„Santaka“ / Koks ir kieno rankose Didvyžių socialinės globos namų likimas? / Aktualu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Aktualu

Dalinkitės:  


Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro padalinyje jo lankytojams įrengtas modernus siuvimo kabinetas.

Autorės nuotr.


Koks ir kieno rankose Didvyžių socialinės globos namų likimas?

Gyventojų parašai – aukso vertės

2017-ųjų gruodžio pabaigoje Vilkaviškio miesto gyventojai aktyviai pasisakė už Didvyžių socialinės globos namų išsaugojimą. Sutartinai žmonių pasirašytas raštas buvo įteiktas Seimui ir Prezidentei. Taip vilkaviškiečiai reagavo į netinkamą institucinės globos pertvarkos eigą Vilkaviškio rajono savivaldybėje bei proceso viešinimo stoką.

Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viešinimą įvardijo kaip labai svarbią pertvarkos dalį, tam išleido lėšų, apie neįgaliųjų globos pertvarką Vilkaviškyje nei gyventojai, nei neįgaliųjų organizacijos, nei rajono Savivaldybė informuoti nebuvo. Tad gyventojų parašų rinkimo akcija tapo tikrų tikriausiu viešinimo ir informavimo apie permainas darbu.

Šioje akcijoje dalyvavo visas būrys savanorių Vilkaviškyje, Kybartuose bei Virbalyje. Viena iš iniciatorių bei savanorių buvau ir aš. Įvairių minčių teko išklausyti susitinkant su žmonėmis. Daugiausiai priekaištų, apmaudžių žodžių išgirdau būtent dėl valdžios abejingo požiūrio, visuomenės ignoravimo. Žmonės nesiskundė dėl mažų algų ar pensijų, didelių kainų ar blogų gyvenimo sąlygų. Jie piktinosi atsainiu valdžios institucijų ir jų atstovų požiūriu į eilinį provincijoje gyvenantį pilietį. „Mes jiems reikalingi tik per rinkimus“, „Mūsų niekas neklauso ir negirdi“, – su liūdnu kartėliu skundėsi bene kas antras.

Į mano raginimą prabilti, nes tylinčių tikrai niekas neišgirs, žmonės tik nusišypsodavo ir pasirašydami pridurdavo, kad netiki, jog šis raštas ir jų parašai ką nors pakeis. „Ką valdžia nusprendė, tą ir padarys“, – sakė ne vienas.

Vis dėlto vos per keletą dienų pavyko surinkti net 1685 parašus, raginančius išsaugoti Didvyžių socialinės globos namus. Galėjo būti surinkta ir gerokai daugiau, tačiau akciją teko nutraukti, nes skubėta raštą su parašais pristatyti į Seimą, kur sausio 9 d. buvo planuota konferencija pertvarkos tema. Vylėmės, kad vilkaviškiečių nuomonė konferencijoje galėtų būti išgirsta. Deja, Seime tąkart konferencija neįvyko, nes joje atsisakė dalyvauti pertvarką vykdanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, motyvuodama tuo, jog nespėjo konferencijai pasiruošti, kitaip tariant – negalėjo referuoti apie tai, ką jau vykdo.



Visiškai ignoruoti neišdrįso

Parašų rinkimo akcija – tai sunerimusios visuomenės siunčiamas signalas valdžiai. Tai abejonės dėl jau pradėtos brangiai kainuosiančios ir ilgalaikes pasekmes turėsiančios reformos tikslingumo, pasirinkto laiko bei eigos ir abejotinų jos tęstinumo perspektyvų. Tai bandymas atkreipti valdžios dėmesį į rimtas pertvarkos problemas bei geranoriškas raginimas bendradarbiauti, traktuoti visuomenę kaip lygiavertę partnerę, o ne kaip valdžios institucijų komandų vykdytoją. Tai prašymas neignoruoti visuomenės, į kurią ketinama integruoti neįgaliuosius su psichine ar proto negalia, nuomonės.

Vienaip ar kitaip į šį signalą buvo sureaguota. Netrukus iš sostinės atėjo atsakymai į žmonių siųstą raštą. Iš pirmo žvilgsnio jie nesuteikė daug vilčių, netgi nuvylė ir tarsi patvirtino pagrindinį pasirašiusiųjų nuogąstavimą – „mūsų niekas nesiklausys“. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė pranešė apie atidėtą konferenciją Seime, tačiau pakvietė Vilkaviškio gyventojų atstovus dalyvauti, kai ji bus surengta. Prezidentūra „atsipirko“ trumpu drūtu atsakymu: „Su prašymu susipažinta.“

Vis dėlto visiškai ignoruoti sukilusių vilkaviškiečių nuomonės institucijos nesiryžo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija netrukus pakvietė Didvyžių socialinės globos namų, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos bei gyventojų atstovus į dalykinį vizitą – susitikimą, kurio tikslas buvo supažindinti „nepaklusniuosius“ vilkaviškiečius su jau įsteigtais grupinio gyvenimo namais Kelmėje bei neįgaliųjų reabilitacijos centro padalinio veikla Tauragėje. Susitikti su vilkaviškiečiais atvyko viceministras Eitvydas Bingelis bei šios ministerijos Aprėpties departamento direktorė Violeta Toleikienė, taip pat pertvarkos projekto vadovas Gedas Batulevičius, Neįgaliųjų reikalų departamento vadovė Asta Kandaravičienė.



Aukštelkės globos namai – likimo brolis?

Sausio 19-ąją Kelmėje aplankėme dvejus grupinio gyvenimo namus. Nuo gruodžio juose įkurdinta po dešimt proto ar psichinę negalią turinčių moterų. Neįgaliosios čia perkeltos gyventi iš Aukštelkės socialinės globos namų padalinio – Pagryžuvio dvaro, kuriame iki pertvarkos gyveno 40 žmonių. Abu namai iš tiesų puikiai įrengti, pirmasis – netgi prabangiai. Vienas iš pastatų beveik identiškas tam, kuris nupirktas Vilkaviškyje, Žemaitės gatvėje.

Kiekvieno namo įsigijimas ir pritaikymas kainavo maždaug po 100 tūkst. eurų. Beje, kaip ir Vilkaviškyje, šie grupinio gyvenimo namai įsteigti ne iš kokios nors europinės paramos, o iš valstybės biudžeto lėšų.

Svečius pasitikusi Aukštelkės socialinės globos namų direktorė Janina Baranauskaitė greitakalbe vardijo naujos paslaugos privalumus. Namuose įrengti vienviečiai ir dviviečiai miegamieji, pačios gyventojos tvarko kambarius, skalbia, verda valgyti. Atidariusi šaldytuvą ir rodydama ten sudėtus produktus direktorė džiaugėsi: „Va, dabar jos ką nori ir kada nori valgo.“ Maisto produktai ir kitos prekės į namus pristatomos kelis kartus per dieną. Namo ir vandens šildymui įrengta vietinė kūrenimo sistema, naudojant buitinius 35 l talpos dujų balionus. Vieno namo šildymas per mėnesį atsieina apie 400 eurų. Dieną neįgaliosioms talkina viena socialinė darbuotoja ir jos padėjėja. Naktį čia lieka budėti tik padėjėja. Neįgaliosios bet kada gali išeiti iš namų, bet apie tai turi pasakyti socialinėms darbuotojoms. Vaistus – konkrečios dienos dozes – gyventojoms kiekvieną rytą pristato medicinos sesuo.

Kol kas šiuose naujuose namuose nėra suplanuota jokių specialių užimtumo veiklų ar užsiėmimų ir gyventojos to pasigenda. Čia dirbančios darbuotojos džiaugėsi pajutusios darbo naštos palengvėjimą: dabar jos prižiūri ir rūpinasi tik dešimtimi neįgaliųjų, o Pagryžuvio dvare jų buvo keturios dešimtys, be to, nereikia nei grindų plauti, nei neįgaliųjų maudyti, tereikia jas pamokyti tvarkytis buityje.



Klausimų daug – atsakymų nėra

Grupinio gyvenimo namai – naujovė Lietuvoje, todėl apibendrinimus daryti ankstoka, nors kai kas jau akivaizdu ir dabar. Nepasiginčysi – namai jaukūs, žmonių čia gyvena mažai. Antra vertus, yra ir minusų.

Nežinia, kokiu principu ši maža bendruomenė buvo suburta, tačiau tos dešimt moterų jau „priverstos“ bendrauti tarpusavyje, negali pasirinkti bendraminčių. Argumentas, kad grupinio gyvenimo namuose neįgaliosioms suteikta galimybė būti savarankiškesnėms, nėra svarus. Juk ir instituciniuose globos namuose galima sudaryti sąlygas patiems gyventojams tvarkyti ir plauti kambarius, įrengti virtuvėles, kad galėtų patys gamintis maistą, nupirkti skalbykles, kad patys galėtų drabužius išsiskalbti, sukurti kitas namų aplinkai artimas sąlygas. Ir tai kainuotų kur kas mažiau, nei už šimtatūkstantines sumas pirkti atskirus gyvenamuosius namus ir juos pritaikyti neįgaliesiems. Pagalbinį ūkį su daržu, sodu, šiltnamiais ar net naminiais paukščiais bei gyvūnais instituciniai globos namai taip pat gali turėti.

Grupinio gyvenimo namuose nėra įvairiai veiklai skirtų erdvių ir specialistų, nėra ir koncertų salės, bibliotekos ar koplyčios, kaip instituciniuose Didvyžių globos namuose. Galbūt šie trūkumai bus kompensuoti kažkuo kitu?

Kaip realiai pasireikš neįgaliųjų integracija į bendruomenę? Globotinių laisvė lankytis mieste ir jame vykstančiuose renginiuose – sąlyginė. Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centras ar kultūros centras neturi nei bazės, nei specialistų dirbti su neįgaliaisiais. Neįgaliųjų draugijų galimybės dėl mažų patalpų ir finansavimo stygiaus taip pat labai ribotos. Tuomet kas organizuos šių neįgaliųjų užimtumą? O gal turintys dalinį darbingumą neįgalieji bus įdarbinti mieste? Ar jie patys rinksis renginius ir įsigis bilietus, ar tą turės daryti juos prižiūrintys darbuotojai? Kas organizuos išvykas? Ar bus saugu merginai, turinčiai proto negalią, vėlai po renginio vienai sugrįžti į namus? Kol kas į šiuos klausimus niekas negali atsakyti.



Uoliai valstybė rūpinasi ne visais

Nei aš pati, nei bet kuris iš pasirašiusiųjų raštą neidealizuojame Didvyžių socialinės globos namų. Visada gali būti geriau, bet neįgaliųjų gyvenimo sąlygas reikia vertinti bendrame Lietuvos pragyvenimo lygio kontekste. Pavyzdžiui, su gretimuose kaimuose gyvenančių ir dirbančių žmonių, garbaus amžiaus vienišų pensininkų ar net su kitų neįgaliųjų grupių gyvenimo sąlygomis. Ar valstybė rūpinasi vienišų pensininkų užimtumo klausimais, vežioja autobusu juos iš vienkiemių pas gydytoją ar į kultūros renginius? Kodėl neįgaliesiems, turintiems fizinę negalią, neretai reikalinga parama iš „Maisto banko“? Kodėl reikia rengti „Maltos sriubos“ akcijas senoliams, visą gyvenimą dirbusiems ir mokėjusiems valstybei mokesčius? Ar valstybė taip uoliai rūpinasi visų piliečių teisių užtikrinimu ir gerove, o gal panašiai vykdomomis brangiomis pertvarkomis tik gilina socialinę nelygybę?

Teigiamų atsakymų rasti sunku... Kaip ir suvokti, kodėl užsimota sunaikinti institucinės globos sistemą, nors ji nuo seno sklandžiai funkcionuoja, ir keisti ją nauja, nežinant, o tik numanant, kaip toji veiks ir kiek kainuos.



Ar girdėti pergalės varpai?

Valdžios institucijoms siųstuose raštuose gyventojai kėlė ir globos įstaigų pertvarkos plano klausimą. Susitikime Kelmėje pasitvirtino spėjimas, kad nei bendro respublikinio pertvarkos plano, nei konkrečių globos namų (tarp jų – ir Didvyžių) reorganizacijos planų ligi šiol nėra, nors pertvarka šalyje įgauna vis didesnį pagreitį. Dėl šios priežasties į daugybę esminių klausimų (dėl pertvarkos objektų, įgyvendinimo terminų, finansavimo, būsimų sąnaudų, atsakingų asmenų ir kt.) taip pat lieka neatsakyta.

Akivaizdūs prieštaravimai ir tarp pertvarkos idėjų bei konkrečių veiksmų. Pavyzdžiui, viešieji pirkimai grupinio gyvenimo namams įsigyti vykdomi dangstantis paslaugų gerinimo dingstimi, nors pertvarkos programoje jie įvardyti sudėtine pertvarkos dalimi. Pertvarkos lėšų šaltiniu nurodoma Europos Sąjungos fondų parama, o namai įsigyjami ir įrengiami iš valstybės biudžeto lėšų.

Vis dėlto vilkaviškiečių protesto fone įsižiebė nors ir menka dialogo, „derybų“ viltis. Tą parodė ir kintanti ministerijos atstovų, tiesiogiai kuruojančių pertvarką, „laikysena“, o gal ir pats požiūris. Aprėpties departamento direktorės V. Toleikienės kategoriškas tonas, kokį girdėjo susirinkusieji, kai ji dalyvavo diskusijoje Vilkaviškio rajono savivaldybėje 2017-ųjų lapkritį, šįkart jau buvo ne tik sušvelnėjęs, bet net transformavęsis į draugišką. O anksčiau atrodžiusi nepajudinama direktorės išsakyta ministerijos pozicija dėl visiško Didvyžių socialinės globos namų panaikinimo jau kardinaliai pasikeitusi. V. Toleikienė vilkaviškiečius patikino, kad nesiruošiama uždaryti Didvyžių globos namų ir jų langų užkalti lentomis.

Nors dar ankstoka skambinti pergalės varpais, šiaip ar taip jau galima teigti, jog vilkaviškiečių parašai nenuėjo vėjais.



Įkvepiantis Tauragės pavyzdys

Kad sunaikinti Didvyžių globos namų nėra jokio reikalo, patvirtino ir antra dalykinio vizito dalis – apsilankymas Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro padalinyje. Čia derinamos įvairios veiklos. Centras teikia mokamas ir nemokamas medicinines ambulatorinės reabilitacijos paslaugas, kuriomis gali naudotis bet kuris apskrities gyventojas. Pastate yra masažo kambariai, procedūrinis baseinas, terapinės vonios. Neįgaliųjų reabilitacijos centro čia būta ir anksčiau, tačiau 2014 jis buvo reorganizuotas ir tapo Adakavo socialinės globos namų padaliniu. Sumažinus administraciją, atsirado laisvų patalpų, kuriose buvo įrengti miegamieji kambariai ir apgyvendinta dvi dešimtys žmonių, turinčių proto ir psichinę negalią.

Svarbi Tauragės padalinio veikla – dienos globos paslaugos, teikiamos tiems, kurie gyvena šeimose, integrali pagalba bei atokvėpio paslaugos neįgaliųjų namuose. Dienos globos centro lankytojams teikiama ir maitinimo paslauga. Čia pat, centro virtuvėje, gaminami patiekalai, yra valgykla. Dienos užimtumo centras aptarnauja apie 80 asmenų. Tie, kas patys negali į jį ateiti, atvežami centro automobiliu. Paslaugos teikiamos ir fizinę, ir proto ar psichikos negalią turintiems asmenims. Anot padalinio vadovės Zigmundos Menderienės, nors iš pradžių abi grupės tarpusavyje „nesimaišė“, dabar vieni kitiems talkina: to, ko neįstengia vieni, padaro kiti. Mat dažnai žmogus, paliestas psichikos negalios, yra fiziškai stipresnis už turintįjį fizinę negalią.

Centre sukurta labai gera užimtumo bazė. Įvairiai veiklai įrengti penki kabinetai, kuriuose vyksta vytelių pynimo, dailės, rankdarbių, siuvimo su moderniomis mašinomis ir specialiais sukirpimo stalais užsiėmimai, yra kompiuterių kambarys, o veiklą koordinuoja specialistai. Čia taip pat organizuojamos išvykos į renginius. Pasak Adakavo socialinės globos namų direktorės Kristinos Anulienės, visų tokių paslaugų poreikis yra didelis, netgi susidariusi norinčiųjų eilė ir integraliai, ir dienos globai, ir reabilitacijai. Deja, trūksta darbuotojų.

Direktorė akcentavo prevencijos svarbą, kalbėjo apie tai, jog reikia stengtis, kad neįgalieji nepatektų į valstybinę institucinę globą, pabrėžė būtinybę stiprinti pagalbą neįgaliesiems namuose, plečiant paslaugų kiekį, gerinant jų kokybę, stiprinant finansavimą.

Beje, visa tai savo rašte teikdami pasiūlymus Seimui ir Prezidentei išvardijo ir vilkaviškiečiai, ragindami ne griauti esamas institucijas, o remiant šeimas mažinti jų poreikį.



Penas apmąstymams

Daugiaplanė, sėkminga ir paklausi Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos padalinio veikla suteikė daug peno diskusijoms ir apmąstymams visiems vizito dalyviams. Pasidalijimas patirtimi su Kelmės socialinės globos namų darbuotojais bei tauragiškiais iš tiesų gali padėti racionaliai ir ekonomiškai pagrįstai reorganizuoti Didvyžių socialinės globos namus. Juk nebūtina juos sunaikinti tam, kad būtų įsteigta keletas grupinio gyvenimo namų Vilkaviškio mieste ar rajone?

Priešingai, kodėl nesukurti daugialypio modelio derinant paslaugas, plečiant jų spektrą ir tuo suteikiant realią pasirinkimo galimybę tiems, kuriems jos reikia: integralią pagalbą neįgaliojo namuose, dienos globą, ilgalaikę globą institucijoje atitinkamai pagal pageidavimus ar pagal negalios sunkumą.

Jeigu Didvyžiuose, sekant tauragiškių pavyzdžiu, būtų teikiamos dienos globos (pvz., kokybiškos ir finansiškai patrauklios įvairios medicininės reabilitacijos, psichologo, amatų mokymo, rankdarbių kursų ir kitos) paslaugos, ko gero, lankytojų netrūktų. Be to, Didvyžiai galėtų plėsti ir atokvėpio paslaugas (dabar globos namai laikinai priežiūrai iš artimųjų gali priimti tik vieną neįgalųjį), tiek teikiamas institucijoje, tiek gyventojų namuose. Galbūt net būtų tikslingiau Vilkaviškio mieste įkurti ne grupinio gyvenimo, o būtent atokvėpio namus, kad artimieji galėtų laikinai priežiūrai palikti neįgalųjį, išvykdami atostogų ar tiesiog norėdami atsikvėpti.

Didvyžių socialinės globos namai po keleto metų turėtų minėti šimtmetį. Ar jie sulauks jubiliejaus? Imantis kokio nors naujo, kad ir mažo darbelio – o ką jau kalbėti apie dideles, milijonus eurų kainuosiančias ir ilgalaikes pasekmes visuomenei turėsiančias valstybines pertvarkas – pravartu prisiminti liaudies išmintį: „Devynis kartus pamatuok...“



Rita MITKUTĖ




FAKTAI

  • Pir­mo­sios ins­ti­tu­ci­nės glo­bos per­tvar­kos idė­jos Eu­ro­po­je pa­si­gir­do po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, o pra­dė­tos įgy­ven­din­ti tik 7–8 de­šimt­me­ty­je ir te­be­vyk­do­mos iki šiol. Dėl jų tiks­lin­gu­mo ir nau­dos vis dar yra prieš­ta­rin­gų nuo­mo­nių bei duo­me­nų.
  • Tarp nuo­gąs­ta­vi­mų mi­ni­ma tai, kad lū­kes­čiai, jog pa­nai­ki­nus ins­ti­tu­ci­nę glo­bą neį­ga­lie­ji in­teg­ruo­sis į vi­suo­me­nę, daug kur ne­pa­sit­vir­ti­no.
  • Su­si­kū­rė nau­jos ma­žos neį­ga­lių­jų bend­ruo­me­nės, sa­vo­tiš­ki „ge­tai“, ku­riuo­se jie gy­ve­na ir bend­rau­ja tar­pu­sa­vy­je, ta­čiau be­veik ne­kon­tak­tuo­ja su ap­lin­ki­niais.
  • Da­lis neį­ga­lių­jų pa­pil­dė be­na­mių gre­tas ar net pa­te­ko į ka­lė­ji­mus, da­lis ne­pri­pa­ži­no sa­vo ne­ga­lios ir at­si­sa­kė gy­dy­mo. Daž­niau jie ta­po nu­si­kal­ti­mų ir iš­nau­do­ji­mo au­ko­mis.



Galerija: Socialinės globos namai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas