„Santaka“ / Ji tiesiog Lietuva – mano, mūsų visų...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-02-14 13:56

Dalinkitės:  


Ji tiesiog Lietuva – mano, mūsų visų...

Esame ta karta, kuriai skirta išgyventi, švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Mintimis pasidaliję vilkaviškiečiai džiaugiasi gyvendami laisvoje, nepriklausomoje šalyje



Šventė – tai visas kelias į ją



Dalytė ŠILEIKIENĖ, Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto vadovė

SIEKIS, TIKĖJIMAS, VIENYBĖ. Už visą kartą sunku kalbėti, bet man Vasario 16-oji neatsiejama nuo Kovo 11-osios. Šios dienos nešvęstume be Vasario 16-osios.

Šventė – tai ne vien renginių gausa, vėliavų plazdėjimas. Šventė – tai visas kelias į ją.

Sąjūdžio metais buvau vienintelė rajone moteris, išrinkta į Sąjūdžio tarybą, dirbau atsakingąja sekretore: nuolat važinėjau į Vilnių, organizavau. Man šventė – Baltijos kelio prisiminimai. Kova už nepriklausomybę, man rodos, ėjo per kiekvieną kūno ląstelę. Siekis, tikėjimas, vienybė – tai tokia likimo dovana, kurią teko patirti mano kartai.

Basanavičynės atstatymas – vėlgi kokie brangūs prisiminimai! Su visa klase spėjome visus pagalbinius darbus nudirbti: statybų atliekas valyti, samanas vežti, patalpas išvalyti. Visas šitas kelias – jau laimė, vidinis pasitenkinimas!

ŽINIŲ KLODAI. Dabartiniu metu mano kartai – vėlgi nepaprastai įdomus periodas. Valstybės atkūrimo šimtmečiui šitiek istorijos klodų atversta! Mano karta Lietuvos istorijos beveik nesimokė, tiek mažai žinojome. O dabar kiek knygų išleista, filmų, pasakojimų apie signatarus, laisvės šauklius, partizanus, knygnešius – fenomeną pasaulyje! Mano kartai tai tokie žinių lobiai!

Aš – už paminklų statymą, istorijos išsaugojimą.

ŽEMĖ, KALBA, SIMBOLIAI. Šventė – tai nuostabu, įžengsime į antrąjį savo valstybės šimtmetį. Žinoma, niekas nepasikeis, stebuklas neįvyks, bet toks geras jausmas, toks pasididžiavimas savo valstybe, jos didinga istorija!

Galbūt ne tas vertybes, kurias mano bendraamžiai norėtų, puoselėja dabartinė karta, gal ne tie prioritetai, kurių mes siekėme, gal ir kitataučių (pasak Prezidento Antano Smetonos, svarbu, kad jie nebūtų svetimtaučiai ir nedarytų savo tvarkos) vis didės.

Svarbiausia, kad išsaugotume pamatinius dalykus: žemę, kalbą, valstybės simbolius – Lietuvos trispalvę, Vytį ir Gediminaičių stulpus. Tai ir linkėjimas ateities kartoms.






Svarbiausia pajusti širdimi



Arūnas SERNECKAS, Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos direktorius, istorijos mokytojas

ŠIMTAS DARBŲ. Man, kaip mokytojui ir gimnazijos vadovui, Lietuvos šimtmečio jubiliejus – tai puiki, iškilminga intencija, kai galime prisiminti praeitį, susivienyti ir nuveikti daug prasmingų darbų.

Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos bendruomenė, pasitikdama Lietuvos valstybės šimtmetį, organizavo akciją „100 darbų Lietuvai“. Tai paskatino sutelkti jėgas ir padaryti nemažai dalykų.

Viliuosi, kad mūsų gimnazistams, kurie Savivaldybėje ant langų klijavo Gediminaičių stulpus ar mieste žmonėms dovanojo vėliavėles, lankėsi ligoninėje, Gudkaimio senelių globos namuose, organizavo labdaros renginius gimnazijos bendruomenės nariams ir panašiai, tai turi prasmę. Kad tai, ką jie sakė suaugusiesiems įteikdami vėliavėles, buvo nuoširdu ir tikra.

LIETUVA – KASDIEN. Deja, net ir kalbant apie jubiliejų juntu vartotojišką visuomenės požiūrį. Dejuojama, jog kažkas pritrūko vėliavos, verda netaktiški ginčai dėl paminklų. Tačiau esmė juk – tai, kas yra mūsų širdyse. Gerai, kad visi kalbamės apie Lietuvos jubiliejų, bet svarbu, kaip įprasminamas kalbėjimas: bendru darbu, susitelkimu prasmingai veiklai.

Vasario 16-oji – istorinė, svarbi šventė. Tai – gražus skaitmuo, kuris įkvepia ir sudaro sąlygas nuveikti ką nors gražaus, prasmingo. Tačiau nesinori matyti didelio kontrasto tarp Vasario 16-osios ir kitų dienų, kai prasmingai galime gyventi kasdien.

Ką darysime vasario 17 dieną, praėjus valstybės jubiliejui? Kaip elgsimės vasario 20, 21 dienomis ir vėliau? Ar viską pamiršime ir lauksime kito šimtmečio? Kiek mūsų šalis mums svarbi ne jubiliejaus dieną, o kasdien?

Būtų gerai, kad įkvėpimas, kuriuo dabar serga tauta, išliktų visada. Lietuva yra visada, nesvarbu, kiek jai metų, ir geros idėjos, geri darbai reikalingi kiekvieną dieną.

SVARBIAUSI METAI. Man pačiam iš atkurtos Lietuvos labiausiai yra įsiminę pirmieji, 1990–1991-ieji, nepriklausomybės metai.

Tada buvau studentas, gyvenau Vilniuje ir dalyvavau visuose svarbiausiuose to meto įvykiuose. Buvau žmonių minioje prie Seimo, buvau prie televizijos bokšto, prie tuometinio Pedagoginio universiteto T. Ševčenkos gatvėje. Buvau ir prie policijos akademijos, kurią buvo užėmę sovietų kariai. Iki dabar prisimenu, kai ten stovėjęs vienas karys man pasakė: dar kartą čia pamatysiu – nušausiu.

Tie dalykai smarkiai įsirėžė į atmintį. Bet nemanau, jog tai buvo koks nors didvyriškumas, to nereikia įprasminti kaip aukos ir reikalauti už tai medalių. Man tie metai, ypač Sausio 13-osios įvykiai, ypatingai svarbūs, tačiau tuo metu man, studentui, tikriausiai buvo sudėtinga suvokti, kad viskas vyksta labai rimtai. Nors teko būti visai šalia ir net budėti prie žuvusių gynėjų, pašarvotų sporto rūmuose, matyti šaltyje stovinčių žmonių kilometrines eiles. Atrodė, jog viskas vyksta kažkur šalia ir nuo tavęs tai nepriklauso.

Tik po kurio laiko supranti visų tų įvykių vertę, suvoki, kokiame verpete tada gyvenai ir ką išgyvenai. Netgi Sausio 13-osios naktis tuo metu neatrodė labai bauginanti, nes Vilniuje visą laiką vyko koncertai, nuotaika buvo gera. Net tankams važiuojant per tiltą nuo Pedagoginio universiteto, net girdint nurodymus pasitraukti moterims ir vaikams, panikos nebuvo.

Mano, studento, galvoje buvo sumaištis, galbūt trūko brandumo. Buvo nelengva suvokti kardinaliai besikeičiančią realybę, valstybės atgimimą. Tačiau dabar tai vertinu kaip neįkainojamą patirtį. Tai buvo tikra ir gilu.

GALIMYBIŲ ŠALIS. Žinoma, įsiminė ir po to ėję pirmieji metai, kai visi nusivylė. Tada buvo labai svarbu, kad tikėjimas valstybe išliktų.

Dabar Lietuvoje yra įvairių nuotaikų. Iš tiesų gaila, kad mes, lietuviai, labiau pripažįstame pesimizmą. Tačiau reikia suprasti, jog ir dideli sunkumai, ir sėkmė, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis.

Šiuolaikinė Lietuva nėra stabili, ji keičiasi. Aš manau, kad tai yra galimybių šalis. Kas turi siekių, savo vietą joje tikrai gali rasti.






Turime žinoti, kas mes esame



Vilkaviškietė bibliotekininkė Gitana PUMERYTĖ-VOSYLIENĖ, partizano Alfonso Jono Pumerio dukra

PAVĖLUOTA. Šiandien savo tėčio paklausčiau daug ko, bet, deja, jo jau seniai neturime – mirė 2004-aisiais. O tada, paauglystėje, rūpėjo visai kiti dalykai. Kita vertus, buvo toks laikas, kai apie tremtį, partizanų veiklą, nepriklausomybės siekį niekas garsiai nekalbėjo. Tuo labiau – prie vaikų.

Atminty, be abejo, išlikę tam tikros nuogirdos, epizodai.

Prisimenu, kai jau nepriklausomybės pradžioje namuose rinkdavosi tremtiniai, kartu su tėčiu jie ruošdavo dokumentus, aptardavo reikalus. Mes su mama, tuometinėje Vilkaviškio universalinėje parduotuvėje nusipirkusios šilko, siūdavome trispalves, kurių vieną ir dabar dar saugau kaip tų dienų prisiminimą. Menu ir močiutės pasakojimų nuotrupas apie prosenelį knygnešį.

Labiau šeimos istorija pradėjau domėtis jau vėliau. Dabar, kai nuvažiuojame į Vištyčio apylinkes grybauti, visuomet aplankome tėčio gimtąsias vietas, Dobilynių kaimą, kur dar išlikę jo tėviškės pamatai. Prisimenu tėčio žodžius, kai jis, aprodydamas buvusios sodybos teritoriją, sakydavo: „Štai čia stovėjo kluonas, kur buvau pakabintas, kai sugavo mane tarpininkaujantį partizanams.“

Tėtis buvo vos 15 metų, kai tapo partizanų ryšininku, turėjo „Uošvio“ slapyvardį, veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinėje. 1947 metais jis buvo suimtas ir daugiau kaip 10 metų kalintas Jakutijos lageriuose. Grįžęs į Lietuvą sukūrė šeimą, įsidarbino, o šalyje papūtus atgimimo vėjams visa galva pasinėrė į Sąjūdžio veiklą, su bendraminčiais įkūrė „Tremtinio“ klubą, tapo Šaulių sąjungos nariu.

VISKAS IŠ ŠEIMOS. Šią veiklą stebėjau labiau iš šalies, nes 1990-aisiais išvykau mokytis. Tačiau ta aplinka, iš pasąmonės atklydę vaikystės prisiminimai visgi paliko tam tikrą atspaudą. Gerbiu savo tėtį, kuris net ir sudėtingiausiais gyvenimo momentais sugebėjo neprarasti vidinės kultūros, gerbiu tėvų įskiepytas vertybes. Sausio 13-ąją visą naktį su drauge klaidžiojome po miestą, stebėdamos įvykius. Visuomet dalyvaujame valstybinėse šventėse, prie namų iškeliame vėliavą.

Kartais erzina tas nuolatinis visuomenėje girdimas nepasitenkinimas esamu gyvenimu, tačiau man labai patiko ir pritarčiau Beatos Nicholson išsakytai minčiai, kad ir kaip bambėtume dėl šiandienos, pirmiausia turime žinoti, kas mes esame.






Valstybę kūrėme dainuodami



Stasys DANILEVIČIUS, pilietinių ir patriotinių akcijų aktyvistas

ŠAKNYS. Esu iš tos kartos, kuri buvo ir spaliukais, ir komjaunuoliais. Tačiau jei būčiau nutaręs stoti į Komunistų partiją, artimųjų būčiau pasmerktas. Mano tėvas buvo tremtinys, dėdė, buvęs Lietuvos karininkas, gyvenimą praleido lageriuose. Prisimenu, kai dar buvau vaikas, kaimynas vis sakydavo, kad mano senelis buvo labai lietuviškas. Man tai įstrigo visam laikui.

Dar sovietmečiu turėjau tokius marškinėlius, ant kurių buvo užrašas „Lithuanian power“ (Lietuvos galybė). Juos man buvo parvežę iš Kanados. Su tais marškinėliais eidavau į šokius. Žinoma, pasirengęs po švarku. Tai buvo tarsi tylus protestas ir kartu pokštas, nes tikrai tuo metu nesitikėjau, kad Lietuva vėl bus laisva, savarankiška valstybė. Tačiau už Atlanto gyvenantys lietuviai, kurie gamino tokius marškinėlius, matyt, tikėjo.

Mano kartai likimas davė pamatyti ir pajusti visą kelią į Lietuvos nepriklausomybę. Puikiai prisimenu laiką, kai tik prasidėjo atgimimas. Kai Baltijos šalių studentų dainų šventėje „Gaudeamus“ estai išsitraukė savo trispalvę, po to ją iškėlė ir lietuviai, latviai. Tai buvo taip stipru. Vėliau buvo ekologiniai žygiai, Baltijos kelias.

DAINUOJANTI REVOLIUCIJA. Per Vasario 16-ąją tada taip norėdavau iškelti trispalvę, taip nagus niežėdavo, nors jos net neturėjau. Kai perverčiu to laiko nuotraukas, prisimenu, jog su bendraamžiais vis dainuodavome lietuviškas dainas. Ne kariavome, ne ginklus ėmėme. Tiesiog dainuodavome. Taip su dainomis ir atėjome į nepriklausomybę, į valstybės šimtmetį.

1990-ųjų kovo 11-ąją grįžau iš Maskvos, JAV ambasados, kur gavau ilgai lauktą ir išsvajotą vizą vykti į Ameriką. Grįžęs į Vilnių pajutau nenumaldomą trauką nueiti prie Seimo. Tarsi nujaučiau, jog kažkas turi tuoj tuoj įvykti. Prie Seimo atsidūriau tą minutę, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Tas tautinis pakilimas, laisvės troškimas, noras, kad visos Baltijos sesės taptų nepriklausomos, vedė į iššūkius. Susiorganizavome su bendraminčiais iš Vilniaus, kitų Lietuvos miestų važiuoti į Rygą – brolių latvių palaikyti. Turėjau fainą chebrą bendraminčių vilkaviškiečių. Prisimenu, per naktį pasisiuvome marškinėlius su Gediminaičių stulpais. Tokių niekas neturėjo. Net vilniečiai apšalę buvo. Nutranzavome į Rygą – latviai mus pasitiko su gėlėmis. Tiesiog ėjome Rygos gatvėmis ir dainavome lietuviškai.

Buvau labai tinkamo amžiaus: jau ne 20-ies ir dar ne 40-ies. Dar laisvas, nevedęs, bet jau savarankiškas. Pats tinkamiausias laikas dalyvauti revoliucijose.

VIENYBĖ. Esu nusiteikęs prieš pseudopatriotus, kurie visur deklaruoja savo patriotiškumą. Man svarbiau, kad tai vyktų švelniai ir nuoširdžiai.

Mėgstu Lietuvos folklorą. Nepraleidžiu tautinės muzikos festivalio „Skamba, skamba kankliai“, mėgstu nuvykti į folkloro, country muzikos šventes ir pasišokti iki paryčių, pats dabar lankau tautinių šokių kolektyvą.

Valstybės istorijoje tas 100 metų – tik maža atkarpa. Tai Lietuvos Respublikos jubiliejus, bet ne valstybės. Vis dėlto lenkiu galvą prieš tą kartą, kuri ją atkūrė, prieš savanorius, kurie pasišventę ėjo ginti savo šalies net neturėdami kuo apsirengti ar apsiauti. Tai tikras pasišventimas.

Manau, jei Lietuva dabar atsidurtų panašioje situacijoje, būtų taip pat. Kas kad vieni šneka, jog nemyli, kiti – pusiau myli savo valstybę. Tais laikais irgi vieni simpatizavo lenkams, kiti – rusams. Bet tokios situacijos suvienija tautą. Niekas prievarta nevijo nei tada, nei 1991 m. sausio 13-ąją...

Ir dabar, kad ir ką bešnekėtume, prasidėjus įvykiams Ukrainoje mūsų valstybėje ir Šaulių sąjungos gretos išaugo, ir savanorių padaugėjo, o prieš valstybės šventę net vėliavų parduotuvėse pritrūko.

Lietuva, mano nuomone, nėra pati savaime nei gera, nei bloga. Ji tiesiog Lietuva – ne Šveicarija ir ne Rusija. Tokia ji mano, mūsų...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas