„Santaka“ / Legendinis chirurgas ilgisi Vilkaviškio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-02-26 16:32

Dalinkitės:  


Keliskart per metus Vladas Matulevičius (kairėje) aplanko savo senų laikų draugą Justiną Šačkų ir būtinai nueina į daug prisiminimų atgaivinančią Vilkaviškio ligoninę.

Autorės nuotr.


Legendinis chirurgas ilgisi Vilkaviškio

Eglė KVIESULAITIENĖ


Kone kartu su valstybės atkūrimo šimtmečiu gražų jubiliejų atšventė legendinis Vilkaviškio ligoninės chirurgas Vladas Matulevičius. Šiltus jausmus mūsų rajonui puoselėjantis ir už gražiausius čia praleistus gyvenimo metus likimui dėkojantis medicinos korifėjus dabar vilkaviškiečiams linkėjimus siunčia iš Vilniaus.



Šešių namų mieste

Vyresniajai vilkaviškiečių kartai puikiai žinomas chirurgas, ilgametis ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas Vladas Matulevičius vasario 17-ąją atšventė devyniasdešimtmetį. Ta proga jis sulaukė daugybės sveikinimų bei linkėjimų iš pacientų, draugų ir, žinoma, šeimos. Tačiau bene patys mieliausi buvo siųsti iš Vilkaviškio – miesto, kur medikas išdirbo daugiau nei penkis dešimtmečius.

Turbūt nedaug kas iš vilkaviškiečių mena, kaip prieš 65-erius metus į Vilkaviškį atvyko jaunų medikų šeima – chirurgas Vladas ir odontologė Marija Matulevičiai. Tada jie patys pasirinko Vilkaviškį, iškeitę į siūlytą per paskyrimus Klaipėdą.

Iš Alytaus kilęs V. Matulevičius prisimena, kad dėl paskyrimo į Vilkaviškį vykęs net pas patį sveikatos apsaugos viceministrą – tik jis tais laikais turėjo galią sukeisti paskyrimo vietą. Tiesa, pats jaunas chirurgas jokių sentimentų tuometiniam Vilkaviškiui neturėjo – tiesiog jis buvo arčiau gimtojo Alytaus, kur gyveno tėvai ir uošviai, galintys padėti auginti neseniai gimusią dukrelę.


V. Matulevičius juokauja, kad 1953-iaisiais, kai jis atvyko dirbti į mūsų rajoną, Vilkaviškis buvo vadinamas šešių namų miestu. Mat šis per karą buvo taip sugriautas, jog griuvėsių vietose kerojo vien varnalėšų krūmai.

– Kai ateidavau į darbą, pirmiausia ant laiptų iš kelnių išsipešiodavau varnalėšų „segtukus“, – pasakojo V. Matulevičius. – Man dirbant buvo perstatyta dabartinė poliklinika, kurioje buvo įsikūrusi ligoninė, o vėliau – ir dabartinės ligoninės pastatas.



Įstrigo į atmintį

Tuo laiku rajone dirbusius medikus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Kai pritrūkdavo rankų, į pagalbą atskubėdavo kolegos iš Marijampolės.

Chirurgo darbas tuomet buvo labai sunkus ir slėgė didžiulė atsakomybė, mat nebuvo diagnostikos priemonių, echoskopų, endoskopų, laparoskopų ir kt. Chirurgui diagnozę tekdavo nustatyti tik apčiuopos būdu ir pagal paciento nusiskundimus.

Nors išgelbėta šimtai gyvybių, labiausiai, anot V. Matulevičiaus, įsimena nesėkmės, apie kurias ilgai galvoji, svarstai, ką galėjai pakeisti. Jis prisimena, kai į ligoninę buvo pristatytas neblaivus nuo motociklo nukritęs vaikinas. Tuomet atlikti tyrimai nieko blogo nerodė, tačiau jaunas vyras sunyko tiesiog akyse. Tik po skrodimo, kurį tais laikais atlikdavo patys chirurgai, paaiškėjo, jog paciento žarnyne buvo vos poros milimetrų dydžio skylutė, kokią būtų sugebėjęs susiūti net studentas. Tačiau tuomet chirurgams nepavyko nustatyti diagnozės. Šio įvykio ilgametis skyriaus vedėjas neužmiršo ligi šiol.




Išgelbėjo kolegos

Pačiam V. Matulevičiui taip pat ne kartą teko gulti „po skalpeliu“, o vieną skaudų įvykį medikas iki šiol vadina savo antruoju gimtadieniu. Mat 1967 metais, vairuotojo su prabangia tais laikais „Volga“ vežtas konsultuoti paciento į Kybartų ligoninę, chirurgas pateko į eismo įvykį. Sankryžoje jų automobilis susidūrė su sunkvežimiu.

