„Santaka“ / Gėlė žmogaus gyvenimo nepakeis, tačiau suteiks džiaugsmo

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-02-01 16:45

Dalinkitės:  


Daug metų gėlininkyste užsiimanti Birutė Fedaravičienė puikiai prisimena laikus, kai prekiauti būdavo leidžiama tik pačių užaugintomis gėlėmis.

Autorės nuotr.


Gėlė žmogaus gyvenimo nepakeis, tačiau suteiks džiaugsmo

Eglė MIČIULIENĖ

„Jau keturiasdešimt metų leidžiu tarp gėlių. Dabar nebeįsivaizduoju, ką dar galėčiau daryti...“ – sako vilkaviškietė Birutė Fedaravičienė.



„Spekuliuoti“ neleido

Birutė Fedaravičienė buvo pirmoji Vilkaviškio gėlininkė, pradėjusi prekybai auginti rožes. Fedaravičių šiltnamyje vešėjo ir gerberos, kalijos.

– Kas sekėsi, kas ne, bet rožes patys auginome beveik 18 metų. Pradžia buvo dar „rusų laikais“, tada negalėjai pirkti gėlių, pavyzdžiui, iš Kietaviškių šiltnamių ir jas parduoti – būtum buvęs „spekuliantas“. Prekiauti galėjai tik savo užaugintomis gėlėmis, – pasakojo B. Fedaravičienė.

Moteris švenčių dienomis veždavo savo rožes parduoti į Marijampolę. Ten prekiavę gėlininkai patys buvo atvažiavę patikrinti, ar tikrai Fedaravičiai augina gėles. Tiktai pamatę šiltnamį, vilkaviškietę įsileido prekiauti.



Teko daug dirbti

Tik gerokai vėliau, prasidėjus nepriklausomybei, B. Fedaravičienė pradėjo pardavinėti olandiškas gėles, nors dar kurį laiką rožes augino ir pati. Tačiau tai buvo prabanga, nes vien šiltnamio kūrenimas atsieidavo labai brangiai, o ir kūrenti, anot moters, tekdavo keltis naktimis tarsi prie mažo vaiko.

– Kartą, gal vasario pabaigoje, pranešė didelius šalčius, todėl iš vakaro kalėme ant šiltnamio antrą eilę plėvelės. Užbaigti nespėjome, tad vieną kraštą plėvelės laikinai prisegiau prie stogo. Naktį ji nuo kamino pašilo, patįso žemyn ir užsidegė. Paryčiais atėjau pakurti. Ištiko šokas. Atsidariau duris (įėjimas buvo pro ūkio pastatą) ir... nematau šiltnamio, tik mėnuo danguje kabo!.. Plėvelė buvo nusvilusi, rėmai apdegę, bet keisčiausia, kad ugnis neužgriebė medinių ūkio pastato durų ir jo paties. O ten juk ir benzino, tepalų buvo! – prisiminė Birutė.

Kitą rytą šeima su vaikais puolė dirbti, sutvarkė ir perdengė šiltnamį, nupjaustė apsvilusias, apšalusias, polietileno varvekliais apvarvėjusias rožes. Ir šios atsigavo: išleido naujus ūglius ir vėl pražydo.



Vis laukiame progos

– Taip ir gyvename beveik visą gyvenimą – iš gėlių, su gėlėmis. Tai mano pasaulis. Kur benuvažiuočiau, į Vokietiją ar Ameriką, pirmiausiai bėgu į gėlynus apžiūrėti gėlių, – pasakojo moteris.

Gėlininkė pripažįsta, jog šiais laikais jos verslas nėra lengvas.

– Kažkada Vilkaviškyje buvau viena, netrukus buvome jau penkiese, o neseniai suskaičiavau dvidešimt aštuonis žmones, mūsų mieste prekiaujančius gėlėmis. Tačiau pirkėjų mąžta. Kai tiek metų žiūri pro langą miesto centre, įsidėmi kasdien tuo pačiu laiku einančius tuos pačius žmones. Ir, žiūrėk, vieno jau pasigendi, kito... Nežinai, kas jam nutiko, gal ir šitas išvyko į užsienį. Sekmadieniais, jei ne bažnyčia, ant pirštų galėtum suskaičiuoti gatve praeinančius žmones... Miestas tuščias, – lingavo galva moteris.

Besikalbant su B. Fedaravičiene į jos gėlyną vis užsuka žmonių. Ir pastebi keistą, o gal greičiau liūdną tendenciją: didžioji dalis prašo žiedų... išėjusiesiems. Vienas pirkėjas eis į šermenis, kitas – lankyti motinos kapo, dar viena moteris renkasi rožių vyrui, kurio nebėra jau trisdešimt metų.

– Labai gerai, jog nepamirštame mirusiojo, bet visai nesvarbu, kiek rožių jam neši – keturias ar šešias. Svarbiausia, kad žmogų prisimeni. Taip pirkėjui ir pasakau, neagituoju pirkti gėlių glėbiais. Tačiau akivaizdu, jog gyviesiems gėlių perkame rečiau, vis laukiame kokios nors progos, – kalbėjo moteris.



Graži – kai šviežia

Mitus, kad vienos spalvos gėlės žydi ilgiau už kitas ar kad žiedams išsilaikyti padės vazoje ištirpintas cukrus, B. Fedaravičienė linkusi paneigti. Svarbiausia, anot jos, jog gėlė būtų šviežia.

Gėlininkė priminė, kad prieš merkiant rožes į vazą jų kotus, kaip ir kitų gėlių, visuomet būtina įstrižai nupjauti. Nuo tos koto dalies, kuri mirks vandenyje, reikia pašalinti lapus, kitaip šie pradės pūti.

Jei kambaryje šilta, gėlininkė rožes pataria merkti iki pusės, jei šalta – užteks, jei vandenyje bus trečdalis koto.

Gvazdiką, gerberą reikėtų merkti mažame kiekyje vandens. Kitą dieną dalį kotelio nupjauti ir, žinoma, pakeisti vandenį. Gražuoliui meileniui (amariliui) vandens reikia visai mažai.

Deja, anot Birutės, dauguma gėlių šiais laikais jau nebe tokios kaip anksčiau.

– Niekad nebuvę, kad gvazdiko kotas išsileistų. Gerberų galvos irgi greitai ima linkti, o apie frezijas visai nėra ką kalbėti: kotelis tuoj pat patyžta, žievė nusmunka, net žiedai nebekvepia... Kaip pagreitintai užaugintų vištų mėsa neturi vištienos skonio, kaip trąšomis užauginta braškė nekvepia braške – taip ir gėlės. Jeigu jų koteliai tušti, nesumedėję – tuoj pat pradeda leistis. Netgi kai kurių rožių kotai vos ne kaip šiaudas. Tiesa, yra ir labai puikių rožių. Pavyzdžiui, Ekvadoro. Jos auga natūralesnėmis sąlygomis ir tikrai labai ilgai žydi, – kalbėjo pašnekovė.



Liko gėlių gėle

Tiek metų užsiimanti gėlių verslu moteris tik nusijuokia, pakalbinta apie šioje srityje besikeičiančias „madas“.

– Prisimenu, kai pradėjo į Lietuvą vežti įvairias gėles iš užsienio, kai kurie gėlininkai sakė: viskas, dabar jau rožių niekas nebenorės. Aš nesutikau, sakiau, kad šitos gėlės vietos neužims jokia kita. Ir neužėmė: ji yra gėlių gėlė ir išliko pati populiariausia – ir laidotuvėse, ir per šventes, – kalbėjo moteris.

Žinoma, kiekvienas pirkėjas turi savo skonį. Štai po Naujųjų metų žmonės, matyt, pajunta pavasario šauksmą: tada labai išpopuliarėja tulpės. Praėjus Valentino dienai ir Kovo 8-ajai, šios gėlės staiga vėl tampa nebeįdomios.

O, pavyzdžiui, gvazdikus, anot Birutės, žmonės dažniausiai perka tiems artimiesiems, kurie šias gėles mėgsta ir jaučia joms nostalgiją.

Puokščių bumas, pasak pašnekovės, jau praėjęs, pirkėjai mieliau renkasi „palaidas“ gėles.

– Neseniai atėjo mada puokštes daryti į tam tikrus kibirėlius, dėžutes. Tačiau iš tiesų tai – jokia naujovė. Mes seniai darydavome tą patį, tik gėles dėdavome į molinius ar iš vytelių nupintus indelius, – pasakojo gėlininkė.

Gimtadienio ar kita iškilminga proga žmonės mielai perka ir vazoninę gėlę, nebūtinai žydinčią. Jų yra tikrai gražių, įdomių, o ir gyvena ilgai, primindamos jas dovanojusį žmogų.



Jaunimas drąsesnis

Tiesa, savo populiarumą dabar gerokai praradusios orchidėjos. Nors gėlė tikrai daili ir ilgai žydinti, B. Fedaravičienės nuomone, jų daugelis jau turi įsigiję.

Be to, šių gėlių vertę galėjo sumenkinti prekybos centrai, kurie parduoda pigius, bet nekokybiškus augalus. Tokia orchidėja tuoj pat nubarsto žiedus, atrodo negraži, ir žmogus tokios pirkti daugiau nebenori.

Gėlininkė pastebi, jog prie naujovių žmonės pratinasi gana sunkiai, ypač – vyresni. Jie tradiciškai linkę pirkti baltas rožes jauniesiems, raudonas – vyrams, rausvas – moterims.

– Štai parsivežiau retesnių dūminių rožių – man jos nepaprastai gražios, bet Vilkaviškyje tik dvi moterys jų pasigenda. Jei dešimt tokių rožių užsisakau – penkias nuperka, penkios „papuošia“ konteinerį... Tačiau vasarą iš užsienio sugrįžęs jaunimas perka įvairiausių gėlių, nebijo net ir porinio skaičiaus. O juk daugumai vyresnių žmonių tai atrodo „blogas ženklas“. Ne kartą buvę, kad pirkėjas, pavyzdžiui, kokio nors dešimtmečio proga, norėtų dešimties rožių, bet bijo, jog tai atrodys „blogai“, lyg tam žmogui linkėtų mirties. Aš kartais pajuokauju: jei bijai nešti dešimt rožių, tai imk į vieną ranką penkias ir į kitą – penkias! Juk gėlė gyvenimo tikrai nepakeis. Ji tik kažkam laikinai atneš džiaugsmo, ir tai yra gerai, – šypsojosi moteris.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas