|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Įvairiose parodose Rolando Paužos sparnuočiai nuolat pelno apdovanojimų.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Didžiausias ne tik Vilkaviškio rajono, bet ir bene visos Lietuvos paukščių augintojas Rolandas Pauža šiuo metu turi apie 40 veislių daugiau nei 600 sparnuočių. Ūkininkas verčiasi ir pienininkyste: jo tvartuose laikoma maždaug 100 galvijų.
Mokytojos įtaka
Paukščiais R. Pauža susižavėjo dar vaikystėje. Tam didelės įtakos turėjo netoliese Kybartuose gyvenusi jo biologijos mokytoja Rimantė Kelpšaitė. Ji savo namuose augino pačių įvairiausių veislių plunksnuočių. Berniukas kartais net slapčia per tvorą lįsdavo į juos pažiūrėti. Būtent ši pedagogė ir padovanojo Rolandui pirmuosius paukščius.
Dar vaikystėje jis veisdavo ir pardavinėdavo papūgas, o vėliau sparnuočių kolekcija ėmė didėti. Šiuo metu iš 40 turimų veislių didžiausią dalį sudaro vištiniai paukščiai. Be pačių įvairiausių vištų, jo namuose gausu fazanų, žąsų, dekoratyvinių ančių, papūgėlių bei karvelių. Kambaryje vyriškis laiko iš Vengrijos parsigabentą kalbančią papūgą. Ši labai gerai moka pamėgdžioti namiškių balsus, ne kartą savo šauksmais yra apgavusi ne tik patį Rolandą, bet ir jo žmoną Iloną ar vaikus Dominyką, Roką bei Mykolą.
„Kiekvienas turi savo potraukį. Vieni domisi automobiliais, kiti – motociklais, o aš – paukščiais“, – šypsojosi R. Pauža.
Šiuo savo pomėgiu jis užkrėtė ne vieną mūsų rajono ūkininką. Paukščiais Rolandas sudomino ir buvusį Virbalio kleboną Vitą Eidukaitį, ir dabartinį šios parapijos dvasininką Gediminą Marcinkevičių.
Nors meilė sparnuočiams – neišsemiama, tačiau jų veislių Paužų namuose pastaruoju metu šiek tiek mažėja. Dar praeitų metų rudenį jų buvo bent dešimtimi daugiau. Pats Rolandas tvirtino, jog išlaikyti tokį kiekį paukščių paprasčiausiai tampa per sunku. Vien juos visus pašerti per dieną užtrunka maždaug tris valandas. O juk dar yra ir karvių ūkis, kurio priežiūra taip pat gula ant Virbalio Miesto Laukų kaime gyvenančio ūkininko pečių.
Trūksta gydytojų
Paukščių priežiūra, anot R. Paužos, nėra lengva. Jie – labai lepūs ir neatsparūs ligoms.
„Kadangi paukščių medžiagų apykaita labai greita, susirgę jie jau po dienos dažniausiai nugaišta. Pastebėjus sergantį paukštį, šį gydyti reikia kuo skubiau, nes jis gali ligą perduoti ir kitiems. Visuomet įsigijęs naują sparnuotį stengiuosi jį bent mėnesį laikyti atokiau nuo kitų. Turiu ir skaudžios patirties. Kartą iš Alytaus vienas pažįstamas parvežė gaidį. Net nepagalvojau, kad šis gali sirgti. Deja, jau kitą rytą pastebėjau, jog paukščiui kažkas negerai. Nors skubėjau imtis visų gydymo priemonių, tąkart nugaišo ne tik tas gaidys, bet ir dar kelios dešimtys plunksnuočių“, – prisiminė pašnekovas.
Jis tvirtino, kad sunku surasti paukščius gydyti galinčių veterinarijos gydytojų. Dabartiniai veterinarai moka gydyti tik šunis bei kates, o paukščių ligas atpažįsta ir jas išgydyti sugeba vos keletas specialistų. Dėl šios priežasties R. Pauža ir pats išmoko pasirūpinti savo sparnuočių sveikata.
Įsivežė pirmas
Tarp 40 laikomų paukščių veislių R. Paužos namuose yra ir keletas itin retų. Bene pati rečiausia – Ayam Cemani veislė. Tai indiškos kilmės vištos, kurių plunksnos, skiauterės, kojos, akys ir kitos kūno dalys yra visiškai juodos.
„Prieš penkerius metus šių vištų pasaulyje buvo likę vos 600, dabar jau yra šiek tiek daugiau. Aš buvau pirmasis, kuris į Lietuvą įsivežė šios veislės sparnuotį“, – pasakojo virbalietis.
Kalbėdamas apie bendrą plunksnuočių augintojų padėtį, R. Pauža tvirtino, jog susidomėjimas paukštininkyste Lietuvoje mažėja. Pasak jo, prieš penkerius metus mūsų šalyje šiuo pomėgiu buvo užsikrėtę daug jaunimo, tačiau entuziazmas gana greitai atvėso, kai teko susidurti su realybe.
Realizuoti paukščius ar jų kiaušinius tampa vis sunkiau, o pinigų, gautų juos pardavus, vos užtenka padengti lesalų kainoms. R. Pauža paukščius šeria kombinuotaisiais pašarais bei kviečiais. Viską jam tenka pirkti, nes užsiauginti produkcijos savo valdomuose plotuose neįmanoma. Turimų 70 ha žemių vos užtenka karvių ganykloms.
„Turiu minčių dar labiau sumažinti paukščių ūkį. Iš vienos pusės su jais smagu, ypač vasarą, iš kitos – tai daug laiko reikalaujantis ir jokios naudos neteikiantis pomėgis. Pernai rudenį buvau Vengrijoje vykusioje didžiulėje paukščių parodoje. Po jos pasakiau sau, kad tokia išvyka – paskutinė. Nesugebu savęs kontroliuoti ir tokiose parodose prisiperku įvairių veislių sparnuočių. Tik grįžęs namo imu galvoti, kam man to reikia“, – juokėsi pašnekovas.
Anot jo, blogiausia, kad Lietuvoje paukščių kainos – itin žemos. Pavyzdžiui, jau minėtą Ayam Cemani veislės vištą mūsų šalyje galima įsigyti vos už 20 eurų, o už tos pačios veislės gaidį, kurio reikėjo siekiant išvengti plunksnuočių kraujomaišos, virbalietis neseniai Vengrijoje mokėjo 150 eurų.
Į parodas – su tikslu parduoti
Seniau R. Pauža nemažai bendradarbiavo su Kaliningrado srities paukščių augintojais, šie būdavo itin aktyvūs jo klientai. Dabar dėl sugriežtėjusios sienų politikos šie prekybos ryšiai yra nutrūkę. Tiesa, keletas užsienio partnerių išliko. Ūkininkas bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos bei Estijos sparnuočių augintojais.
Vis dėlto daugiausiai paukščių Rolandas parduoda įvairiose parodose. Deja, jos organizuojamos labai retai. Paskutinė įvyko šį savaitgalį Kaune. Iš jos virbalietis grįžo ne tik pardavęs dalį savo sparnuočių, bet ir pelnęs nemažai apdovanojimų. R. Paužos laikomi paukščiai nuolat patenka tarp favoritų.
„Kadangi panašios parodos vyksta bent kelias dienas, į jas išvykti daug galimybių neturiu. Privalau prižiūrėti galvijų ūkį, nes karves melžiu pats“, – sakė ūkininkas.
Planuoja atsisakyti
Karves R. Pauža laiko nuo pat ūkininkavimo pradžios 1990 metais. Iš pradžių ūkyje jų ganėsi vos kelios, tačiau pamažu šis skaičius augo. Šiandien tvartuose yra 56 pieninės karvės bei dar beveik pusšimtis kitų galvijų. Vyras prisipažino, kad dirbti pieno ūkyje yra labai sunku ir jei šiandien galėtų atsukti laiką atgal, tikrai rinktųsi kitą pragyvenimo šaltinį.
Kartais ūkininkas net pagalvoja apie visišką karvių ūkio likvidavimą, tačiau kol kas nuo šio žingsnio jį stabdo tik mokykloje ir universitete besimokantys vaikai.
„Jei sūnūs jau būtų baigę mokslus, net nedvejodamas parduočiau visą ūkį ir kraustyčiausi sau ramiai gyventi į miestą. Neabejoju, jog net ir dirbdamas už minimalią algą nepatirčiau tiek streso, kiek kartais tenka patirti ūkyje. Labiausiai entuziazmą numuša pieno supirkimo kainos“, – apgailestavo ūkininkas.
Šiuo metu už litrą pieno jis gauna 20–24 euro centus. Tačiau virbalietis nežino, kokia bus supirkimo kaina kitą mėnesį, nes sutartyje užfiksuota tik 14, 5 euro cento. Tiesa, ten taip pat parašyta, jog kiekvieną mėnesį gali būti mokami priedai arba taikomos nuoskaitos. Vadinasi, visiškai įmanoma, kad kurį nors mėnesį ūkininkas gaus net mažiau nei 14, 5 euro cento. Jis ilgai nesutiko pasirašyti šios sutarties, tačiau galiausiai buvo pagrasinta išvis neimti pieno iš jo ūkio. Žemdirbiui teko nusileisti.
„Blogiausi buvo 2016-ieji. Tuomet metus baigiau nuostolingai. Pernai metų pradžia taip pat buvo tragiška, tačiau vasarą pieno kaina ėmė kilti, vėl atsirado noras dirbti. Deja, jau lapkritį ir gruodį produkcijos supirkimo kainos buvo labai sumažintos. Prieš dešimt metų, kylant arba krentant kainoms, mums būdavo apie tai pranešama iš anksto, o dabar taip nėra. Juokingiausia, kad paskutinį mėnesį mums paaiškino, jog kainas sumažino dėl to, kad ir prekybos centruose pieno produkcija atpigo. Tuomet nuėjau į parduotuvę ir pamačiau, jog mano mėgstamas kefyras vietoj 53 euro centų jau kainuoja 54 euro centus. Tai kam taip apgaudinėti žmones?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Anot jo, tokia dabartinės valdžios politika greitai turės labai skaudžių padarinių.
R. Pauža prognozavo, kad netrukus Lietuvoje gali nebelikti gyvulininkyste besiverčiančių žmonių. Jaunieji ūkininkai koncentruojasi į augalininkystę, o gyvulių dar laikantys vyresni žemdirbiai taip pat pamažu traukiasi iš šios srities.
Didžiausias ne tik Vilkaviškio rajono, bet ir bene visos Lietuvos paukščių augintojas Rolandas Pauža šiuo metu turi apie 40 veislių daugiau nei 600 sparnuočių. Ūkininkas verčiasi ir pienininkyste: jo tvartuose laikoma maždaug 100 galvijų. |
Paukščiais R. Pauža susižavėjo dar vaikystėje. Tam didelės įtakos turėjo netoliese Kybartuose gyvenusi jo biologijos mokytoja Rimantė Kelpšaitė. Ji savo namuose augino pačių įvairiausių veislių plunksnuočių. Berniukas kartais net slapčia per tvorą lįsdavo į juos pažiūrėti. Būtent ši pedagogė ir padovanojo Rolandui pirmuosius paukščius.
Dar vaikystėje jis veisdavo ir pardavinėdavo papūgas, o vėliau sparnuočių kolekcija ėmė didėti. Šiuo metu iš 40 turimų veislių didžiausią dalį sudaro vištiniai paukščiai. Be pačių įvairiausių vištų, jo namuose gausu fazanų, žąsų, dekoratyvinių ančių, papūgėlių bei karvelių. Kambaryje vyriškis laiko iš Vengrijos parsigabentą kalbančią papūgą. Ši labai gerai moka pamėgdžioti namiškių balsus, ne kartą savo šauksmais yra apgavusi ne tik patį Rolandą, bet ir jo žmoną Iloną ar vaikus Dominyką, Roką bei Mykolą.
„Kiekvienas turi savo potraukį. Vieni domisi automobiliais, kiti – motociklais, o aš – paukščiais“, – šypsojosi R. Pauža.
Šiuo savo pomėgiu jis užkrėtė ne vieną mūsų rajono ūkininką. Paukščiais Rolandas sudomino ir buvusį Virbalio kleboną Vitą Eidukaitį, ir dabartinį šios parapijos dvasininką Gediminą Marcinkevičių.
Nors meilė sparnuočiams – neišsemiama, tačiau jų veislių Paužų namuose pastaruoju metu šiek tiek mažėja. Dar praeitų metų rudenį jų buvo bent dešimtimi daugiau. Pats Rolandas tvirtino, jog išlaikyti tokį kiekį paukščių paprasčiausiai tampa per sunku. Vien juos visus pašerti per dieną užtrunka maždaug tris valandas. O juk dar yra ir karvių ūkis, kurio priežiūra taip pat gula ant Virbalio Miesto Laukų kaime gyvenančio ūkininko pečių.
Paukščių priežiūra, anot R. Paužos, nėra lengva. Jie – labai lepūs ir neatsparūs ligoms.
„Kadangi paukščių medžiagų apykaita labai greita, susirgę jie jau po dienos dažniausiai nugaišta. Pastebėjus sergantį paukštį, šį gydyti reikia kuo skubiau, nes jis gali ligą perduoti ir kitiems. Visuomet įsigijęs naują sparnuotį stengiuosi jį bent mėnesį laikyti atokiau nuo kitų. Turiu ir skaudžios patirties. Kartą iš Alytaus vienas pažįstamas parvežė gaidį. Net nepagalvojau, kad šis gali sirgti. Deja, jau kitą rytą pastebėjau, jog paukščiui kažkas negerai. Nors skubėjau imtis visų gydymo priemonių, tąkart nugaišo ne tik tas gaidys, bet ir dar kelios dešimtys plunksnuočių“, – prisiminė pašnekovas.
Jis tvirtino, kad sunku surasti paukščius gydyti galinčių veterinarijos gydytojų. Dabartiniai veterinarai moka gydyti tik šunis bei kates, o paukščių ligas atpažįsta ir jas išgydyti sugeba vos keletas specialistų. Dėl šios priežasties R. Pauža ir pats išmoko pasirūpinti savo sparnuočių sveikata.
Tarp 40 laikomų paukščių veislių R. Paužos namuose yra ir keletas itin retų. Bene pati rečiausia – Ayam Cemani veislė. Tai indiškos kilmės vištos, kurių plunksnos, skiauterės, kojos, akys ir kitos kūno dalys yra visiškai juodos.
„Prieš penkerius metus šių vištų pasaulyje buvo likę vos 600, dabar jau yra šiek tiek daugiau. Aš buvau pirmasis, kuris į Lietuvą įsivežė šios veislės sparnuotį“, – pasakojo virbalietis.
Kalbėdamas apie bendrą plunksnuočių augintojų padėtį, R. Pauža tvirtino, jog susidomėjimas paukštininkyste Lietuvoje mažėja. Pasak jo, prieš penkerius metus mūsų šalyje šiuo pomėgiu buvo užsikrėtę daug jaunimo, tačiau entuziazmas gana greitai atvėso, kai teko susidurti su realybe.
Realizuoti paukščius ar jų kiaušinius tampa vis sunkiau, o pinigų, gautų juos pardavus, vos užtenka padengti lesalų kainoms. R. Pauža paukščius šeria kombinuotaisiais pašarais bei kviečiais. Viską jam tenka pirkti, nes užsiauginti produkcijos savo valdomuose plotuose neįmanoma. Turimų 70 ha žemių vos užtenka karvių ganykloms.
„Turiu minčių dar labiau sumažinti paukščių ūkį. Iš vienos pusės su jais smagu, ypač vasarą, iš kitos – tai daug laiko reikalaujantis ir jokios naudos neteikiantis pomėgis. Pernai rudenį buvau Vengrijoje vykusioje didžiulėje paukščių parodoje. Po jos pasakiau sau, kad tokia išvyka – paskutinė. Nesugebu savęs kontroliuoti ir tokiose parodose prisiperku įvairių veislių sparnuočių. Tik grįžęs namo imu galvoti, kam man to reikia“, – juokėsi pašnekovas.
Anot jo, blogiausia, kad Lietuvoje paukščių kainos – itin žemos. Pavyzdžiui, jau minėtą Ayam Cemani veislės vištą mūsų šalyje galima įsigyti vos už 20 eurų, o už tos pačios veislės gaidį, kurio reikėjo siekiant išvengti plunksnuočių kraujomaišos, virbalietis neseniai Vengrijoje mokėjo 150 eurų.
Seniau R. Pauža nemažai bendradarbiavo su Kaliningrado srities paukščių augintojais, šie būdavo itin aktyvūs jo klientai. Dabar dėl sugriežtėjusios sienų politikos šie prekybos ryšiai yra nutrūkę. Tiesa, keletas užsienio partnerių išliko. Ūkininkas bendradarbiauja su Lenkijos, Latvijos bei Estijos sparnuočių augintojais.
Vis dėlto daugiausiai paukščių Rolandas parduoda įvairiose parodose. Deja, jos organizuojamos labai retai. Paskutinė įvyko šį savaitgalį Kaune. Iš jos virbalietis grįžo ne tik pardavęs dalį savo sparnuočių, bet ir pelnęs nemažai apdovanojimų. R. Paužos laikomi paukščiai nuolat patenka tarp favoritų.
„Kadangi panašios parodos vyksta bent kelias dienas, į jas išvykti daug galimybių neturiu. Privalau prižiūrėti galvijų ūkį, nes karves melžiu pats“, – sakė ūkininkas.
Karves R. Pauža laiko nuo pat ūkininkavimo pradžios 1990 metais. Iš pradžių ūkyje jų ganėsi vos kelios, tačiau pamažu šis skaičius augo. Šiandien tvartuose yra 56 pieninės karvės bei dar beveik pusšimtis kitų galvijų. Vyras prisipažino, kad dirbti pieno ūkyje yra labai sunku ir jei šiandien galėtų atsukti laiką atgal, tikrai rinktųsi kitą pragyvenimo šaltinį.
Kartais ūkininkas net pagalvoja apie visišką karvių ūkio likvidavimą, tačiau kol kas nuo šio žingsnio jį stabdo tik mokykloje ir universitete besimokantys vaikai.
„Jei sūnūs jau būtų baigę mokslus, net nedvejodamas parduočiau visą ūkį ir kraustyčiausi sau ramiai gyventi į miestą. Neabejoju, jog net ir dirbdamas už minimalią algą nepatirčiau tiek streso, kiek kartais tenka patirti ūkyje. Labiausiai entuziazmą numuša pieno supirkimo kainos“, – apgailestavo ūkininkas.
Šiuo metu už litrą pieno jis gauna 20–24 euro centus. Tačiau virbalietis nežino, kokia bus supirkimo kaina kitą mėnesį, nes sutartyje užfiksuota tik 14, 5 euro cento. Tiesa, ten taip pat parašyta, jog kiekvieną mėnesį gali būti mokami priedai arba taikomos nuoskaitos. Vadinasi, visiškai įmanoma, kad kurį nors mėnesį ūkininkas gaus net mažiau nei 14, 5 euro cento. Jis ilgai nesutiko pasirašyti šios sutarties, tačiau galiausiai buvo pagrasinta išvis neimti pieno iš jo ūkio. Žemdirbiui teko nusileisti.
„Blogiausi buvo 2016-ieji. Tuomet metus baigiau nuostolingai. Pernai metų pradžia taip pat buvo tragiška, tačiau vasarą pieno kaina ėmė kilti, vėl atsirado noras dirbti. Deja, jau lapkritį ir gruodį produkcijos supirkimo kainos buvo labai sumažintos. Prieš dešimt metų, kylant arba krentant kainoms, mums būdavo apie tai pranešama iš anksto, o dabar taip nėra. Juokingiausia, kad paskutinį mėnesį mums paaiškino, jog kainas sumažino dėl to, kad ir prekybos centruose pieno produkcija atpigo. Tuomet nuėjau į parduotuvę ir pamačiau, jog mano mėgstamas kefyras vietoj 53 euro centų jau kainuoja 54 euro centus. Tai kam taip apgaudinėti žmones?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Anot jo, tokia dabartinės valdžios politika greitai turės labai skaudžių padarinių.
R. Pauža prognozavo, kad netrukus Lietuvoje gali nebelikti gyvulininkyste besiverčiančių žmonių. Jaunieji ūkininkai koncentruojasi į augalininkystę, o gyvulių dar laikantys vyresni žemdirbiai taip pat pamažu traukiasi iš šios srities.
Galerija: Paukščiai
Publikuota: 2018-01-30 09:16:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|