„Santaka“ / Žmogus ne savo vietoje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-11-10 16:55

Dalinkitės:  


Žmogus ne savo vietoje

„Daktaras Kochas, kuris privalėjo gydyti nedidelio miestelio gventojus, sėdėjo už pertvaros, nieko pas save neįsileido ir nieko neišėjo pasitikti. Pas jį ateidavo žmonės, sergantys sloga, trūkiu, migrena, su landuonimi ant piršto, supūliavusiu dantimi, su pilvo skausmais. „Eikite šalin, palikite mane ramybėje“, – kalbėjo jis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė baisus netaktas, žiaurumas, pasipiktinimą keliantis išpuikimas. Gyventojai buvo teisūs, piktindamiesi daktaru, kuris nenori gydyti jų landuonių, trūkių ir slogų. Bet kartą daktaras išėjo ir išnešė žmonėms Kocho lazdelę“. (V.Solouchinas)

Milijonai žmonių kankinasi ieškodami savo vietos gyvenime. Ir tik nedaugelis ją suranda. Tam, sako, reikia pašaukimo. Bet kas pašaukia? Dievas? Prigimtis? O jeigu nepašaukia? Tada kankinasi tūkstančiai, milijonai žmonių dirbdami nemėgstamą darbą, gyvendami ne su tuo žmogumi, apie kurį svajojo. Kankinasi gyvendami ne savo gyvenimą. Kankina save ir kitus.

Pamenu seną istoriją apie užsispyrusį berniuką, kuris svajojo tapti lakūnu. Jis nuo mažų dienų laipiojo stogais, mikliai užsikabaruodavo į aukščiausius medžius ir kukuodavo jų viršūnėse. Jis visiems įrodinėdavo, kad nebijo aukščio. Kad gali skraidyti. Bet draugai tik juokėsi iš jo narsumo: „Priespangis esi ir nematai aukščio, tai ir bepigu drąsuoliu dėtis“.

Skaudi tiesa buvo tai, kad vaikas išties buvo silpno regėjimo. Bet ne tiek, kad nematytų aukštai padangėje skrendančių lėktuvų. Tai buvo jo didžiausia svajonė – atsisėsti už lėktuvo šturvalo. O kol kas jis karstėsi po medžius, konstravo lėktuvų modeliukus ir laukė savo svajonės išsipildymo.

Bet, kaip ir buvo galima numanyti, gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą jis taip ir neįstojo į jokią skraidymo mokyklą – neperėjo sveikatos komisijos. Kitas jo vietoje būtų numojęs ranka ir ramiai sau gyvenęs toliau. Juk daug yra įdomių, reikalingų profesijų. Bet jam reikėjo skraidyti... Patyręs pirmą gyvenime gilų sukrėtimą, jis taip ir neatsigavo. Taip ir nebandė mokytis kitos profesijos. Visą gyvenimą dirbo atsitiktinius darbus. Jį visur mielai priimdavo – turėjo, kaip liaudis sako, auksines rankas. Bet vyras niekur ilgai neužsibūdavo. Jis nenorėjo, negalėjo dirbti to, kas jam nemiela, kas nelimpa prie širdies.

Taip ir būtų praėjęs jo gyvenimas – toli nuo svajonės. Bet galų gale svajonė vis tik priartėjo tiek, kad ją galėjo paliesti ranka. Kažkokiu būdu, per bendrus pažįstamus, jis įsidarbino aerouoste valytoju ir kasdien galėjo grožėtis garsių pasaulio aviakompanijų lėktuvais. Vyras džiaugėsi ta mažute, trapia laime būti savo svajonės šešėlyje.

Bet neilgai truko ta jo laimė. Ilgų metų graužatis, nerealizuotas sielos šauksmas nepraėjo be pasekmių. Kaip ir daugelis nelaimėlių, jis savo bėdą įprato skandinti taurelėje. Vis dažniau darbe pasirodydavo neblaivus, kol vieną dieną buvo paprašytas visam laikui apleisti aerouosto teritoriją. Taip ir baigėsi jo trumpas pasimatymas su svajone.

Tačiau žmogus ateidavo prie savo buvusios darbovietės. Apskuręs, suglamžytais nenusakomos spalvos rūbais ir tokiu pat veidu. Stovėdavo anapus aerouosto tvoros, pamėlusiomis, drebančiomis rankomis įsikibęs į metalinį tvoros tinklą, žiūrėdavo, kaip kyla ir leidžiasi gražuoliai oro laineriai iš tolimiausių pasaulio šalių, ir verkdavo. Juodos nevilties ašaros risdavosi per pajuodusio veido raukšles, per žilais šeriais apžėlusius skruostus. Jis verkė palaidojęs savo svajonę. Žmogus nugyveno savo gyvenimą taip ir nesupratęs, kodėl jo vieta čia, už tvoros, o ne už lėktuvo vairalazdės.

Prisiminiau šį sentimentalų vaizdelį stebėdamas, kaip greitai – tarsi kaleidoskope – keičiasi mūsų aukščiausios valdžios pareigūnų kabinetų šeimininkai. Aptarnaujantis Vyriausybę personalas vos spėja keisti lenteles ant kabinetų durų su naujomis pavardėmis. „Na, ir kas čia blogai?“ – pasakys santūrus stebėtojas. Bet tikrai nieko gero. Tiesą sakant, blogai, kai žmogus sėdi ne savo vietoje. Blogai, kai nesusitvarkęs vienose pareigose persėda į kitą tokio paties lygio kėdę. Jis nesupranta savo kompetencijos ribų, tariasi viską mokantis, neklystantis... Vieni įsitvirtina Kėdainiuose, kiti – Turniškėse, treti okupuoja Lietuvos nacionalinį parką ir draustinius. Ir visi braunasi į Seimą bei Vyriausybę. Jie vienu balsu tvirtina, kad nekalti dėl savo darbo broko. Kalta – aplinka, sistema...

Jonas Mekas, žinomas JAV lietuvis kino dokumentalistas, laisvasis menininkas, savo knygoje, kuri taip ir vadinasi – „Žmogus be vietos“, tvirtina, kad „su sistema gali iš žmogaus beždžionę ir iš beždžionės žmogų padaryti. Tu jiems odą lupk – jei su sistema iš mažumės, jie vaikščios be odų ir nejus, kad nulupti“.

Ši nelinksma žinomo menininko išvada verčia mus susimąstyti – kiek tų „nuluptų“ veržiasi į valdžią ir kiek jų valdžioje jau mus valdo.

Daktaras Kochas, visą gyvenimą dirbdamas nemėgstamą darbą, padovanojo mums tūkstančių žmonių gyvybes išgelbėjusius vaistus.

Šiais laikais kaimo keistuolis be jokio atlyginimo įruošia ir prižiūri visiems prieinamą gyvosios gamtos muziejų, parką... Kažkas stato namus, kažkas augina vaikus ar medžius...

Bet kiek yra tokių, vienadienių, kurie gyvena nesukdami sau galvos, kur jų vieta. Tai, kaip sakė Jonas Mekas, – juos išauklėjusios sistemos kūrinys. Robotais, kaip ir asmenybėmis, negimstama. Jais tampama.

Žmogus ne vietoje – nelaimingas žmogus. Nelaimingas ir pavojingas. Sau ir visuomenei. Nes jis nežino, kam apskritai gyvena pasaulyje.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas