„Santaka“ / Miškuose vietos turėtų užtekti ir ekonomikai, ir romantikai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-01-11 16:47

Dalinkitės:  


Didžiausiai Lietuvos urėdijai vadovavęs buvęs vilkaviškietis Nauris Jotautas optimizmo nestokoja – anot jo, gyvenimas visada juda pirmyn.

Miškuose vietos turėtų užtekti ir ekonomikai, ir romantikai

Eglė MIČIULIENĖ

Šios savaitės pradžioje Registrų centre buvo įregistruota nauja valstybės įmonė – Valstybinių miškų urėdija (VMU). Ji sujungė visas 42 šalies urėdijas, kurių skaičius per metus palaipsniui sumažės iki 26 regioninių padalinių. Dėl vykstančių permainų iš užimamų pareigų atšaukiamas 21 likęs urėdas. Regioninių padalinių nuostatai bei jų vadovų pareigybės aprašymai yra tikslinami ir netrukus bus pradėti konkursai į šias pareigas. Iki tol laikinai padaliniams vadovauja esami urėdijų darbuotojų atstovai.

Didžiausia Lietuvoje yra Švenčionėlių urėdija. Jos urėdu paskutinius penkiolika metų dirbo iš Vilkaviškio kilęs Nauris JOTAUTAS.

– Ministras atšauks visus dar pareigas einančius urėdus. Ką darysite toliau?

– Gyvensiu, – nusijuokia N. Jotautas. – Visų pirma, žinoma, eisiu į darbo biržą, o vėliau bus matyti. Be abejo, tiek metų gilinusis į šią sritį, ją studijavus ir joje dirbus, norėtųsi šią veiklą tęsti ir toliau. Bet kol kas visi esame nežinioje.

– Trumpam sugrįžkime į praeitį. Prieš 30 metų baigėte Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Kas lėmė, kad Jūs, miesto vaikas, pasirinkote miškininkystę?

– Gimiau ir augau kaime, Alvite, tik vėliau su tėvais persikėlėme gyventi į Vilkaviškį. O gamta Suvalkijoje labai graži, yra nuostabių kampelių. Pačios Alvito apylinkės puikios: yra upė, ežeras, miškelis... Be to, kaip ir dauguma žmonių, visada mėgau pasivaikščioti miške, pagrybauti ir pan. Ši, sakyčiau, romantinė pusė galbūt turėjo šiek tiek įtakos renkantis profesiją. Žinoma, prieš stodamas studijuoti domėjausi, svarsčiau, klausiau patarimų. Iki dabar prisimenu, kaip būdamas 11–12 metų su tėvais buvau miškininkų renginyje Rumšiškėse. Tiesioginis bendravimas su žemiausio rango miškininkais, eiguliais įstrigo labai ilgam – jie pasirodė nuoširdūs, paprasti, įdomūs žmonės.

– Tačiau pradėjus dirbti tos romantikos liko ne tiek ir daug?

– Tikrai taip, ji išgaravo dar studijuojant. Važiuodavome atlikti praktikos į Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją, ten dirbome prie miško ruošos, matavome, skaičiavome. Atsimenu, gavau įdomų praktikos darbą: apskaityti miško ruošos darbininko darbą. Reikėjo apskaičiuoti, per kiek laiko darbininkas nupjauna medį, jį nugeni, sukrauna šakas, per kiek laiko miškavežis išgabena tam tikrą kiekį medienos ir t. t. Tai buvo nauja ir įdomu, nes pamatėme, jog miškas – ne tik romantika, žvėrių buveinė ir poilsiui skirta aplinka, bet ir svarbus ekonominis vienetas.

O įsidarbinęs po studijų pamačiau ir dar kitą pusę. Iš pradžių dirbau miško apsaugos inžinieriumi Nemenčinės miškų urėdijoje. Buvo karšta 1993-iųjų vasara. Tokios sausros nebuvo daugelį metų – turbūt pusantro mėnesio neiškrito nė lašas lietaus. Gamta buvo išdžiūvusi, viskas tiesiog traškėjo. O Nemenčinės miškai yra prie pat Vilniaus, tad gausiai lankomi ir, deja, labai degūs. Tada beveik kasdien kildavo po gaisrą, o buvo ir tokių dienų, kai miškai per dieną užsidegdavo ir po 3 ar net 5 kartus... Visą vasarą kovojome su ugnimi, nebuvau net atostogų išleistas. Girdėdavau per radiją, kaip žmonės Palangoje poilsiauja, o pats dirbau nuo ryto iki vakaro, neretai ir savaitgaliais. Žodžiu, po studijų gavau tokio šalto dušo. Bet kiti metai jau buvo ramesni. Vėliau perėjau dirbti miško naudojimo inžinieriumi, o į mano ankstesnę vietą priimta daugiau žmonių, perorganizuota gaisrų gesinimo sistema ir problemos buvo išspręstos, tad kitiems be atostogų dirbti jau nebereikėjo.

– Penkiolika pastarųjų metų vadovavote didžiausiai Lietuvos urėdijai. Tikriausiai darbo netrūko?

– Taip, Švenčionėlių urėdija jungia net 14 girininkijų. Dabar ji jau užima per 40 tūkst. hektarų ir, matyt, dar didės, nes prijungiami ir rezerviniai miškai. Visoje urėdijoje dirba apie 120 žmonių. Taigi darbo yra daug, o urėdija visada dirbo pelningai.

– Vis dėlto organizuojant reformą visoms Lietuvos urėdijoms paskutiniais metais išsakyta daug aštrios kritikos, kaltinimų. Prezidentė teigė, kad urėdijos dirba chaotiškai, neefektyviai, šalies premjeras jas netgi pavadino „nomenklatūriniu bastionu“.

– Taip, buvo išsakyta baisių epitetų. Tai įžeidė miškininkus: bendraudamas su girininkais, kitais miškininkystės srityje dirbančiais žmonėmis išgirdau ir pajutau daug nuoskaudos. O apie pačią pertvarką galiu pasakyti tik tiek: tobulėjimui ribų nėra. Jei valdžiai atrodo, kad dirbame blogai, nenašiai, negi ginčysiesi su prezidente ar premjeru. Dabar vyksta pertvarka, o po kokių trejų ketverių metų jau galėsime „skaičiuoti viščiukus“ ir palyginti iki šiol buvusią ekonominę situaciją, darbo efektyvumą su tuo, kuris bus jau pasibaigus reformai. Viską parodys ateitis.

Kad reformų reikėjo – tam visada pritariau. Pasaulis keičiasi, kinta ekonominė aplinka, vyksta pokyčiai medienos rinkoje, taigi su pažanga turime eiti ir mes. Miškininkai buvo sudarę darbo grupes, jose teikta įvairių konkrečių pasiūlymų, kaip darbą padaryti efektyvesnį. Bet Seimas priėmė sprendimą, kuris atrišo rankas Vyriausybei spręsti, kaip turėtų būti valdomi Lietuvos miškai, – ji ir sprendžia.

– Neseniai į „Santakos“ redakciją užsukusi skaitytoja baiminosi dėl miškų ateities. Moteris svarstė, kad jie jau ir taip be saiko kertami, tačiau iš vieno žmogaus ji tvirtino girdėjusi, jog, įvedus naują tvarką, miškai bus „visai išnaikinti“. Juk miškininkai į mišką žiūri kaip į ūkį, iš kurio reikia gauti ir naudos, o žmonėms tai vieta grybauti, ilsėtis, kvėpuoti grynu oru ir džiaugtis gamta.

– Puikus ir, ko gero, esminis klausimas: kaip visuomenė supranta miškų ūkį ir kiek norėtų dalyvauti jo valdyme. Naujai sukurtos Valstybinių miškų urėdijos valdyboje keturi nariai bus visuomenės atstovai, jie priims sprendimus kaip nepriklausomi ekspertai.

Labai svarbu, kaip ateityje bus tvarkomas visas naujosios įmonės turtas, t. y. valstybiniai miškai. Yra šalių, kur propaguojama intensyvi miškininkystės forma ir kur iškertama tikrai nemažai miškų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje medienos pramonė yra labai smarkiai išvystyta, tad jai reikia ypač daug žaliavos ir miškuose yra smarkiai ūkininkaujama. Žinoma, ten miškas kitoks, daugiau šiaurinis, retesnis, augavietės skurdesnės, tad miškų mąžta. Lietuvoje miškas našesnis, prieaugis didesnis – vidutiniškai 5–7 m³ per metus. Tad svarbu, kokią miškininkavimo sistemą propaguosime. Mes, miškininkai, pasisakydavome, jog reikia vystyti tausojančią, darnią, atsinaujinančią miškininkystę. Tačiau jei bus imtasi intensyvaus miškininkavimo, prasidės didesni kirtimai. Blogiausia būtų, jei miško pradėtume kirsti daugiau, nei jo priauga. Miškininko pagrindinis darbas ir yra išlaikyti pusiausvyrą: neiškirsti medžių daugiau, negu jų priauga, ir didinti miško vertę ateities kartoms. O visuomenė privalo tuo domėtis ir pateikti panašius klausimus, kaip ir minėta „Santakos“ skaitytoja.

– Mūsų rajono miškininkai tvirtina, kad miškų tik daugėja. Esą kertami tik brandūs IV grupės ūkiniai miškai ir juos reikia pjauti, nes peraugęs medis praranda savo ūkinę vertę. Tačiau žmonės piktinasi, jog nebelieka jų jaunystės miškų. Pavyzdžiui, prie Vilkaviškio žaliavęs Uosijos miškas jau virtęs tik „rykščių miškeliu“, o vilkaviškiečiai jį dar pamena kaip gražų seną mišką.

– Miškininkai kalba teisingai. Bet yra ir kitas aspektas: reikia žiūrėti, kur tas miškas auga. Jei jis yra prie miestų, gyvenviečių, judrių kelių, ten turėtų būti taikomos kitos ūkininkavimo formos. Galbūt tokius miškus reikėtų priskirti II grupei, palikti kaip rekreacinius, apsauginius ir pasvarstyti, ar medžiams sulaukus brandaus amžiaus juos būtina kirsti, ar užtenka truputį paretinti ir palikti nesudarkant kraštovaizdžio.

O Uosijos miškelį pats esu išbraidęs jau nuo vaikystės. Ir dabar, kai grįžtu į Vilkaviškį pavasarį, visuomet nuvažiuoju pažiūrėti, kaip žydi plukės, nes ten yra ideali vieta joms augti. Tačiau ta teritorija buvo privatizuota, grąžinta savininkui, o šeimininkas visada nori turėti naudą. Miškas buvo brandus, ūkinis, tad žmogus jį kirto nepažeisdamas įstatymų. Bet gal šiuo atveju nepagalvota dar grąžinant nuosavybę? Gal savininkui mišką reikėjo grąžinti kitoje vietoje, o šį išsaugoti miestui, kad žmonės galėtų čia atvykti pailsėti? Kita vertus, jei miškas yra saugomoje teritorijoje, rekreacinėje zonoje, savininkas gali prašyti ES kompensacijų. Taigi yra visokių išeičių.

– Ar dabar, kai urėdams – ne pačios maloniausios dienos, nesigailite, kad kažkada pasirinkote studijuoti miškininkystę?

– Kai reforma prasidėjo, kilo visokių minčių. Bet žinau, jog ką bepasirinksi, visur bus sunkių periodų, o paskui viskas susidėlioja į savo vietas. Gyvenimas vietoje nestovi. Beje, pernai įstojau studijuoti miškotyros doktorantūrą, ginsiuosi disertaciją miškų genetikos srityje. Man tai tiesiog įdomu, o ir nesinori įsikinkyti į gyvenimo rutiną. Pasaulis keičiasi labai greitai, pažanga didžiulė visose srityse – ir mums reikia judėti pirmyn.





Galerija: Miškas





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas