„Santaka“ / Dar neužgijo paskutiniosios karo vasaros randai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-02-17 08:37

Dalinkitės:  


Per šią pievaitę Varpininkų kaime ėjo prieštankinis kanalas.

Autoriaus nuotr.


Dar neužgijo paskutiniosios karo vasaros randai

1944-ųjų spalio mėnesį palydėta kelias valandas trukusios artilerijos kanonados Antrojo pasaulinio karo kruvinoji lavina negrįžtamai, po trejų mėnesių vienų žiauriausių skerdynių prie Vilkaviškio nudundėjo į Vakarus. Buvo atvejis, kai miestas per dieną keliskart ėjo iš rankų į rankas, kol buvo beveik visas nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Prestižinio tankų junginio „Didžioji Vokietija“ antpuolio metu, jų „Tigrai“ ir „Panteros“ žaibiškai prasiveržė ir grasino Marijampolei, sukeldami paniką net ten buvusiai kariuomenei. Tik prie Antužių nežmoniškomis rusų artileristų pastangomis tiesiu taikymu „per vamzdį“ tankai buvo sulaikyti. Viena iš tų kiaurai per abu šonus peršauta „Pantera“ ilgokai riogsojo Marijampolėje prie geležinkelio stoties. Į tą „Panterą“ mes, gimnazistai, įlipę sukinėdavome bokštelį.

Tą vasarą, dar būdami Puskelnių kaimo paaugliais, Būdviečių ir Vinčų aerodromuose padėdavom kareiviams vežti ir kabinti bombas po dvisparniais „Žirgeliais“, kurie naktį skrisdavo bombarduoti Vilkaviškio link. Kai 1950 m. mokytojavau Kampučiuose, suskaičiavau per 40 duobių bombų, prie kurių, neabejoju, ir pats buvau prikišęs nagus. Mat seniūno buvome suraginti lyginti aerodromų, vietoj to, kad neiškomandiruotų kasti prieštankinio griovio. Kitiems iš kaimynų teko ir kasėjų duonos paragauti. Todėl pasakodamas šitą istoriją viliuosi, kad dar gali atsirasti ir koks kitas tenai pabuvojęs liudininkas.



Kiekvieną kartą, kai su žmona važiuoju į Vilkaviškį, ji man parodo išlikusį kauburėlį prie miesto rytų ribos – buvusio prieštankinio griovio liekaną, tolėliau paplentėje tebeesančią pievaitę, papasakoja čia vykusią dramą, kurios netiesioginė liudininkė ji pati buvo. Ta pievaitė ir man lig šiol neduoda ramybės niekieno neatskleista paslaptimi. Rudeniop ieškodamas atsakymo užsuku pas Gudelių kaime gyvenančią garbaus amžiaus žmonos pažįstamą Uršulę Kundrotienę, šiek tiek praskleidusią tų įvykių panoramos uždangą.

– Ar atsimenate, kai čia tą karo keturiasdešimt ketvirtųjų liepą, prieš šešiasdešimt metų, suvaryti iš visų pakampių žmonės rausė apkasus, prieštankinį griovį? – klausiau Uršulės.

– O kaipgi... Dar mano amžiną atilsį vyras jį kasė, tik kitame miesto krašte. O tas kanalas ėjo netoli mūsų, apjuosdamas Vilkaviškį iš rytų. Suginė daugybę žmonių iš visur... – papildė ji mano bendramokslio marijampoliečio Algio Stankevičiaus, dalyvavusio panašiame kasime prie Keturvalakių, liudijimą. – Vokietis ar seniūnai sušaukė vietinius, atvarė mašiną „patentspačių“ (spec. kastuvų –V.G.). Juk toks vasarą įdžiūsta pasiutmolis! Darbus prižiūrėjo rudmarškiniai, jau nusenę, fronto „atliekos“. Būdavo atmatuoja žingsniais, kiek kuris privalo per dieną iškasti. O gilus buvo kanalas – gal pustrečio metro ir pločio – per penkis. Virš galvų reikėjo mesti, kibirais, neštuvais nešti. Kasė daugybė žmonių, kiti – visai vaikai, moterys, vyrai... Ir niekas vokiečiui iš to neišėjo... Ta už kalnelio įlomos pievaitė, apie kurią klausiate, nuo mūsų toliau, todėl pati to įvykio nemačiau. Manau, kad ten galėjo kasti nevietiniai žmonės, o gal net iš Prūsijos kalėjimų atvežtos prūsaitės kalinės. Visos buvo mėlynai aprengtos ir apnakvydintos Janulaičių kluone. Jos, žinoma, jau nepapasakos. Geriausia galėjo žinoti ar matyti senoji Magdalena Janulaitienė, gyvenusi visai netoli, bet ji jau seniai mirusi.

Taigi tenka remtis seniai perpasakotu Magdalenos, kurios sodyba buvo toje pat vietoje, kur dabar ūkininkauja didelį sodą užveisęs jos anūkas Rimas Janulaitis, liudijimu. Jo sklypo užkluonėje įrengtas puikus orientyras, iš kažin kur matomas telebokštas. Šeimininkas, visai šalimais jo dviaukščio namo, parodo senojo būsto vietą.

– Tas prieštankinis kanalas ėjo čia pat, per Valiukevičių pievaitę, mes paaugę su broliu jame kilogramines lydekas, karosus gaudėme. Iš Vilkaujos pavasarį atplaukdavo, kol neužlygino. Čia visur buvo vieni apkasai, minos, – mostelėjo ranka paupelio link pašnekovas.

Tęsiu jo senelės pasakojimą. Tuo metu, kai kasė prieštankinį griovį, kažkurią popietę ant plento sustojo brezentu dengtas kariškas sunkvežimis. Iš kabinos išlipo karininkas baltom pirštinėm ir keli ginkluoti kareiviai. Atidarę galinį bortą jie išlaipino keturis poniškus, juodais kostiumais apsirengusius vyrus. Atvarę juos visai netoli kanalo, sustatė į eilę ir davus karininkui komandą „Feuer!“ tiesiog persigandusių kasėjų akivaizdoje sušaudė. Įsakęs vokiečiui prižiūrėtojui nelaiminguosius užkasti, sėdo į mašiną ir išvažiavo.

Apie tuos keturis nežinomuosius vargu ar sužinosime daugiau. Nebent būtų galimybė atsekti kokį dokumentą iš SS archyvų, patekusių gal net į JAV.

Kuo jie nusikalto, iš kur tie sušaudytieji, kas jie? Galima tik spėlioti. Nebuvo jie panašūs ir į žydus. Žmonės kalbėjo, kad tai – aukšti lenkų dvasininkai iš Gdansko, buvę įkalinti Vilkaviškio dvaro rūmuose. Tokia versija irgi tikėtina.

Frontui nusiritus į Vakarus grįžo Magdalena su marčia ir ėmėsi lyginti apkasus greta buvusio jos namo. „Smeigiau kastuvu, žiūriu, batas, dar pakasu – žmogaus kojos. Kad persigandau, ėmiau šaukti... Atkasam – vokiečių kareivis žalia uniforma. Ką daryti?.. Vėl gražiai užkasėm. „Čia visur kapų pilna buvo: žiūrėk, jau ir įsmeigtas kuoliukas“, – patikslino dabar mums jos marti – Juzė Janulaitienė, Rimo mama.

Šis nusivedęs mane į sodą parodė vietą, kur ant sudeginto namo pamatų buvo susiręstas laikinas būstas, šalia kurio moterys padariusios kapą.

– Naktį sapnuoju, tą vokiečių kareivėlį, toks baltas, baltas. Sako, ačiū jums, kad manęs nesukapojote kastuvais ir gražiai palaidojote, pasodinote gėlių, – taip mano žmonai prieš kelis dešimtmečius pasakojo amžiną atilsį senoji Magdalena Janulaitienė.

Janulaitienė pasakojusi, kad šitoje pievaitėje ilgai buvęs juodesnės žolės keturkampis, rodė tąkart man žmona apytikrę, gerokai pasikeitusią, be krūmokšnių likusią po tiek metų vietą.

– Kai eidavau kartais čia dar kelerius metus, – sakė ji, – net įdienojus būdavo rasa tartum ašaros kokios, ilgai spindėjusios saulėje, neišdžiūdamos ant tos nužudytų nežinomųjų kapavietės.

Dar ilgai senolė sodino naujai susiręsto būsto palangėje gėles ant kareivio kapo. Bet laikas gena užmarštin viską, tik karo baisumų neišdildo iš juos išgyvenusių atminties.

Vaikštinėjant po tą žemumą aiškiai matosi prieš pusę amžiaus užlyginto prieštankinio griovio kontūrai: aukštesnė žolė ganykloje, dobilai, kiečiai kuo ryškiausiai veda Vilkaviškio ribos link į pietryčius ir žemyn į Vilkaują. Kiek silpniau matosi ir apkasų zigzagai. Suradau ir kelias tamsžales kvadratines dėmes. Kas dabar pasakys, gal kuri iš jų ir slepia neįmintą paslaptį.

Galbūt perskaitęs šį rašinį, viliuosi, atsilieps kas nors iš tų įvykių tiesioginių liudininkų, papildys mūsų pasakojimą.



Vytautas GRINIUS




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas