Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-10-27 15:14

---

Per kalvas atskubėję limuzinai glaustėsi prie Juozo Paužos.

Autorės nuotr.

Gal kam atrodys keista, bet gamtą mylinčio ir nuostabioje Vištyčio seniūnijos vietoje, Liukių kaime, gyvenančio Juozo Paužos auginami gyvuliai laikomi kitaip nei visų. Neseniai įsigyti Limuzinų veislės raguočiai kartu su lietuviškomis juodmargėmis kaip tikri bizonai bastosi po Vištyčio kalvas aptvertoje 20 hektarų teritorijoje, kurios vieną pusę natūraliai „įrėmina“ upelis. Galvijai per dieną sukaria ne vieną kilometrą ir atsiliepia tik į šeimininko kvietimą. Taip auga ir J.Paužos veisiami arkliai, iš tolybių atidundantys tik išgirdę Juozo balsą.

Pirko neseniai

Limuzinus greta savo namų Juozas Pauža augina tik antrus metus. Šeimininkas net pats gerai nežino, kiek jų rupšnoja rudenišką žolę netoli namų nusidriekusiose kalvelėse.

– Turėtų būti apie keturiasdešimt. Kartais randu kokią karvę jau su veršeliu, vadinasi, šeimyna padidėjo, – porino ūkininkas.

Gyvulius Juozas Pauža, kaip ir jo tėvas, augina seniai. „Rimtus“ mėsinius limuzinus iš vieno verslininko jis ryžosi nusipirkti tik gerai pasvarstęs.

Raguočiai greitai priprato prie naujojo šeimininko: ėmė atpažinti jo balsą, rytais, šiam važiuojant į darbą Vištyčio regioninio parko direkcijoje, tarsi išlydėdami būriuojasi prie kelio.

Kartu su veislininkystės inspektoriumi Antanu Šimanausku panorę apžiūrėti bandą turėjome sukarti nemažai kelio kalvota ganykla. Priekyje, nešinas „lauktuvėmis“ savo karvutėms – keletu pakelių druskos, ėjo Juozas Pauža. Jis ir pats stebėjosi, kaip toli vidurdienį nuklysta jo banda. Paprastai tokiu metu jis būna darbe, tad ir nežino, kur ganosi raguočiai.



Romūs it ėriukai

– Galvijų banda, nelyginant tikri bizonai, išmynė savo takus, jais ir vingiuoja, – pokštavo J.Pauža.

Nutaręs, kad toliau ieškoti neverta, ūkininkas pasilipo ant kalvelės ir pašaukė savo augintinius. Netrukus sutraškėjo krūmai ir tolumoje pasirodė rusvų ir juodai baltų nugarų vora. Džiaugsmingai mūkdami ir kratydami galvas raguočiai bėgo savo šeimininko link. Besigėrėdami įspūdingu reginiu vėlokai susizgribome, kad jei jie sugalvotų nesustoti, sprukti jau būtų vėlu...

Palengvėjimas užplūdo, kai didžiuliai galvijai sustojo prie Juozo Paužos ir it šuniukai ištiesę galvas puolė laižyti ant jų snukių barstomą druską.

Ūkininkas sakė neduodantis laižomos druskos gabalų, nes silpnesni visada būna nustumti ir negauna reikalingų mineralų. Vištyčiokas mėgsta pabūti tarp savo galvijų. Gyvuliai taip pat vertina šeimininko artumą ir laukia jo ateinant.

Raguočių „kurortas“

Pasak A.Šimanausko, Limuzinų veislės gyvuliai skirti ganytis prastose ganyklose, tad Vištyčio kalvos jiems kaip tik. Juolab kad šią karštą vasarą jo bandai čia buvo tikras kurortas.

Galvijai galėjo slėptis pavėsyje po medžiais, gerti iš upelio, gulėti krūmynuose, kai tuo tarpu paprastose ganyklose jų giminaičiai tokių sąlygų neturėjo.

Pasak veislininkystės specialisto, vienas lektorius iš Prancūzijos yra sakęs, kad Limuzinų ir Šarolė intensyvios gamybos veislių gyvulių mėsa yra artimiausia laukinio elnio skerdienai.

J.Paužos raguočiai net ir žiemą būna lauke, prie pat ūkininko namų. Čia jie paėda šeimininko paruoštų pašarų, atsigeria vandens iš kur ne kur tarp kalvų telkšančių balų.

– Nei girdyti, nei mėšlo mėžti, – džiaugėsi vištyčiokas. – Ir man lengviau, ir gyvulėliai nevaržomi.

Pavasarį daug raguočių ūkininkas ruošiasi parduoti ir pasilikti daugiau mišrūnų.



Gamtos vaikas

Ant greta namų esančių kalvų ganosi ir arkliai. Gal kokia dešimtis lietuviškų mišrūnų kaip tikri mustangai atidundėjo vos šeimininko pašaukti. Besidžiaugdami žirgai laižė ne tik iš rankų duodamą druską, bet ir šeimininko striukę.

Kieme pasitiko visas tuntas šunų. Medžioti mėgstantis žmogus jų turi nemažai, tad jų įkurdinimo problemą išsprendė savaip – keletas sargių gyvena ant neaukštų sandėliukų stogų. Pasak šeimininko, iš aukštai jie daugiau mato, nereikia rišti ir vietos sutaupyta.

Greta Paužų namų – ištisas įdomių statinių ansamblis. Įmantriai išpuoštų klėtelių, pavėsinių, pirtelių ir suolelių gausybę per dieną apžiūrėti kažin ar suspėtumei. Neseniai visos sodybos vaizdą pagyvino paties šeimininko su sūnumi pastatytas keturių aukštų malūnas.

Pirmajame aukšte sukaltas didžiulis stalas, skirtas dideliam puotautojų būriui, o antrajame ir trečiajame įruoštos miegamosios vietos. Iš ketvirto aukšto pastogės labai gražiai matyti Vištyčio ežeras. Kraštas jo švysčioja ir sėdint jaukioje kailiais išmuštomis sienomis pavėsinėje.

Malūno sparnai – patys tikriausi. Pučiant vėjui, jie mosuoja tarsi didžiulės rankos.

– Dabar sustabdžiau mechanizmą, kad be reikalo neūžtų sparnai vėjuotą dieną, – pasakojo nuoširdžiai viską aprodęs ūkininkas. – Reikės dar sugalvoti, kaip juos prijungti, kad gamintų elektrą, bent puotautojams pašviestų, – nežinia, juokais ar rimtai dėstė vištyčiokas.

Greta malūno – lyg vieta gandralizdžiui, lyg apžvalgos bokštelis. Juozas prisipažįsta, kad radęs taip išaugusį medį negalėjo jo nepanaudoti ir nepadaryti lyg kokios gūžtos. Paskui ir lenktų karčių susiradęs – dabar ten veda įdomūs laipteliai.

Tvenkinio pašonėje baigiama įrengti bestogė pirtis. Nors yra ir tradicinė lietuviška, šeimininkas panoro turėti pirtaitę su nuimamu polietileno stogu.

– Atvažiuokit į svečius kitąkart, poilsio dienomis ar vakare, tada daugiau parodysiu, paruošiu vaišes, – valydamas gyvulių „nuglostytą“ striukę ir jau skubėdamas į darbą kvietė ūkininkas.



Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---