygiškių Jonas – kalbos tėvas, šešetas Vasario 16-osios šio krašto signatarų, būtų labai sudėtinga tvirtinti, kad nebūtų mus ištikęs Suvalkų, Seinų krašto ar net „Kaliningradskaja oblast“ likimas. Būtent K.Grinius pirmutinis įpiršo „Varpe“ vėliau ištarpusią, suklestėjusią nepriklausomybės viziją, virtusią ne „kažkokia geografine naujiena“, anot V.Majakovskio, o Lietuvos valstybe.

Sunkus, pavojingas ir akmenuotas buvo tas senųjų varpininkų kelias, pareikalavęs eiti juo kantriai ir ryžtingai, „... nesitikint, ar būsi papeiktas, ar pagirtas“, kaip sakė ir darė K.Grinius, visą savo gyvenimą paskyręs Lietuvai ir jos žmonėms.

Todėl gruodžio 17-ąją, minėdami K.Griniaus gimimo metines, įvertinkime jo svarų indėlį, kad esame lietuviai, kad turime demokratinę Lietuvos valstybę Europos lygiateisių tautų bendrijoje, savo Tėvynę, seniausią kalbą ir savitą kultūrą.



Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K.Griniaus memorialinio muziejaus direktorius

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---