Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-02-17 08:41

---

Kaip sakė garsus prancūzų rašytojas Andre Gide, „laisvė yra bevertė – svarbiausia žinoti, ką su ta laisve veikti.“

Įsiklausykime, kaip gražiai skamba: „Aš laisvas“... Laisvas pasirinkti profesiją, draugus, gyvenimo būdą... Laisvas viešai reikšti savo mintis, įsitikinimus, jausmus... Na, ir kas iš to?

Absoliuti laisvė muša į galvą stipriau nei senas išlaikytas vynas. Ir kvailioja laisvi žmonės, kuria, lipdo vis naujas partijas, skaldosi ir vienijasi. Jie baisiai skuba, juk laikas – pinigai. O pinigus jie moka daryti. Išeitų, kad jie – ne kvailiai. Kvailiai mes, naivūs eiliniai piliečiai – didelės mašinos sraigteliai, kurie taip laukėm laisvės, o gavom anarchiją. Ne palaida bala – tikras liūnas susiurbė mūsų viltis apie šviesią ateitį, teisingumą, dorovę... Nes didžioji politika tapo didžiuoju bizniu. Nes politikai tapo biznieriais, o biznieriai – politikais. Kaip tai galėjo atsitikti? Kas tam padėjo? Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėjas, profesorius Leonidas Donskis vienoje televizijos laidoje į tai atsakė labai aiškiai: „(...)dideli pinigai, o sykiu ir visiškai amorali ir ciniška informacijos vadyba, visas sąvokas bei vertybes išplovusi demagogija...“ Štai ir visa gudrybė. O visi filosofai ir rašytojai, tokie, kaip Francois LaRochefoucauld, nežino ką sako, tvirtindami, kad gudrumas – negilaus proto požymis. Mūsų politikams pakako ir gudrumo, ir proto apvynioti savo rinkėjus apie pirštą. Štai ir tikėki, žmogau, visokiais paistalais, kad pasaulį valdo ne pinigai, o idėjos.

O kuo čia dėta laisvė? – paklaustų toksai Viktoras iš Kėdainių. Jis moka naudotis laisve ir atvirai juokiasi iš tų nevykėlių, kurie nežino, ką su ja daryti. Jis moka daryti milijonus, bet nežino, kas yra pagarba kitam žmogui. Tolimoje Šiaurės tundroje, jo gimtinėje, to niekas nemokė. Tad dabar jis arogantiškai leidžia sau per pusę žodžio nutraukti pašnekovą, nesvarbu, ar tai būtų žurnalistas, ar pražilęs, visų gerbiamas profesorius. Jam nėra autoritetų. Jo autoritetas – pinigai.

Laukinė laisvė – instinktų ir laukinio gaivalo neribojimas, savų interesų kėlimas aukščiau kitų, štai kuo išvirto mūsų išsvajota laisvė. Nes etinės, estetinės, intelektualinės vertybės nesugeba atsverti savanaudiško ego.

Štai guli prie autobusų stoties, už gyvatvorės, nuo pilstuko „nulūžęs“ laisvas pilietis ir palaimingai šlapina kelnes. Tai – jo gyvenimo pasirinkimas. Kaip ir tų dešimčių tūkstančių mūsų tautiečių, leidžiančių savo gyvenimo dienas alkoholio, narkotikų ar kitų kvaišalų liūne, įkalinimo įstaigose... Juk tai – jų pasirinkimas. Jų laisvė.

Eina gamtos mylėtojas paežere, kur nuo vaikystės žvejojo ir jis, ir tėvai, ir seneliai – atsiremia kakta į skydą, ant kurio parašyta: „Privati nuosavybė“. Iš kur jinai čia atsirado? Ach, tai laisvės vėjas ją čionai atpūtė. Taip, kaip ir daugelį kitų per nepriklausomybės dešimtmetį gamtos draustiniuose, pajūrio zonoje, gražiausiose paežerėse pridygusių vilų, kotedžų, pilių ir pilaičių. Juk laisvė. Ta pati laukinė, gaivališka laisvė, kuri, anot filosofų, išplovė iš karštų galvų visas vertybes, visus „tabu“.

Per visus nepriklausomybės metus, nesvarbu, kokia partija dominavo Seime, Vyriausybėje, išliko senos valdymo tradicijos. Nes ir žmonės valdžioje tie patys. Jų mąstymas, mentalitetas išliko iš jų gyvenimo praėjusio etapo. Jie serijiniu būdu „kepa“ vienadienius įstatymus su aiškia perspektyva, kad po mėnesio ar dviejų bus priimami šių įstatymų pataisymai ar papildymai. Ir įstatymai kuriami dvejopi – vieni mums, eiliniams piliečiams, kiti – sau ir savo draugams. Dažnai tik patekę į valdžią kai kurie veikėjai pasijunta iškilę taip aukštai (virš visų įstatymų), kad ir pati įstatymų leidyba jiems atrodo tarsi vaikų žaidimas.

Štai ir žaidžia mūsų valdžios vyrai: nori – medžioja, nori – Alpėse slidinėja, nori – Egipto saulėje kaitinasi. Ir visa tai – darbo metu. Jie vertina savo laisvę labiau, nei įsipareigojimus savo rinkėjams. O mes, laisvi piliečiai, sukandę dantis laukiame kitų rinkimų. Kad vėl pasinaudotume savo laisve išsirinkti tokią valdžią, kokios norime. Tik ar žinome, kokios valdžios mums reikia? Gal ir ne.

Gal todėl pagal visuomenės nuomonės tyrimo agentūrų atliktus tyrimus didelė dalis mūsų visuomenės ir po šiai dienai jaučia graudžią nostalgiją praeičiai. Jie su nostalgija prisimena tas dienas, kai buvo pigi šlapia dešra ir degtinė, kai geriamas vanduo ir elektros energija kainavo keturias kapeikas, o sutaupytą automobilių ir traktorių kurą vairuotojai išpildavo į griovį. Didelė dalis visuomenės tada, be tiesioginio, teisėto savo darbo užmokesčio, dar ir iš valstybės aruodo šį tą nusitrupindavo. Iš tų „trupinių“ jie ir tada visai neblogai gyveno. Jiems ir tada pakako veikimo laisvės. Ir dabar tos buvę valstybės aruodo „pelės“ ir „pelėnai“, paskendę prisiminimuose apie praeitį, neskursta.

Daugelio metų patirtis nepraėjo veltui – jie ir šiandien prie mūsų valstybės aruodų skirsto kvotas ir postus. Juk mes patys jiems tai pavedėme. Juk patys jiems suteikėme veiksmų laisvę. Tad ko dabar dantim griežiame žiūrėdami, kaip draustiniuose ir gražiausiose pajūrio ir paežerių vietose lyg pasakoje kyla mūsų tautos šviesulių vilos ir rūmai, kai mūsų teisės ir laisvės apkalamos kuolais su tuo pačiu perspėjančiu užrašu: „Privati nuosavybė“.

Toks taurus žodis „laisvė“ tuščiakalbių demagogų paverstas tuščia abstrakcija, kuri paprastam žmogui jau nieko nesako. Ji – tarsi pyragas ant šventinio stalo, kitų rankų mikliai raikomas, o tau nepasiekiamas. Anarchija, apsirengusi Laisvės suknelę, pučia mums miglą į akis, o mes mirksime sutrikę – negi tai laisvė?

Įvairiai supranta žmonės laisvę. Vieniems, tai – aukščiausia vertybė, kitiems – gyvenimo būdas. Ir gyvena kiekvienas pagal savo gyvenimo supratimą – vieni „aria“, kiti juos „važnyčioja“.



Vytas DRUNIS

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---