„Santaka“ / Dirba, kad liktų miestelių atminimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-12-29 15:36

Dalinkitės:  


Nepriklausomos Lietuvos metraštininkė žurnalistė Nijolė Baužytė į filmus sudėjo unikalius mūsų rajono gyventojų pasakojimus apie miestelių istoriją.

Autorės nuotr.


Dirba, kad liktų miestelių atminimas

Renata VITKAUSKIENĖ

Susitikimas su laidos „Mūsų miesteliai“ autore Nijole Baužyte skatina prisiminti, kokių lobių žurnalistei pavyko atrasti Vilkaviškio rajone. Kūrybingos asmenybės, tarmiškai papasakotos istorijos, kurios kelia nuostabą, kiek ištveria žmogus ir kokia stipri gimtosios žemės trauka... Pajunti, kad „Mūsų miesteliai“ įkvepia perkainoti vertybes.


Įamžino keturis, vieną dar filmuotų


„Esate žmonės, gražiausiai kalbantys Lietuvoje, – susitikusi su Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto klausytojais tvirtino LRT žurnalistė N. Baužytė. – Važinėdama po Lietuvą ir filmuodama aš visada prašau, kad žmonės kalbėtų tarmiškai, „nenusimuštų“ į bendrinę kalbą. O vilkaviškiečiams nėra kur „nusimušti“, nes jie kalba ta kalba, kuria parašyti visi mūsų vadovėliai, beveik visos knygos.“

Tokią išvadą žurnalistė padarė sukūrusi laidas apie Alvitą, Pajevonį, Pilviškius, Virbalį. Ir anaiptol nesako, jog mūsų rajone darbus jau užbaigė, mat kokį nors miestelį dar norėtų nufilmuoti.

„Nežinau, ar su pasibaisėjimu, ar su pasididžiavimu sakyti, bet kitais metais bus 60 metų, kai dirbu toje pačioje įstaigoje – Lietuvos televizijoje“, – šmaikštaudama skaičiavo N. Baužytė. LRT „Aukso fondo“ laida „Mūsų miesteliai“, kuriai atidavė kone 30 metų, žurnalistė didžiuojasi neabejodama.

„Iš visų Lietuvoje esančių televizijų „Mūsų miesteliai“ yra vienintelė laida, kurios tema nėra iš kur nors „pavogta“. Tai yra tikrai mano išsvajotas ir sugalvotas ciklas“, – teigė N. Baužytė. Žurnalistė sakė „Mūsų miestelius“ pradėjusi kurti norėdama žmogiško bendravimo, nuoširdaus pokalbio su paprastais žmonėmis.

„Mūsų miestelių“ kūrybinė grupė – keturi kūrybiniai darbuotojai ir vairuotojas. Galite palyginti, kiek pavardžių būna kitų laidų, filmų pabaigos titruose, o mes darbą padarome penkiese“, – kalbėjo laidos scenarijaus autorė ir vedėja N. Baužytė. Ji suskaičiavo, kad videofilmų cikle šiuo metu įamžinti 163 miesteliai (Lietuvoje jų yra 2000).

Vienas 50 min. trukmės filmas – tai labai įtempto darbo mėnuo. „Pirmiausia reikia nuvažiuoti į vietą, su ja susipažinti. Važiuojame įsigilinti, pagalvoti, pamąstyti apie tą miestelį, jo žmones, surasti kokį nors „raudoną siūlą“, ant kurio paskui „suveri“, ką nufilmavęs“, – pasakojo N. Baužytė.


„Raudoni siūlai“


Žiūrėdamas filmus apie Pilviškius negali nesistebėti, kiek daug kūrybingų žmonių tame krašte surado kūrėjai ir kokią pilviškiečių talentų įvairovę parodė. Senųjų virbaliečių pasakojimai į atmintį įspaudžia baisumus, kuriuos žmonės turėjo ištverti per II pasaulinį karą. Pajevoniečius kūrybinė grupė išgyrė už miestelio grožio puoselėjimą, o dairydamiesi po Alvitą televizininkai skaitė poeto Kazio Bradūno jautrias eiles apie gimtinę, kraštiečio žurnalisto Kazio Kemežio atsiminimus, kokį pragarą alvitiečiai išgyveno, kai per karą iš patrankų buvo apšaudoma gyventojų slėptuve tapusi parapijos bažnyčia.

Neabejotinai pati didžiausia vertybė „Mūsų miesteliuose“ – juostoje įamžinti, dabar jau ir skaitmeniniu formatu LRT mediatekoje pateikiami aplankytų vietovių senųjų gyventojų autentiški liudijimai. Tokia pat vertinga jų kalba, kai pasakojama apie Virbalio kapinėse pasirodžiusį „špūką“ (vaiduoklį) ar skaičiuojama, kiek dūmų (sodybų) XIX a. išvakarėse buvo Pilviškiuose.


„Man sakė, kad jūs negrįšit“


Vis dėlto N. Baužytė apgailestauja: „Per vėlai yra daromi „Mūsų miesteliai“... Juos reikėjo pradėti daryti kokiais 1970 metais. Mat žmonių, kurie augo kitoje generacijoje ir kurie iš savo tėvų, iš savo senelių yra gavę visai kitokias moralines normas, taip mažėja... Taip maža likę tų senbuvių – tų, kurie gimę, augę, gyvenę ir nusenę miestelyje. „Ko jūs neatvažiavote prieš metus ar dvejus?..“ – vis tenka išgirsti.“

Pasak žurnalistės, pakalbintieji dažniausiai turi bendrą bruožą – iš visų tų senukų šviečia gerumas, meilė, tokia nedeklaruojama, savo kraštui, žemei, vietai, kurioje gyvenama, savo kaimynui. Vis dėlto autorė neslepia išgirdusi ir sudėtingų istorijų.

„Visokių būna tų žmonelių... Filmuojame Rumšiškėse. Mokytoja pasakoja, ko pas jos tremtinį tėvą, Sibire palaidojusį badu mirusias žmoną ir dukterį, buvo atėjęs kaimynas. „Aš susirgau vėžiu ir ilgai netversiu. Atėjau tavęs atsiprašyti. Taigi aš tave į Sibirą įbrukau, aš pasirašiau, kad tave išvežtų. Man tavo namą pažadėjo, kitam kaimynui klojimą, trečiam – tvartą. Mes pasirašėme, o jie, bjaurybės, nedavė...“ – kaimynui kalbėjo mirti besirengiantis žmogus. Prie Vilkijos ant tiltuko moteriškę susitinka jai nepažįstamas vyras, klaupiasi ant kelių, bučiuoja ranką: „Tu buvai maža, tai nesupratai, kaip tave išvežė į Sibirą. Aš pasirašiau. Bet juk man sakė, kad jūs negrįšit...“ Tikiuosi, jog tokių žmonių yra mažuma“, – svarstė žurnalistė.


Kad stovėtų Vytauto paminklas


Pasak laidos idėjos autorės, anksčiau „Mūsų miesteliai“ buvo tautos džiaugsmų ir kančių prisiminimas. „Deja, dabar „Mūsų miesteliai“ yra Requiem. Tai palydos miestelių, kurių greitai nebeliks... Jie nyksta tiesiog žaibiškai“, – liūdnai konstatavo N. Baužytė.

Pirmas jos susidūrimas su tuštėjančia Lietuva buvęs Liškiavoje. „Šiame gražiame miestelyje prie Nemuno prieš karą ir tuoj po jo, kol dar nebuvo didelių vežimų į Sibirą ir kol melioracija galutinai nesugriovė Lietuvos, buvo 80 gyvenamų trobų. Kai mes atvažiavome 1995 m., tik 26 sodybos buvo gyvenamos. Mokyklos jau nebuvo. Pamatėme moterį, einančią su dviem vaikučiais. Taip apsidžiaugėme, užbėgome į priekį, pradėjome ją filmuoti! – pasakojo N. Baužytė. – Moteris sako: „Galite nefilmuoti, atvažiavau tik savaitgaliui, aš čia negyvenu.“ Tai buvo vieninteliai Liškiavos vaikai...“

Kad ir kokia karti būtų ši patirtis ir tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žiūrėdamas „Mūsų miestelius“, lygindamas filmo bei dabartinės realybės vaizdus tam tikrais atvejais negali nepamatyti atgimimo – istorinės atminties, kultūros paveldo objektų. Pavyzdžiui, dabar jau tik filme apie Alvitą likę vaizdai, kaip nykiai kone prieš ketvirtį amžiaus atrodė Bradūnynė, kaip Paežerių dvaras tyliai laukė savosios spindesio valandos.

Laidų apie Pajevonį ciklą žurnalistės kalbinti Vilkaviškio rajono žmonės užbaigia optimistiškai. „Linkiu džiaugtis ir mylėti savo kraštą, atiduoti visą save, kad jis būtų gražesnis. Kad praėjus 100 ar 200 metų dar stovėtų Vytauto paminklas, kad kas nors prisimintų šitą filmą ir pasižiūrėjęs sakytų: „Ten gyveno visai normalūs žmonės“, – tai skamba ir kaip linkėjimas, ir kaip įpareigojimas visiems mums.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas