„Santaka“ / Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve / Pasvarstymai balsu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

Dalinkitės:  



Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Andrius NAVICKAS

2000 m. buvo priimtas Civilinis kodekstas, kuriame yra nuostata, jog Lietuvos gyventojai turi teisę keisti lytį.

Tai, kaip šis procesas turi vykti ir kaip teisiškai turėtų būti reglamentuojamas, nieko nebuvo pasakyta. Didžiąja dalimi ir todėl, kad pati lyties keitimo nuostata buvo įrašyta veikiau tam, jog būtų pamaloninti Europos Sąjungos biurokratai, o ne galvojant, kad Lietuvoje kada nors turėsime tokią praktiką. Taip leidžia teigti faktas, kad nebuvo bandoma parengti Lyties keitimos įstatymo, kita vertus, taip pat ir tie politikai, kurie nepritarė tokios procedūros įteisinimui, paprasčiausiai nekreipė į Civilinio kodekso nuostatą ir tiek.

Naujas puslapis buvo atverstas, kai Lietuva buvo paduota į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) dėl to, kad neturime įstatymo, reglamentuojančio lyties keitimo tvarką, ir tokiu būdu esą pažeidžiame žmonių, kurie norėtų pasikeisti lytį, pamatines teises. EŽTT, išnagrinėjęs bylą, paskelbė nuosprendį, kad Lietuva privalo sumokėti ieškovei kompensaciją ir pagrasino bauda, jei artimiausiu metu Lyties keitimo įstatymas nebus parengtas.

Prabėgus net dešimčiai metų po EŽTT sprendimo premjeras S. Skvernelis pavedė Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministerijoms parengti projektus, kurie reglamentuotų galimybes keisti lytį Lietuvoje. M. Vainiūtė stropiai ėmėsi vykdyti pavedimą, o A. Veryga viešai išsakė mintį, kad Lyties keitimo įstatymas turės atsakyti į sudėtingus klausimus ir čia reikės sudėtingos diskusijos.

Dar vieną pretekstą tokiai diskusijai pateikė 31 Seimo nario grupės pateikta Seimui svarstyti Civilinio kodekso pataisa, kurioje teigiama, kad asmens lytis yra genetiškai nulemta žmogaus prigimtinė savybė. Tai reiškia, kad ir lyties nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta asmens lytis. Farmakologinės, chirurginės procedūros ar psichiatrinė, psichologinė terapija, kuriomis siekiama pakeisti genetiškai nulemtos asmens lyties požymius (lyties keitimas), Lietuvos Respublikoje yra draudžiamos.

Kadangi ir aš esu šią pataisą teikiančių parlamentarų grupėje, pabandysiu paaiškinti savo motyvus.

XXI a. pradžios simboliu galima vadinti sąvoką „gender“ (socialinė lytis). Tai, ką mes Lietuvoje nusakome vienu žodžiu „lytis“, anglų kalba įvardija dviem skirtingomis sąvokomis: „sex“ (biologinė lytis) ir „gender“ (socialinė lytis). Plėtojantis socialiniams mokslams, buvo atkreiptas dėmesys, kad kiekvieno iš mūsų tapatybė yra daugiasluoksnė ir joje yra svarbus socialinis sluoknis – iš konkrečios visuomenės perimti vaizdiniai, stereotipai. Judėjimo už moterų teises aktyvistės atkreipė dėmesį, kad mūsų „lytinė tapatybė“ yra ne tik biologiškai, bet ir socialiai sąlygota. Kitaip sakant, šalia įgimtų dalykų yra ir daug išmoktų, socialiai sukonstruotų. Šios įžvalgos leido gerokai praplėsti tradicinius moteriškumo ir vyriškumo vaizdinius.

Deja, ilgainiui vis stiprėjo tendencija žmogaus lytiškumą paversti vien tik socialiniu konstruktu, atmetant bet kokį biologinį lytinės tapatybės pamatą. Tai buvo glaudžiai susiję su „naujojo eugeninio mąstymo“ stiprėjimu.

Primenu, kad eugenika – tai XIX a. pabaigoje susiformavusi ideologija, tvirtinanti, kad žmogus, pasitelkdamas mokslinius išradimus, gali gerokai „patobulinti“ žmogiškąją prigimtį. Šių „tobulinimų“ programa baigėsi kraupiais nusikaltimais nacistinėse koncentracijos stovyklose, kur buvo vykdomi bandymai su žmonėmis.

Tai kuriam laikui nutildė eugenikos entuziastus, tačiau XX a. pabaigoje susiformavo „naujoji eugenika“, kuri dalijo pažadus, kad gali padėti žmogui sukoncentruoti save ar savo atžalas pagal „užsakymą“.

Praktiškai nė vienam sveiko proto žmogui XX amžiuje nekilo klausimas, kiek yra lyčių. Galima buvo ginčytis dėl socialinių vaidmenų, priskiriamų lytims, bet ne dėl lyčių skaičiaus.

Deja, mūsų laikais situacija jau gerokai kitokia ir vis garsiau girdime, kad žmonijos skirstymas į dvi lytis – tai žmogaus prigimties uždarymas į narvą. Nenuostabu, kad iškilo ir klausimas, ar žmogaus lytiškumas yra įgimtas dalykas ar pasirinkimo reikalas. Nuo senų laikų yra žinoma, kad atsiranda žmonių, kurie nejaukiai jaučiasi būdami moterimis ar vyrais. Medicinoje tai buvo nusakoma „lytinės disforijos“ sąvoka ir buvo traktuojama kaip psichinis sutrikimas, kurį dera gydyti. Gydymas buvo suprantamas kaip pagalba žmogui priimti savo kūną ir lytiškumą.

Tačiau įsivyravus „naujajai eugenikai“ pradėta garsiai reikalauti, kad žmogus, nepatenkintas savo lytimi, turi būti traktuojamas ne kaip ligonis, bet kaip kūrybiškas asmuo, kurio teisė kurtis naują lytinę tapatybę turi būti garantuota įstatymais. Taip atsirado „lyties keitimo“ metodologijos, nors ir nesiliovė ginčai, ar iš tiesų įmanoma, pakeičiant pirminius ir antrinius lytinius požymius, pakeisti lytį? Tuo labiau, kad tyrimai atskleidė nerimą keliančius faktus, jog esama tragiškų atvejų, kai po chirurginės ir hormoninės intervencijos žmogus jaučiasi visiškai svetimas pakeistam savo kūnui ir jaučiasi sužalotas. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad depresijų ir savižudybių skaičius po „eugeninės“ intervencijos gerokai padidėja. Tai leidžia abejoti „eugenikos“ šalininkų teze, kad „lyties keitimas“ – tai pagalba žmogui pasijusti geriau.

Kyla ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui, ar nepasitenkinimas savo lytimi tikrai nėra psichinis sutrikimas? Jei yra, tai mes turėtume ne stengtis realizuoti sutrikusio žmogaus fantazijas, bet padėti jam atgauti autentišką santykį su savimi. Jei tai nėra sutrikimas, tai kodėl griebiamės medicininių priemonių? Kas jomis gydoma? Kuo nepasitenkinimas savo lytimi skiriasi nuo nepasitenkinimo savo išvaizda? Jei žmogus nori daryti plastinę operaciją, ar tai galima vadinti, kad žmogus šios operacijos metu yra gydomas? Ar valstybė tikrai turi mokėti už tai? Kas yra atsakingas, jei po intervencijos (vengiu žodžių junginio „lyties keitimas“, nes laikausi nuostatos, kad būtent lyties, genetiškai įgimtos, pakeisti neįmanoma) žmogus jaučiasi nelaimingas ir sužalotas?

Bene dažniausia kritika, kurią tenka girdėti svarstant svarbius bioetikos klausimus, yra tokia: „Nejaugi tau gaila, kad žmogus nori gyventi pagal savo supratimą?“ Taip, man gaila žmogaus, kuris yra mulkinamas, o mes visi skatinami tai įvardyti kaip „laisvės triumfą“. Man svarbu, kad viešojoje erdvėje būtų girdima ir rimtai priimama kita nuomonė, nei „eugeninio sąjūdžio“ propaganda.

Kitas dalykas (čia apeliuoju į tuos, kurie mėgsta skaičiuoti valstybės pinigus) – labiausiai suinteresuoti, kad „eugeninės intervencijos“ būtų apmokamos iš Ligonių kasos pinigų, tokią „paslaugą“ teikiantys žmonės. Aš nenoriu mokėti už tai, kad žmogus būtų žalojamas, net ir išgavus jo pritarimą, o tu?












Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas