Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / In Memoriam

---

Mes tokie laikini – kaip lietus, į žemę nupuolęs.

Ir tokie amžini – kaip erdvė. Kaip žodžiai...

(Ramutė Skučaitė)

Laikas. Koks skubantis ir koks negailestingas. Tyliai vaikšto po žemę ir paslapčia išsiveda mums artimus žmones. Žmones, kuriuos mylėjome, kuriais didžiavomės, kurie mus mylėjo ir buvo mums artimi.

Šių metų kovo 10 dieną, eidamas 96-uosius metus, į Amžinybę iškeliavo ilgametis Vištyčio vidurinės mokyklos mokytojas Česlovas Vyzas. Su giliu liūdesiu išgyvename jo netektį. Tai buvo ne šiaip sau mokytojas, bet Mokytojas iš didžiosios raidės. Kiekvienas sutiktas, kiekvienas pažintas žmogus šio mokytojo buvo apdalytas šiltu žvilgsniu, malonia šypsena, geru žodžiu. O ką jau kalbėti apie pasisveikinimą... Nespėdavai Mokytojo pamatyti, o jis besišypsodamas jau taria „labas“. Ir truputį gėda, ir beprotiškai šilta... Nepraeis neužkalbinęs nei seno, nei jauno, nei mažo, nei didelio. Visi jam geri, visi svarbūs, visi reikalingi.

Mokytojas Česlovas Vyzas gimė 1922 m. rugpjūčio 7 dieną Vilkaviškio apskrityje, Vištyčio miestelyje, mažažemio valstiečio šeimoje. Pradžios mokyklą baigė Vištytyje, vėliau mokslus tęsė Ukmergės, Kybartų gimnazijose. Jau dirbdamas mokėsi Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultete.

Mokslo ir darbo kelias buvo sunkus, nes gyvenimas Mokytojo nelepino, o ypač karo metais ir pokariu. Bet ir tada, kai pasakodavo apie tuos sunkius laikus, atrasdavo gerų akimirkų, gražių prisiminimų. O jų tikrai buvo, nes visas gyvenimas buvo pašvęstas mokytojo darbui.

Iš pradžių Česlovas Vyzas dirbo Vištyčio pradinės mokyklos vedėju (1945 m.), vėliau – 12 metų išdirbo Vištyčio progimnazijos direktoriumi, buvo Vištyčio vidurinės mokyklos direktoriumi, ilgą laiką joje dirbo rusų kalbos mokytoju. Jis išugdė ne vieną mokinių ir auklėtinių kartą, ne vienu pasidžiaugė, pasididžiavo, pagyrė, ne vienam padovanojo šypseną ir padrąsinimą.

Šis žmogus – ne tik Mokytojas, bet ir gyva istorija. O kiek žmonių (žydų, vokiečių ir kt.), karo išblaškytų po pasaulį, kreipėsi į jį pagalbos, kad surastų artimųjų kapus, ką nors sužinotų apie krašto gyventojų likimus, gyvenimus. Puiki Mokytojo atmintis ne vienam praskleidė praeities šydą.

Buvo... Skaudus žodis. Jį tyliai ir skausmingai tars artimieji: dvi dukros, sūnus, anūkai, buvę bendradarbiai, mokiniai, pažįstami, draugai – visi. Visi tars tą vienintelį žodį „buvo“, bet širdyje vis dar plevens gyvas prisiminimas. Tokie žmonės nemiršta. Jie tik išeina... Išeina pasakę: „Viskas gerai...“

Gilus skausmas varsto artimųjų, jį pažinojusiųjų sielos duris. Atveria ir palieka... Tik ežeras, ištikimas ir artimas Mokytojo Česlovo draugas, sušniokštęs, pamojavęs banga ir prisiekęs išsaugoti išėjusiojo nemirtingumą, nurimsta... “Mes liksime artimi per lietų, per rūką, per rasą ir per ašarą...“

Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro bendruomenė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---