„Santaka“ / Konkursas skatina pradinukus kurti pasakas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-12-20 16:29

Dalinkitės:  


Konkurso laureatai ir jų mokytojos buvo pasveikinti Jono Basanavičiaus gimtinėje vykusiame renginyje.

Konkursas skatina pradinukus kurti pasakas

Tikriausiai jau būtų visai neplona knyga, jeigu į ją sudėtume visas rajono pradinių klasių mokinukų pasakas, kurias jie sukūrė dalyvaudami Bartninkų Jono Basanavičiaus mokyklos-daugiafunkcio centro organizuojamame konkurse „Vaikai kuria pasakas“.

Šiemet įvyko jau ketvirtasis pasakų kūrėjų konkursas, kurį mokykla rengia su partneriais: rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriumi bei Lietuvos nacionalinio muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinės padaliniu. Renginio tikslas kilnus – skatinti domėjimąsi patriarcho asmenybe ir darbais, ugdyti vaikų kūrybinius ir meninius gebėjimus, pagarbą lietuvių tautos istorijai, kalbai, tradicijoms.

Šiemet konkursui „Vaikai kuria pasakas“ pradinukai pateikė 63 savo kūrinėlius. Geriausiai įvertintas pasakas šiandien ir siūlome pasiskaityti.



Šimtametis pianinas

Sename name pamirštas, voratinkliais apkibęs gyveno šimtametis pianinas. Jis buvo liūdnas, nes niekas juo negrojo. Taip slinko metai. Vieną dieną name apsigyveno maža mergaitė, kuri svajojo išmokti groti. Dabar pianinas nebebuvo liūdnas, nes atrado geriausią draugę.

Kartą pianinas tingiai šildėsi saulutėje. Jo viduje įsitaisė pelytė, kuri pažadėjo tyliai lindėti ir netrukdyti. Taip mergaitės muzikos klausėsi ir pelytė. Ir ji panoro išmokti skambinti pianinu. Kai nieko nebūdavo namuose, pelytė vikriai bėgiodavo klavišais, kurdama gražiausias melodijas. Kartą mergaitė išgirdo pelytės melodiją, pagyrė ją ir susidraugavo. Abi grodavo puikiausias melodijas. Laimingas pianinas kraipė ūsus iš malonumo ir visai pamiršo liūdną praeitį.



Lėja NEŠUKAITYTĖ

Vilkaviškio pradinės mokyklos antrokė


Klumpės istorija


Buvo labai šalta žiema. Šimtamečiai seneliai tokios žiemos neprisiminė. Tvoros braškėjo nuo šalčio ir niekam nekilo noras nosies į lauką kišti.

Tik šimtametei medinei klumpei buvo nešalta. Ji gulėjo prie klėties pamatų, negiliai po žeme, ir prisiminė, su kokia meile buvo pagaminta, žmogaus rankų išglostyta, Suvalkijos takais išvaikščiota. Bet dabar ji buvo niekam nereikalinga, kirvarpų apgraužta. Niekas nežinojo, kaip ji čia pateko. Tik viena klumpė žinojo paslaptį. Kažkada labai seniai piktas raganius ją užbūrė ir padarė niekam nereikalinga.

„Burtai išsisklaidys ir tu vėl būsi reikalinga tik tada, kai labai šaltą žiemą tave apkabins mažas švelnus padarėlis“, – vis dar tebeskambėjo klumpei raganiaus prakeiksmas.

Šio prakeiksmo niekas nežinojo, todėl klumpė šimtmečius tūnojo po žeme ir laukė tos dienos. Kažin, ar būtų sulaukusi, jei ne mažas benamis šunelis. Šaltą žiemos vakarą jis sumanė pasišildyti prie klėties pamatų. Vis šiokia tokia užuovėja. Šunelis pradėjo kapstyti sniegą, paskui žemę kaip tik toje vietoje, kur gulėjo klumpė. Parausė, susisuko ir užmigo. Tokią šaltą žiemą jis tikrai būtų lauke sušalęs, bet jį kažkas šildė ir neleido sušalti. O jis savo mažomis letenėlėmis vis stipriau ir stipriau spaudė tą nedidelį medžio gabalėlį...

Anksti ryte namų šeimininkė, atėjusi prie klėties, rado vargšą šunelį. Nedrąsiai paglostė. Pamačiusi, kad šunelis draugiškai nusiteikęs, pakėlė jį. O toje vietoje, kur jis gulėjo, pamatė kažką kyšant. Stipriai patraukė ir ištraukė klumpę! Gerai ją apžiūrėjusi, nusinešė trobon, o paskui atidavė į muziejų.

Nuo tos akimirkos įvyko stebuklas ir šimtametės klumpės svajonė išsipildė, o pikto raganiaus kerai buvo išsklaidyti. Juk tas mažas švelnus šunelis ją apkabino šaltą žiemą ir ji vėl reikalinga! Ji tapo garbingu muziejaus eksponatu, kur šimtai muziejaus lankytojų gali pamatyti, kokiu apavu seniau vaikščiojo žmonės.

O šunelis... Jis surado naujus namus ir nuo šiol saugo šimtus muziejaus eksponatų.

Išgirdę šią paslaptingą istoriją, žmonės pradėjo vieni kitiems ją pasakoti ir tikėti, kad svajonės kažkada išsipildo, o kerai pranyksta...



Gerda PEČKYTĖ

Alvito pagrindinė mokyklos trečiokė


Šimtas metų atgal


Taigi, vaikeliai, susikonstravau laiko mašiną. Reikėjo pieštuko, keptuvės, kibiro, kelių balionų, virvės – visko čia ir neišvardinsi. Bet mašina tikrai veikė.

Susikroviau pačius būtiniausius daiktus: kelis puodus, burokinę tarką, gėlių vazoną, plastilino (kas žino, gal prireiks), ir pirmyn.

Nutariau keliauti šimtmetį atgal, į 1918-uosius metus, kai buvo pasirašomas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Mašina suveikė, supoškėjo. Bet likau vietoje. Pagalvojau, kad per daug užsigriebiau. Gali samtis neatlaikyti, kuris metus perpylinėja.

Manau, numesiu kelis metelius nuo to šimto. Keliausiu į 1933-iuosius metus pažiūrėti, kaip „Lituanica“ skris per Atlanto vandenyną. Dar gerai nenustačius metų, sprogo keli balionai. Supratau, bus sunku daryti posūkius.

Pagalvojau, reikėtų sumažinti dar šiek tiek metų. Tvirtai nutariau keliauti į 1989-uosius. Pažiūrėti, kiek žmonių Baltijos kelyje susirinko. Mašina dirbo puikiai: samtis metus ir toliau perpylinėjo kaip pašėlęs. Netikėtai neišsiskleidė skėtis. Supratau, bus sunku mašiną stabdyti. Ko gero, metų skaičius daro savo. Reikės dar daugiau metų nuo to šimto atimti.

Apsisprendžiau keliauti į 2009-uosius metus, kai Lietuvos prezidente tapo moteris. Visi mechanizmai veikė tobulai. Jaučiau, kaip mašina įsibėgėja. Tik staiga atsidarė kambario durys. Kažką burbėdama, mama ėmė surinkinėti daiktus, kurie buvo gyvybiškai svarbūs mano laiko mašinai. Išeidama ji dar pridūrė, kad be puodų ir keptuvės šeimai vakarienės nepagamins.

Ir vėl skrydį teko atidėti...



Rusnė MAURUČAITĖ

Pilviškių „Santakos“ gimnazijos ketvirtokė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas