Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-10-27 14:31

---

Gidas Chaimas kartu su Lilija ir Irina džiaugėsi vos ne stebuklingu atradimu – jų senelio ir prosenelio kapu.

Autorės nuotr.

Rado kapą ir namą

– Aš iš Izraelio, o mano dukra iš Amerikos atvažiavome į Kybartus, kad surastume savo šaknis – 1932 metais mirusio senelio kapą, aplankytume mums brangias vietas. Suradome ne tik tvarkingą kapą, bet dar daugiau, nei galėjome tikėtis! – švytėdama skvarbiomis rudomis akimis, kalbėjo smulkutė moteris, prisistačiusi Lilija Titova-Jasvoinaite.

Kybartuose motina ir dukra bendravo su garbaus amžiaus Juozu Bejeriu, kuris prisiminė, jog J.Basanavičiaus gatvės 38 name prieškariu buvo įsikūrusi miesto fotografo Michaelio Jasvoino ateljė. Nors moterys toje vietoje pamatė nuo gaisro nukentėjusį namą, tačiau patyrė nenusakomą jausmą, jog stovi toje pat vietoje, kur vaikščiojo ir gyveno protėviai. Ponia Lilija Kybartų seniūnui pažadėjo atsiųsti apie 1920-uosius metus darytą senelio nuotrauką, kurioje nufotografuoti Lietuvos pasieniečiai su žirgais Lietuvos–Vokietijos pasienyje.



Išsiskyrė visam gyvenimui

Lilijos tėvas Abraomas, Michaelio sūnus, gimė 1891 metais. Jis iki 1941 metų dirbo architektu Kaune. Ten 1928 metais gimė vienintelis Jasvoinų vaikas – Lilija.

Pirmąją karo dieną tėvas paprašė savo pažįstamo, rusų kariuomenės karo ligoninės viršininko, evakuojantis paimti ir apsaugoti dvylikametę dukrą Liliją. Visam gyvenimui mergaitė įsidėmėjo, jog karo ligoninės ešelonas iš Kauno pajudėjo dešimtą valandą ryto. Tačiau tada nei tėvai, nei dukra nenutuokė, jog tai paskutinis jų atsisveikinimas.

Architektas Abraomas Jasvoinas žuvo Kauno ketvirtajame forte per taip vadinamą inteligentų akciją 1941 metų rugpjūčio 18 dieną. Motina Dora Jasvoinienė, atvaryta iš Kauno geto, žuvo devintajame forte per didžiąją akciją 1941 metų spalio 29 dieną.

Lilija atsidūrė Rusijoje. Vėliau mergaitę priglaudė tėvo brolis, dar prieš karą išvažiavęs į Voronežą. Ten ji užaugo, baigė mokslą, ištekejo ir su vyru bei jau suaugusia vienintele dukra Irina 1972 metais išvažiavo į Izraelį, Haifos miestą. Dukra įgijo aukštąjį išsilavinimą, programuotojos specialybę, ištekėjo ir apsigyveno Amerikoje.



Nenusakomas jausmas

Lilija Lietuvoje anksčiau yra buvusi keletą kartų – lankė Druskininkus, Palangą, Juodkrantę. Tais kartais jai užteko žinoti, jog tėvai nužudyti, – tai yra daugelio žydų šeimų tragedija. Tačiau vienąkart su draugais išsikalbėjo, jog jie žino Lietuvoje gerą gidą Chaimą Bargmaną, kuris vedžioja žydų giminių takais. Tada jai ir kilo mintis po Lietuvą pasižvalgyti vadovaujant Chaimui. Kartu važiuoti panoro ir dukra Irina. Jos išsiruošė į aštuonių dienų kelionę nedaug turėdamos vilčių ką nors svarbaus atrasti. Pirmą viešnagės dieną Chaimas jas palydėjo į Kėdainių rajono miestelį Josvainius, kur esančios jų protėvių giminės šaknys, iš kur kilusi pavardė. Antrą dieną samdytu automobiliu atvyko į Kybartus. Dar kitą dieną lankė savo tėvų žūties vietas – ketvirtąjį ir devintąjį Kauno fortus. Įdomi viešnagė jų laukė Vilniuje, kur bendravo su čia gyvenančiu pirmąją karo dieną Liliją išgelbėjusio karo ligoninės viršininko anūku. Šios kelionės metu išgirdo dar nežinotą faktą – Lilijos mamos brolis Jokūbas Gotlybas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, 1941 metais prieš prasidedant karui ištremtas į Sibirą.



Didžiavosi Levitano miestu

Lilija 1941-aisiais iš Lietuvos išvažiavo nepasiėmusi jokių dokumentų, šeimos nuotraukų. Jų atsiuntė tik apie 1970-uosius metus Amerikoje gyvenę giminaičiai. Našlaitė, nors ir pakankamai aprūpinta, išgyveno dvasinę traumą. Iš Rusijos į Lietuvą ji pirmą kartą atvažiavo tuoj po karo, 1946 metais. Kai išlipusi iš traukinio Kaune atėjo tiesiai į Kęstučio gatvę, kur buvo jos namai, ir sužinojo, jog abu tėvai nužudyti, iš šio miesto tuoj pat išvažiavo ir niekada daugiau nenorėjo jame lankytis. Septyniolikametei mergaitei buvo per skaudu gilintis į tėvų žūtį. Kybartuose ji buvo lankiusis vieną kartą, bet tada jai tebuvo penkeri metai. Lilija visą gyvenimą prisiminė, jog jos tėvas didžiavosi, kad yra gimęs tame pačiame mieste, kaip ir garsus rusų dailininkas Isakas Levitanas.



Sujaudino gerumas

Chaimas Bargmanas sakė, jog per dvylika jo, profesionalaus gido, darbo metų pasitaikė tik trys atvejai, kai atvykę žydai surado artimųjų kapus. Pastarasis ypatingas tuo, kad senąsias žydų kapines rado prižiūrimas, užrašas ant paminklo pasidarė įskaitomas pavalius granitą kreida.

Viešnia tą dieną, kai sustojo prie senelio kapo, pavadino laimingiausia. Ją labai sujaudino Kybartų žmonių dėmesys jos problemoms. Ponia Lilija sakė iš visos širdies norinti padėkoti miesto seniūnui, kuris stengėsi padėti nepaisydamas darbo valandų. Ji taip pat dėkinga šalia kapinių gyvenančiai mergaitei Laurai Starkaitei, kuri pasisiūlė padėti nuplauti atrastą paminklą ir dar obuoliais pavaišino.



Su atminimo malda ir akmenėliais

Rusijoje dirbusi anglų kalbos mokytoja, Izraelyje įgijusi bibliotekininkės specialybę moteris prieš atsisveikindama prašė būtinai parašyti, jog ji nejaučia neapykantos lietuvių tautai dėl to, kas karo metais įvyko su žydais.

„Kiekvienoje tautoje yra gerų ir blogų žmonių, todėl negalima visų kaltinti“, – sakė ponia Lilija, pridurdama, jog labai myli Izraelį ir jau priprato gyventi nuolatinėje karo įtampoje.

Atsisveikindamos su Kybartais, savo senelio ir prosenelio gimtuoju miestu, motina ir dukra prie kapo krikščionišku papročiu paliko gėlių puokštę ir degančią žvakę, o pagal žydų tautos tradicijas sukalbėjo atminimo maldą ir ant paminklo padėjo akmenukų. Paminklą, reikia manyti, tėvui pastatė ir lotyniškais rašmenimis užrašė pavardę Lilijos tėvas architektas Abraomas Jasvoinas.

„Surasti šį kapą ir pastovėti prie jo mano mamai buvo nepaprastai svarbu, nes ji neturi savo tėvų kapo. Manau, jog prie jo būtinai atsivešiu savo dukras, nes ir joms svarbu žinoti savo šaknis“, – sakė Irina.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---