Medikas patyrė tokių sunkių traumų, kad tris savaites nepabudo iš komos. Dar tris mėnesius dėl sunkios būklės ligonio negalėta transportuoti į Kauno klinikas, tad konsultuojantys medikai važinėjo į Vilkaviškį. Kaip dabar prisimena garsus Vilkaviškio chirurgas, jį kolegos tiesiog „surinko iš gabalėlių“. Ypač jis dėkingas tuometiniam kolegai, dabar jau šviesios atminties chirurgui Vitui Jurevičiui, iki tol buvusiam jo asistentu prie operacijų stalo, o tuo momentu tapusiu pagrindiniu gydytoju.

Tik vėliau V. Matulevičius išgirdo, kad jo būklė po avarijos buvusi tokia kritiška, jog medikai manė reiksią gabenti iškart į lavoninę. Dabar V. Matulevičius juokauja, kad, laimei, kolegos tuomet nepaskubėję to padaryti.



Viskas dėl draugų

V. Matulevičius prisimena, jog vaikystėje niekada nesvajojo tapti gydytoju – jam labiau patiko humanitariniai mokslai, ypač lietuvių kalba. Tad vienu metu jau buvo nusprendęs stoti į filologiją ir studijuoti Kaune. Šiame mieste svajojo mokytis kone pusė jų draugiškos klasės. Bet kaip tik tuo metu filologijos fakultetą perkėlė į Vilnių, o apvilti klasės draugų Vladas nenorėjo.


– Teko rinktis iš medicinos ir techniškų mokslų. Tačiau pastarieji man netiko, nes nesisekė matematika, kurią mums, pokario vaikams, dėstė buhalteris, pats ne kažin ką išmanęs apie šį mokslą, – prisiminė V. Matulevičius.

Kita vertus, ėjo penktasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. O tai buvo tokie laikai, kai nežinojai, už ką ir kada gali atsidurti toli nuo gimtųjų namų, pas „baltąsias meškas“... Tad medicina buvo mokslas, žadėjęs duoną bet kokioje situacijoje.

V. Matulevičius prisimena, kad jo laikais apie chirurgus buvo juokaujama, jog šie gal ir mažai žino, bet daugiausiai gali. Suprask, jų gydymo rezultatai iškart apčiuopiami: išoperavai ir ligonis pasveiko.

Būtent tokių situacijų, kai patyrusio chirurgo skalpelis išgelbėjo sveikatą ar net gyvybę, per V. Matulevičiaus darbo metus buvo tikrai nemažai. Ir dabar jis dar gauna sveikinimų, padėkos kupinų laiškų iš pacientų.



Perėmė anūkas

Penkis dešimtmečius chirurgijai atidavęs, ne vieną valstybinį apdovanojimą gavęs ir vienintelis per Vilkaviškio ligoninės istoriją Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanotas gydytojas džiaugiasi įmintomis giliomis pėdomis ne tik medicinoje, bet ir atminimu bendradarbių širdyse. Buvę kolegos jį mena kaip labai atsakingą, principingą, pavaldinius ir pacientus gerbusį skyriaus vedėją.

– Chirurgijos skyriaus personalą aš vadinau savo šeima. O tuo daug kas pasakyta, – atviravo V. Matulevičius.

Nors pats iš medicinos pasitraukė prieš 15 metų, chirurgija iš V. Matulevičiaus gyvenimo nedingo. Mat anūkas Andrius pasekė senelio pėdomis. Jis – garsus chirurgas, medicinos mokslų daktaras, tad dažnai su seneliu pasidalija naujausiomis chirurgijos technologijomis. Anūko žmona ir uošvis – taip pat medikai, tad kalbų apie mediciną šeimos suėjimuose netrūksta.



Kamuoja ilgesys

Dar visai neseniai V. Matulevičius bent keliskart per metus atvykdavo į Vilkaviškį ir paviešėdavo ne vieną dieną: aplankydavo ligoninę, likusius draugus, dalyvaudavo medikų šventėse.

– Prieš devyniasdešimtmetį tempus teko sulėtinti, – juokavo V. Matulevičius. – Tačiau nuolat susiskambiname su Justinu Šačkumi, kitais pažįstamais.

Dabar ilgametis medikas turi laiko antrajai savo aistrai – rašymui. Nors ir anksčiau per 50 darbo ligoninėje metų gydytojas mūsų rajoniniam laikraščiui yra parašęs apie 90 straipsnių, šiuo metu laiką skiria prisiminimams. Ne vienas tomas su dokumentais ir istorinėmis iškarpomis iš laikraščių jau atiduotas saugoti muziejams, bet ant popieriaus išlota dar ne visa ilgametė patirtis.


– Labai norėčiau sugrįžti į jaunystę – ne studentiškus, o darbo Vilkaviškyje metus, kai turėjau 10–15 metų chirurgo stažą. Va kad man tada kas būtų davęs šiuolaikines medicinos galimybes... – kalbėjo mūsų rajonui visus darbingiausius gyvenimo metus atidavęs chirurgas. – Labai ilgiuosi Vilkaviškio ir jo žmonių. Visiems perduodu geriausius linkėjimus.





Galerija: Vladas Matulevičius




Publikuota: 2018-02-26 16:32:57

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai