|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2018-01-04 17:36
|
|
|
Audrius Bonkevičius su motociklais nesiskiria jau beveik trisdešimt metų.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
Mažai kas žino, jog Vilkaviškyje buvo įkurtas pirmas nepriklausomoje Lietuvoje motociklininkų klubas. Vienas iš šio klubo narių buvo ir Audrius Bonkevičius. Neseniai internete pasirodžiusioje vienos sunkvežimių firmos reklamoje jis pasakoja ir apie savo pomėgį – motociklus.
Technika – darbas ir hobis
Įspūdingo stoto vyras sėda ant galingo nikeliu blizgančio „Harley-Davidson“ ir lydimas sunkiosios muzikos akordų pasileidžia keliu tolyn... Taip prasideda nauja „Volvo Trucks“ reklama. Dalis ją pamačiusių vilkaviškiečių iškart pažino iš Vilkaviškio kilusį Audrių Bonkevičių. Nors vyras pristato vieną garsiausių pasaulyje automobilius gaminančių firmų, kelių minučių reklaminiame siužete jis nemažai kalba ir apie savo aistrą motociklams.
Žiūrint į šį žmogų nekyla klausimas, kodėl būtent jis pasirinktas „Volvo“ įvaizdžiu: matyt, reklamos kūrėjams įspūdį padarė jo išvaizda ir, žinoma, senas pomėgis motociklams, idealiai derantis prie techniko specialybės.
– Motociklininko teises aš išsilaikiau būdamas 16 metų, o prieš tai dar sėdėjau ant motorinio dviračio, mopedo... Pamenu, kaip paauglystėje su tėvais važiavau į Baltijos kelią: tada didžiulį įspūdį padarė ten pamatyti rokeriai su juodomis striukėmis ir juodais motociklais, – pasakojo vyras, netrukus pats tapęs vienu pirmųjų Vilkaviškio rokerių (taip tais laikas buvo vadinami baikeriai).
Vydavo iš mokyklos
Prasidėjus „perestroikai“, į Lietuvą laisviau ėmė veržtis ir Vakarų kultūra – ji traukė jaunimą, kuris, kaip ir visais laikais, buvo linkęs maištauti. Vilkaviškyje atsirado jaunuolių, kurie norėjo būti panašūs į plieno žirgu lakstantį pašėlusį Maksą iš filmo „Mad Maks“, tad sėdo ant motociklų.
Kaip prisimena A. Bonkevičius, tarp pirmųjų rokerių buvo ir Rimas Alisevičius, Darius Kriaučeliūnas, Saulius Klimavičius, Artūras Bazilevičius, Darius Renaldas Dulinskas, Linas Sarpalius, Renatas Povilaika, Robertinas Norkus, Vygantas Grigaitis. Prie jų jungėsi vis daugiau jaunimo, kol mieste ėmė lakstyti apie trisdešimt motociklų, daugiausiai – čekoslovakiški JAWA.
– Tada tai buvo „kieta“: atvažiuodavome į mokyklą su motociklais, su suplyšusiais džinsais, kerziniais batais... Visko būdavo, ir namo išvydavo, o mes vis tiek ateidavome, maištavome prieš sistemą... – šypsojosi A. Bonkevičius.
Patiko ne visiems
Pasak A. Bonkevičiaus, pasitaikydavo visko: žmonės skųsdavosi pareigūnams dėl motociklų burzgimo, o su tuometine milicija, vėliau tapusia policija, reikalai nesibaigdavo.
– Nebuvo tada jokių supratimų apie žmogaus teises ir pan. Policija ir „bananų“ duodavo, ir motociklą galėdavo paimti be didesnių paaiškinimų. Turėjau tokį seną karinį šalmą, tai jį iš manęs policininkai vis atimdavo, nes tokius dėvėjo vokiečių kareiviai II pasaulinio karo metu. Turėdavau įrodinėti, kad aš – ne nacistas, kad tarpukariu Lietuvos kariuomenė vaikščiojo su tokiais pačiais. Tada man tą šalmą atiduodavo, bet po kurio laiko ir vėl atimdavo... – pasakojo vyras.
Atrodo, tokie kietai atrodę vyrukai turėjo nesunkiai užkariauti merginų širdis. Tačiau Audrius juokėsi, jog motociklai jiems rūpėjo labiau.
– Niekada nepamiršiu vienų Naujųjų metų. Tada susirinkome, pasidengėme stalą, kažkas panų prisikvietė. Pradėjome švęsti ir... prasidėjo ilgos kalbos apie motociklus. Tos merginos klausė, klausė, galiausiai atsistojo, sako: eikit jūs š... Ir išėjo. Likome vieni. Ir ką mes? Mes likome ir toliau kalbėjomės apie techniką, – juokėsi A. Bonkevičius.
Daugybė problemų
Susibūrę pirmieji Vilkaviškio motociklininkai pradėjo važinėti į sąskrydžius, susitikdavo su kitų miestų rokeriais.
– Apie 1990 metus nuvažiuoti į Vilnių ir atgal mums buvo iššūkis. Būdavo, išvažiuoja dvidešimt motociklų, o grįžta vos pusė, nes dalį atimdavo policija, dalis pakeliui „subirdavo“. Taisyti niekas per daug nemokėjo, o ir dalių tais laikais nebuvo. Dabar tokie dalykai nebesuprantami, nes lygis jau visai kitas: nusiperki gerą motociklą ir leki tūkstantį kilometrų, svarbu piniginės nepamiršti. O tada motociklais važinėjo azartiškas jaunimas, kuris turėjo tik daug noro ir... problemų: neretai kely reikėdavo daugiau remontuotis negu važiuoti, – pasakojo Audrius.
Iš pradžių, anot pašnekovo, tarp išaugusio būrio Vilkaviškio motociklininkų buvo tikra sumaištis. Susitarus išvažiuoti vienu metu, „rokeriai“ vėluodavo po kelias valandas, nebuvo tvarkos, bent minimalių taisyklių, numatyto aprangos kodo ir kt.
Taip kilo idėja „atsijoti“ tikrus motociklų fanus ir kurti oficialų klubą.
– Motociklininkų klubai pasaulyje gyvavo seniai, bet mes juk augome po „geležine uždanga“, nieko apie tai nežinojome. Atsimenu, kaip vilkaviškietis Stasys Danilevičius-Afonia kokiais 1988 metais iš Amerikos parvežė „Easy Rider“ žurnalą ir atsinešė į šokius. Tada mums tai buvo stebuklas! Sužinojome, kad pasaulyje yra tokie „Harley-Davidson“ motociklai. O iš kur daugiau apie juos sužinosi, juk interneto tada nebuvo. Tik paskui po truputį per filmus, žurnalus pas mus pradėjo veržtis amerikietiška kultūra, o su ja – ir žinios apie techniką, – prisiminė pašnekovas.
Buvo svarbu stilius
Vilkaviškiečių rokerių klubas MAR’as įregistruotas 1990-ųjų gruodžio 6 d., ir tuo metu tai buvo vienintelis rokerių klubas visoje Lietuvoje.
– Didžiausias nuopelnas čia buvo vilkaviškiečio Ramūno Montvilos-Munio, jis buvo iniciatorius ir labiausiai tuo rūpinosi. Dar vienas iš pagrindinių klubo žmonių buvo Robertas Marčiulionis-Bobis. Pamenu, kaip jis grįžo iš armijos su tokia juoda barzda, – visi juokėmės, nes tais laikais tai atrodė neįprasta, buvo juk visai kitoks supratimas, – pasakojo
A. Bonkevičius.
Naujojo klubo nariams buvo svarbu ne tik motociklai, bet ir muzika, apranga. Anot Audriaus, tikri rokeriai klausėsi sunkiojo roko, metalo ir negalėjo važiuoti motociklu su treningo kelnėmis ir sportbačiais, reikėjo mūvėti džinsus, apsiauti kerzinius batus.
– Odinių striukių neturėjome, tai siuvomės jas iš dermatino. Atsimenu, kai gavau kareiviškus kerzinius batus, perkirpau juos ir pasidariau suvarstomus. Kiek sugebėjome, perdarinėdavome ir motociklus. Vėliau savo javas ėmėme pardavinėti, pradėjome pirkti sunkiuosius rusiškus motociklus ir iš jų daryti kažką panašaus į „harlėjus“. Aišku, jie irgi gesdavo... Maksimalus greitis buvo apie 70 km/val., žiguliai lenkdavo... Buvo tikra vargo vakarienė, – juokėsi A. Bonkevičius.
Vėliau vilkaviškiečiai rokeriai pradėjo važinėti po kaimus, ieškoti pas žmones senų tarpukario ar net karo laikų motociklų. Taip kažkur viename tvarte surastas šiaudais apkritęs karinis „Harley-Davidson“, atrasti legendinis „Indian Scout“, 1938 metų NSU, prieškario laikų vokiškas DKV ir kiti įspūdingi trofėjai.
Klubas išsiskirstė
Vilkaviškio rokerių klubas MAR’as gyvavo apie penkerius metus. Palaipsniui jaunimas išsiskirstė: kas įstojo mokytis, kas vedė, kažkam tiesiog atsibodo nesibaigiantys remontai kelyje.
A. Bonkevičius pradėjo mokytis Kaune, po studijų dar kurį laiką gyveno Vilkaviškyje ir, kaip pats sako, rasdavo laiko „krapštytis“ su motociklais.
– Per keletą metų vienintelis iš visos buvusios kompanijos restauravau seną „Harley-Davidson“ – ir tebeturiu jį iki šiol, jau 26-us metus. Visi kiti mūsiškiai savo pirmuosius motociklus seniai pardavę, – pasakojo Audrius.
Dar po keleto metų pertraukos, jau gyvendamas Vilniuje, A. Bonkevičius buvo sugalvojęs atgaivinti buvusio klubo veiklą. Tačiau susirinkę vyrai tik smagiai pasikalbėjo ir išsiskirstė.
– Norint kažkuo užsiimti, reikia būti netoliese, o dabar visi jau kas sau. Tiesa, dauguma mūsų turi motociklus, nes tokia veikla be pėdsakų nepraeina, – sakė pašnekovas.
Blondinė su rožine JAWA
Nieko keisto, kad likimas šį vyrą suvedė su tokį pat pomėgį turinčia žmona. Vieno renginio metu simpatiškos vilnietės akys pirmiausiai užkliuvo už įdomaus 1945-ųjų laidos „harlio“, tik gerokai vėliau – ir už paties motociklo šeimininko. Užsimezgė draugystė, peraugusi į meilę.
Julija Bonkevičienė taip pat nuo jaunystės važinėja su motociklais. Tamsiaplaukė moteris kvatoja, jog kažkada, kai dar buvo blondinė ir su rožinės spalvos JAWA atlėkdavo į degalinę, vyrai žiūrėdavo akis išpūtę ir pamiršdavo, kad pilasi degalus.
– Automobilio buvau beveik atsisakiusi. Ir darbui, ir laisvalaikiui, ir kelionėms – motociklas tiko visur. Vilniuje labai patogu, nereikia stovėti kamščiuose – žiūrėk, ir į darbą pirma atleki, – šypsojosi moteris, buvusi baikerių klubo „Sisters MCC“ narė.
Dabar Bonkevičių garaže stovi net trys 1945 m., 1972 m. ir 1992 m. „Harley-Davidson“, taip pat sena rusiška vadinamoji „Emka“. Savo 1991 metų motociklą „Yamaha“ Julija padovanojusi uošviui, Audriaus tėčiui, tad šis ir dabar mielai su juo važinėja.
Tapo egzotika
Anksčiau šeimyna su motociklais važinėjo tiek po Lietuvą, tiek į užsienį. Šiuo metu sūnelį auginantiems ir namus besistatantiems Bonkevičiams trūksta laiko, tačiau savo pomėgio jie nepamiršta.
Dabar jokiems klubams Audrius ir Julija nebepriklauso.
– Kai kurie žmonės į klubus ateina dėl pažinčių, įtakos, naudingų žmonių ar dar dėl kažko. Būna, sueina į klubą stambūs verslininkai ar politikai, o apie motociklus kitą kartą išmano mažai. Kai išgirstu, kad vienas toks „baikeris“ prašo kito pakeisti tepalus, man tai atrodo labai juokinga, – kalbėjo J. Bonkevičienė.
– Kai mes važinėdavome senais rusiškais „trandaletais“, tada bet kas ant motociklų nelipo. Dabar tapo madinga sėsti ant motociklo, nes ir vargo nėra, ir dar egzotika, – žmonai pritarė A. Bonkevičius. – Klubų taip pat yra visokių, kai kuriuose būna ir nemažai „kriminalo“ – kaip ir visame pasaulyje. Bet nereikia galvoti, jog visi baikeriai – tokie. Mano supratimu, klubas turi būti paremtas bendra idėja ir draugiškais santykiais – toks buvo ir mūsų klubas Vilkaviškyje. Kažkokių labai „rimtų“ taisyklių jame nebuvo, o ir pats faktas, kad esame įregistruoti oficialiai, tada neatrodė labai svarbus. Tačiau dabar tikrai smagu, jog teko garbė priklausyti pirmam oficialiam nepriklausomos Lietuvos motociklininkų klubui.
Mažai kas žino, jog Vilkaviškyje buvo įkurtas pirmas nepriklausomoje Lietuvoje motociklininkų klubas. Vienas iš šio klubo narių buvo ir Audrius Bonkevičius. Neseniai internete pasirodžiusioje vienos sunkvežimių firmos reklamoje jis pasakoja ir apie savo pomėgį – motociklus. |
Įspūdingo stoto vyras sėda ant galingo nikeliu blizgančio „Harley-Davidson“ ir lydimas sunkiosios muzikos akordų pasileidžia keliu tolyn... Taip prasideda nauja „Volvo Trucks“ reklama. Dalis ją pamačiusių vilkaviškiečių iškart pažino iš Vilkaviškio kilusį Audrių Bonkevičių. Nors vyras pristato vieną garsiausių pasaulyje automobilius gaminančių firmų, kelių minučių reklaminiame siužete jis nemažai kalba ir apie savo aistrą motociklams.
Žiūrint į šį žmogų nekyla klausimas, kodėl būtent jis pasirinktas „Volvo“ įvaizdžiu: matyt, reklamos kūrėjams įspūdį padarė jo išvaizda ir, žinoma, senas pomėgis motociklams, idealiai derantis prie techniko specialybės.
– Motociklininko teises aš išsilaikiau būdamas 16 metų, o prieš tai dar sėdėjau ant motorinio dviračio, mopedo... Pamenu, kaip paauglystėje su tėvais važiavau į Baltijos kelią: tada didžiulį įspūdį padarė ten pamatyti rokeriai su juodomis striukėmis ir juodais motociklais, – pasakojo vyras, netrukus pats tapęs vienu pirmųjų Vilkaviškio rokerių (taip tais laikas buvo vadinami baikeriai).
Prasidėjus „perestroikai“, į Lietuvą laisviau ėmė veržtis ir Vakarų kultūra – ji traukė jaunimą, kuris, kaip ir visais laikais, buvo linkęs maištauti. Vilkaviškyje atsirado jaunuolių, kurie norėjo būti panašūs į plieno žirgu lakstantį pašėlusį Maksą iš filmo „Mad Maks“, tad sėdo ant motociklų.
Kaip prisimena A. Bonkevičius, tarp pirmųjų rokerių buvo ir Rimas Alisevičius, Darius Kriaučeliūnas, Saulius Klimavičius, Artūras Bazilevičius, Darius Renaldas Dulinskas, Linas Sarpalius, Renatas Povilaika, Robertinas Norkus, Vygantas Grigaitis. Prie jų jungėsi vis daugiau jaunimo, kol mieste ėmė lakstyti apie trisdešimt motociklų, daugiausiai – čekoslovakiški JAWA.
– Tada tai buvo „kieta“: atvažiuodavome į mokyklą su motociklais, su suplyšusiais džinsais, kerziniais batais... Visko būdavo, ir namo išvydavo, o mes vis tiek ateidavome, maištavome prieš sistemą... – šypsojosi A. Bonkevičius.
Pasak A. Bonkevičiaus, pasitaikydavo visko: žmonės skųsdavosi pareigūnams dėl motociklų burzgimo, o su tuometine milicija, vėliau tapusia policija, reikalai nesibaigdavo.
– Nebuvo tada jokių supratimų apie žmogaus teises ir pan. Policija ir „bananų“ duodavo, ir motociklą galėdavo paimti be didesnių paaiškinimų. Turėjau tokį seną karinį šalmą, tai jį iš manęs policininkai vis atimdavo, nes tokius dėvėjo vokiečių kareiviai II pasaulinio karo metu. Turėdavau įrodinėti, kad aš – ne nacistas, kad tarpukariu Lietuvos kariuomenė vaikščiojo su tokiais pačiais. Tada man tą šalmą atiduodavo, bet po kurio laiko ir vėl atimdavo... – pasakojo vyras.
Atrodo, tokie kietai atrodę vyrukai turėjo nesunkiai užkariauti merginų širdis. Tačiau Audrius juokėsi, jog motociklai jiems rūpėjo labiau.
– Niekada nepamiršiu vienų Naujųjų metų. Tada susirinkome, pasidengėme stalą, kažkas panų prisikvietė. Pradėjome švęsti ir... prasidėjo ilgos kalbos apie motociklus. Tos merginos klausė, klausė, galiausiai atsistojo, sako: eikit jūs š... Ir išėjo. Likome vieni. Ir ką mes? Mes likome ir toliau kalbėjomės apie techniką, – juokėsi A. Bonkevičius.
Susibūrę pirmieji Vilkaviškio motociklininkai pradėjo važinėti į sąskrydžius, susitikdavo su kitų miestų rokeriais.
– Apie 1990 metus nuvažiuoti į Vilnių ir atgal mums buvo iššūkis. Būdavo, išvažiuoja dvidešimt motociklų, o grįžta vos pusė, nes dalį atimdavo policija, dalis pakeliui „subirdavo“. Taisyti niekas per daug nemokėjo, o ir dalių tais laikais nebuvo. Dabar tokie dalykai nebesuprantami, nes lygis jau visai kitas: nusiperki gerą motociklą ir leki tūkstantį kilometrų, svarbu piniginės nepamiršti. O tada motociklais važinėjo azartiškas jaunimas, kuris turėjo tik daug noro ir... problemų: neretai kely reikėdavo daugiau remontuotis negu važiuoti, – pasakojo Audrius.
Iš pradžių, anot pašnekovo, tarp išaugusio būrio Vilkaviškio motociklininkų buvo tikra sumaištis. Susitarus išvažiuoti vienu metu, „rokeriai“ vėluodavo po kelias valandas, nebuvo tvarkos, bent minimalių taisyklių, numatyto aprangos kodo ir kt.
Taip kilo idėja „atsijoti“ tikrus motociklų fanus ir kurti oficialų klubą.
– Motociklininkų klubai pasaulyje gyvavo seniai, bet mes juk augome po „geležine uždanga“, nieko apie tai nežinojome. Atsimenu, kaip vilkaviškietis Stasys Danilevičius-Afonia kokiais 1988 metais iš Amerikos parvežė „Easy Rider“ žurnalą ir atsinešė į šokius. Tada mums tai buvo stebuklas! Sužinojome, kad pasaulyje yra tokie „Harley-Davidson“ motociklai. O iš kur daugiau apie juos sužinosi, juk interneto tada nebuvo. Tik paskui po truputį per filmus, žurnalus pas mus pradėjo veržtis amerikietiška kultūra, o su ja – ir žinios apie techniką, – prisiminė pašnekovas.
Vilkaviškiečių rokerių klubas MAR’as įregistruotas 1990-ųjų gruodžio 6 d., ir tuo metu tai buvo vienintelis rokerių klubas visoje Lietuvoje.
– Didžiausias nuopelnas čia buvo vilkaviškiečio Ramūno Montvilos-Munio, jis buvo iniciatorius ir labiausiai tuo rūpinosi. Dar vienas iš pagrindinių klubo žmonių buvo Robertas Marčiulionis-Bobis. Pamenu, kaip jis grįžo iš armijos su tokia juoda barzda, – visi juokėmės, nes tais laikais tai atrodė neįprasta, buvo juk visai kitoks supratimas, – pasakojo A. Bonkevičius.
Naujojo klubo nariams buvo svarbu ne tik motociklai, bet ir muzika, apranga. Anot Audriaus, tikri rokeriai klausėsi sunkiojo roko, metalo ir negalėjo važiuoti motociklu su treningo kelnėmis ir sportbačiais, reikėjo mūvėti džinsus, apsiauti kerzinius batus.
– Odinių striukių neturėjome, tai siuvomės jas iš dermatino. Atsimenu, kai gavau kareiviškus kerzinius batus, perkirpau juos ir pasidariau suvarstomus. Kiek sugebėjome, perdarinėdavome ir motociklus. Vėliau savo javas ėmėme pardavinėti, pradėjome pirkti sunkiuosius rusiškus motociklus ir iš jų daryti kažką panašaus į „harlėjus“. Aišku, jie irgi gesdavo... Maksimalus greitis buvo apie 70 km/val., žiguliai lenkdavo... Buvo tikra vargo vakarienė, – juokėsi A. Bonkevičius.
Vėliau vilkaviškiečiai rokeriai pradėjo važinėti po kaimus, ieškoti pas žmones senų tarpukario ar net karo laikų motociklų. Taip kažkur viename tvarte surastas šiaudais apkritęs karinis „Harley-Davidson“, atrasti legendinis „Indian Scout“, 1938 metų NSU, prieškario laikų vokiškas DKV ir kiti įspūdingi trofėjai.
Vilkaviškio rokerių klubas MAR’as gyvavo apie penkerius metus. Palaipsniui jaunimas išsiskirstė: kas įstojo mokytis, kas vedė, kažkam tiesiog atsibodo nesibaigiantys remontai kelyje.
A. Bonkevičius pradėjo mokytis Kaune, po studijų dar kurį laiką gyveno Vilkaviškyje ir, kaip pats sako, rasdavo laiko „krapštytis“ su motociklais.
– Per keletą metų vienintelis iš visos buvusios kompanijos restauravau seną „Harley-Davidson“ – ir tebeturiu jį iki šiol, jau 26-us metus. Visi kiti mūsiškiai savo pirmuosius motociklus seniai pardavę, – pasakojo Audrius.
Dar po keleto metų pertraukos, jau gyvendamas Vilniuje, A. Bonkevičius buvo sugalvojęs atgaivinti buvusio klubo veiklą. Tačiau susirinkę vyrai tik smagiai pasikalbėjo ir išsiskirstė.
– Norint kažkuo užsiimti, reikia būti netoliese, o dabar visi jau kas sau. Tiesa, dauguma mūsų turi motociklus, nes tokia veikla be pėdsakų nepraeina, – sakė pašnekovas.
Nieko keisto, kad likimas šį vyrą suvedė su tokį pat pomėgį turinčia žmona. Vieno renginio metu simpatiškos vilnietės akys pirmiausiai užkliuvo už įdomaus 1945-ųjų laidos „harlio“, tik gerokai vėliau – ir už paties motociklo šeimininko. Užsimezgė draugystė, peraugusi į meilę.
Julija Bonkevičienė taip pat nuo jaunystės važinėja su motociklais. Tamsiaplaukė moteris kvatoja, jog kažkada, kai dar buvo blondinė ir su rožinės spalvos JAWA atlėkdavo į degalinę, vyrai žiūrėdavo akis išpūtę ir pamiršdavo, kad pilasi degalus.
– Automobilio buvau beveik atsisakiusi. Ir darbui, ir laisvalaikiui, ir kelionėms – motociklas tiko visur. Vilniuje labai patogu, nereikia stovėti kamščiuose – žiūrėk, ir į darbą pirma atleki, – šypsojosi moteris, buvusi baikerių klubo „Sisters MCC“ narė.
Dabar Bonkevičių garaže stovi net trys 1945 m., 1972 m. ir 1992 m. „Harley-Davidson“, taip pat sena rusiška vadinamoji „Emka“. Savo 1991 metų motociklą „Yamaha“ Julija padovanojusi uošviui, Audriaus tėčiui, tad šis ir dabar mielai su juo važinėja.
Anksčiau šeimyna su motociklais važinėjo tiek po Lietuvą, tiek į užsienį. Šiuo metu sūnelį auginantiems ir namus besistatantiems Bonkevičiams trūksta laiko, tačiau savo pomėgio jie nepamiršta.
Dabar jokiems klubams Audrius ir Julija nebepriklauso.
– Kai kurie žmonės į klubus ateina dėl pažinčių, įtakos, naudingų žmonių ar dar dėl kažko. Būna, sueina į klubą stambūs verslininkai ar politikai, o apie motociklus kitą kartą išmano mažai. Kai išgirstu, kad vienas toks „baikeris“ prašo kito pakeisti tepalus, man tai atrodo labai juokinga, – kalbėjo J. Bonkevičienė.
– Kai mes važinėdavome senais rusiškais „trandaletais“, tada bet kas ant motociklų nelipo. Dabar tapo madinga sėsti ant motociklo, nes ir vargo nėra, ir dar egzotika, – žmonai pritarė A. Bonkevičius. – Klubų taip pat yra visokių, kai kuriuose būna ir nemažai „kriminalo“ – kaip ir visame pasaulyje. Bet nereikia galvoti, jog visi baikeriai – tokie. Mano supratimu, klubas turi būti paremtas bendra idėja ir draugiškais santykiais – toks buvo ir mūsų klubas Vilkaviškyje. Kažkokių labai „rimtų“ taisyklių jame nebuvo, o ir pats faktas, kad esame įregistruoti oficialiai, tada neatrodė labai svarbus. Tačiau dabar tikrai smagu, jog teko garbė priklausyti pirmam oficialiam nepriklausomos Lietuvos motociklininkų klubui.
Galerija: Pirmasis baikerių klubas Lietuvoje
Publikuota: 2018-01-04 17:36:40
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|