Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Valstybė buvo, yra ir bus

---

Nuotrauką, kurioje įamžinta 1934 metų Vilkaviškio miesto valdžia – tuometinės Tarybos nariai ir personalas, prieš keletą metų rajono Savivaldybei padovanojo žydų istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris (Ralph Salinger). Ši nuotrauka puošia Savivaldybės posėdžių salę.

Kaip Vilkaviškio miestas atrodė po Pirmojo pasaulinio karo? Su kokiais sunkumais miesto Savivaldybė susidūrė paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe 1918 metais? Kuo kvėpavo paprasti vilkaviškiečiai prieš šimtą metų? Į visus šiuos klausimus pabandysiu atsakyti vartydamas seną, 1939 metais Vilkaviškio savivaldybės išleistą, leidinį.

Leidinyje „Vilkaviškio miesto savivaldybė 1918–1938“ tuometinis miesto burmistras (dabar būtų meras) Antanas Sajeta nurodo, kad iki 1922 metų mieste gyveno 6285 žmonės: apie 45 proc. lietuvių ir 55 proc. žydų tautybės asmenų. Todėl buvo nutarta, kad miesto komiteto sudėtį turi sudaryti 6 krikščionys ir 6 žydai. Rinkimuose buvo leista dalyvauti visiems miesto gyventojams, turintiems 20 metų. Pagrindinė komiteto užduotis buvo neleisti vokiečiams išvežti iš miesto maisto produktų, gyvulių, paukščių, grūdų. Vokiečių okupacinė valdžia galutinai iš miesto gyvenimo pasitraukė tik prabėgus metams po nepriklausomybės paskelbimo.

Prieš šimtą metų tuometinis Vilkaviškis, nors ir turėjo elektros stotį, bet buvo apibūdinimas kaip „pustamsis miestas“. Šviesa būdavo įjungiama tik keletui valandų per parą. Elektros stotis buvo sena, priklausė vokiečių okupacinei valdžiai, kuri už ją reikalavo 100 tūkstančių auksinų išpirkos. Buvo išleistos obligacijos, kurias pirkdami gyventojai surinko į miesto biudžetą trūkstamą sumą. Elektros stotis atiteko Vilkaviškio miesto valdžiai.

Paskelbus nepriklausomybę nuo Vilkaviškio rajono ūkininkų nugarų nukrito rekvizicijų našta. Leidinyje rašoma, kad „okupacijos metu nieko negalėjai pamatyti, net brička važiuojančio. O dabar į atlaidus ir iškilmes pradėjo vykti raiti ir važiuoti su rūpestingai įžiūrėtu gyvuliu“. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe vilkaviškiečiai pradėjo gyventi įprastą gyvenimą.

Prieš šimtmetį Vilkaviškio apskrityje buvo apie 50–60 dvarų su palivarkais. Nepaisant to, dvarai stovėjo tušti ir „išparceliuoti“. „Padėjimas su dvarais yra tiek painus, kaip niekados nėra buvęs. Palikti dvarai be gyvulių. Esant čia rubežiui, viskas, pradedant nuo ančių ir žąsų baigiant grūdais ir ūkio padargais, plaukė į Vokietiją“, – rašoma leidinyje. Nurodoma, kad vietinė lietuvių valdžia turės opią problemą, kaip sutvarkyti dvarų nuosavybę. Sulenkėję Vilkaviškyje esančių dvarų savininkai ne tik savo sūnus siuntė į Lenkijos kariuomenę, bet ir visus gyvulius, sėklą bei kitą turtą. Vėliau dvarų žemės Lietuvos valstybės iniciatyva buvo išskirstytos savanoriams, kovojusiems su lenkais ir bolševikais dėl tautos nepriklausomybės.

Leidinyje nurodoma, kad 1919 metais Vilkaviškio miesto savivaldybei atiteko senoji gyvulių skerdykla, prekyvietė, pavargėlių virtuvė, ugniagesių garažas. Už 13 400 auksinų buvo nupirkta vaisių džiovykla. Perimtas privatus turtas, kurio savininkai dar nebuvo grįžę po Pirmojo pasaulinio karo. Didžiausia problema įvardijama lėšų trūkumas. Todėl gyventojai buvo įpareigoti mokėti švietimo mokestį. Karo ir okupacijų nualinta jaunoji Lietuvos valstybė prieš šimtmetį viską turėjo pradėti nuo pradžių.

Buvo susidurta su išsilavinusių miesto piliečių trūkumu. Todėl buvo įsteigti nemokami suaugusių bendro lavinimo kursai.

Miesto komitetas 1920 metais ėmėsi drastiškų priemonių kovodamas su alkoholio vartojimu. Buvo nutarta „pasigėrusius bausti pinigine bauda, taip pat bausti ir svaiginamų gėrimų parduotuvių savininkus. Sekmadieniais ir šventomis dienomis svaiginamų gėrimų visai nepardavinėti

Miesto komitetas 1920 metais ėmėsi drastiškų priemonių kovodamas su alkoholio vartojimu. Buvo nutarta „pasigėrusius bausti pinigine bauda, taip pat bausti ir svaiginamų gėrimų parduotuvių savininkus. Sekmadieniais ir šventomis dienomis svaiginamų gėrimų visai nepardavinėti“. Leidinyje rašoma, jog kilus gyventojų nepasitenkinimui šie draudimai labai greitai buvo atšaukti.

Po 1921 metų daugiau dėmesio buvo skiriama miestiečių susisiekimui ir keliams gerinti. Miesto gatvės buvo grindžiamos naujai tašytais akmenimis, šaligatviai daromi tik cementiniai. Važinėdavo autobusas Kybartai–Vilkaviškis–Marijampolė, bet dažnas miestietis naudodavosi siauruoju geležinkeliu, kuriuo traukiniai kursuodavo tarp Marijampolės ir Vilkaviškio. Rašoma, jog „tas vagonėlis sukaltas iš lentų, nesandarus, todėl pro jį kiaurai švilpia vėjas. Bevažiuodamas dažnai nupuola nuo bėgių ir keleiviams išlipus tenka jį užsidėti, nes ne kartą visai girti konduktorius ir vežėjas to nepajėgia“. Taip pat priduriama, kad šis „gelžkelis ne Vilkaviškio miesto savivaldybės, o esantis privačiose rankose“. Senose nuotraukose bėgiai vinguriuoja iki pat dabartinės Basanavičiaus aikštės. Todėl nesunku nuspėti, kodėl šis keliavimo būdas vilkaviškiečiams buvo toks patrauklus.

Mieste įvyko didžiulė šventė, nes 1922 m. JAV pripažino Lietuvą de jure. Todėl Vilkaviškio miesto savivaldybė tais pačiais metais pastatė Lietuvos nepriklausomybės paminklą prie Šv. Kryžiaus bažnyčios, tuometinėje Žalumynų gatvėje. Pažymima, kad buvo panaudota „vokiečių pastatyto prekyvietėje paminklo medžiaga“. Paminklo sąmata įvertinta 5000 auksinų.

Per šimtą metų pasikeičia kelios žmonių kartos. Tačiau šimtmetis valstybės, tautos egzistavime nėra didelis laiko tarpas. Manau, 1918 metų vasario 16-oji – pati reikšmingiausia Lietuvos istorijos data, kuri įtvirtino jos valstybingumo tęstinumą būsimiems nepriklausomos Lietuvos šimtmečiams.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---