Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-10-30 17:29

---

Paulius sakė geresnio augintinio už voverę niekada neturėjęs.

Autorės nuotr.

Jau antras mėnuo vienuose Kisiniškių gyvenvietės namuose gyvena voveriukas, vardu Paša. Kaip močiutei Teresei Girniukaitienei sakė anūkėlė Simona, namų numylėtinis – Dievo dovanėlė. Mat papūstuodegis mažylis keturiolikmetei mergaitei... įkrito į kibirą grybaujant miške.

Besibaigiant gražiam rugpjūčiui Derenčių šeima patraukė į miškus prie Didvyžių pasirinkti grybų. Jūratė Derenčienė pasakojo, kad tądien su sūnumi Pauliumi ir dukra Simona stebėjo, kaip pušies kamienu vikriai laksto nebaikšti voverytė. Grybautojai grožėjosi reginiu pamiršę, ko atvažiavo. Staiga, padariusi keletą staigių judesių, rudoji stryklelėjo tiesiai į Simonos kibirą su grybais ir visai neketino iš jo išlipti. Apstulbę grybautojai iš pradžių miško padarėlio bijojo, nedrįso liesti. Pirmoji atsigavo Simona. Mergaitė pasakė: „Kas bus – tas, aš noriu jį pačiupinėti...”

Voveriukas pasirodė visai nebaikštus ir draugiškas. Leidosi glostomas, nekando ir gerai jautėsi jaukiai įsitaisęs žmonių delnuose. Taip jis ir parkeliavo į kisiniškiečių namus saugiai miegodamas Simonos rankose.

Iš pradžių šeima galvojo, kad rudojo padarėlio savo namuose ilgai nelaikys – po savaitės manė išvešią atgal į mišką. Aplinkybės taip susiklostė, kad daugiau grybauti Derenčiai nevažiavo. Mažylis greitai priprato naujuose namuose, gerokai ūgtelėjo ir paleisti šeimininkai jo jau neketina. Žmonės suprato, kad neturėdamas pakankamų įgūdžių gyventi miške jų augintinis gali ten pražūti.

Paša gyvena narvelyje ant virtuvės palangės. Naujasis įnamis – labai taikus, linksmas, draugiškas ir didelis tinginys. Paleistas palakstyti mielai dūksta su namiškiais, lipa užuolaidomis, kapsto gėles vazonuose, žaidžia su kriauklelėmis, pakabintomis ant šviestuvo. Vos tik įleistas į narvelį rudasis triauškia čia jam padėtą maistą ir skubiai įsitaiso miegoti savo namelyje. Taip jis ilsisi visą naktį ir keliasi vėliau už visą šeimą, tad triukšmo naktį namuose nebūna.

Pasak Jūratės Derenčienės, voveriukui visi stengiasi pataikyti maistą, palepinti jį saldumynais. Iš pradžių Paša labai mėgo žemės riešutus, vėliau jų atsisakė ir mieliau triauškė lazdyno. Vėliau suprato, kad skanu duona, obuoliai, agurkai. Šeima pastebėjo, jog gyvūnėlio skonis vis keičiasi.

Kisiniškiečiai savo kieme laiko du šunis ir katiną, kuris sulig voveriuko atėjimu į namus prarado teisę lankytis kambariuose. Mat Paša pamatęs jį sunerimsta, blaškosi, matyt, supranta, kad ūsuotasis aštrianagis yra medžiotojas.

Taip įdomiai pasibaigęs grybavimas šeimai šįmet buvo paskutinis. Išvykas į mišką Derenčiai kol kas atidėjo neribotam laikui. Pasak jų, kaip paskui Pašai į akis pažiūrėsi, kad buvai miške be jo, o vežtis mažylį baugu – pabėgs, pražus...Vaikai „privatų“ mišką voveriukui padaro narvelyje. Prideda eglės šakučių, žolių, samanėlių. Tada voveriukas ilgai kuičiasi savo mišku pakvipusiose valdose ir visai nenori išlipti iš narvelio.

Jei užaugęs Paša nepradės kandžiotis ar draskytis, šeima jo atsisakyti neketina.



Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---