„Santaka“ / Nusikaltimą padėjusi išaiškinti moteris pasigedo pareigūnų dėmesio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-10-24 08:54

Dalinkitės:  


Spalio 31 d. Evaldas švęs 23-iąjį gimtadienį. Jo sunkų atėjimą į šį pasaulį, kai tuomet ant plauko kabojo jų abiejų gyvybės, mama Alma prisimena kaskart, kai artėja ši data. Iš aferistų išgirsta melaginga žinia, kad Airijoje sūnui nutiko nelaimė, jautrią mamą sukrėtė.
Renatos VOSYLIENĖS nuotr.

Nusikaltimą padėjusi išaiškinti moteris pasigedo pareigūnų dėmesio

„Santakoje“ rašėme apie pilietiškai pasielgusią vilkaviškietę, kuri padėjo pareigūnams išaiškinti telefoninius aferistus, iš moters reikalavusius pinigų už neva Airijoje sūnaus sukeltą avariją. Vilkaviškietė su laikraščio skaitytojais pasidalijo mintimis, kaip jaučiasi žmogus, patekęs į tokią situaciją, ir kiek reikia stiprybės papuolus į teisėtvarkos institucijų girnas.



Klastinga žinutė

Kovo 14 dienos vakarą, grįžusi iš darbo, į mobilųjį telefoną gavau žinutę: „Mama, papuoliau y bėdą. Paskambink šiuo numeriu“. Kelias sekundes svarsčiau, kurį iš vaikų ištiko nelaimė – sūnų ar dukrą. Protas iškart sukūrė siaubo filmą, kad Airijoje dirbantis Evaldas paprašė draugo pavairuoti jo mašiną ir Dubline pateko į avariją.

Paskambinusi nurodytu numeriu tiesiog nepažinau savo balso. Vilniaus kriminalistu prisistatęs vyras jaunatvišku balsu pranešė, jog Evaldas sėdi Dublino kalėjime, nes padarė nusikaltimą. Jei noriu jam pagelbėti, turiu skubiai surinkti 3 tūkst. litų. Vyras liepė paskambinti už pusės valandos. Atsigavusi po šoko svarsčiau, kad Evaldas niekada nebuvo minėjęs „konsulato“ Dubline, be to, niekada nedarydavo tokių rašybos klaidų, kokios buvo žinutėje. Suvokiau – tai padugnių „verslas“ . Pranešiau policijai ir iškart paskambinau sūnui. Sūnus nuramino, kad jam viskas gerai.



Nusileido iki 1000 litų

Beveik po pusės valandos sulaukiau dviejų policijos pareigūnų. Policininkai pasakė, kad aferistų susekti pagal telefono numerį neįmanoma, patarė su jais nusiderėti iki 1000 litų sumos ir išskubėjo į kitą iškvietimą. Praėjus kiek laiko pamačiau, kad prie mano namo apsisuko automobilis „Audi“ ir sustojo po žibintu kitoje gatvės pusėje. Iš jos išlipę du vyrai patraukė į mano kiemą.

Išjungiau virtuvėje šviesą ir nulėkiau į vonios kambarį skambinti policijai. Iš baimės net neprisiminiau, koks pagalbos numeris. Pagaliau susivokiau ir atsiliepusiam budėtojui suklikau: „Pas mane už durų du vagys!“ Policininkas mane nuramino, jog ten ne vagys, o policijos siųsti kriminalistai.

Tada vėl paskambinau aferistams ir pasakiau, kad naktį negaliu surinkti 3 tūkst. litų. Namie turiu tik 1000 litų. Aferistai sutiko atvažiuoti ir dėl tiek. Tuo metu su kriminalistais dar svarstėme, kad gal sukčiai „uždarbiauja“ ilgu mano pokalbiu pildydami „Tele2“ telefono kortelę. Bet kai mano telefonas išsikrovė ir jie paskambino patys, tą versiją atmetėme.



Siūlė susitikti kitur

Aferai vadovavęs „psichologas“ pasakė, kad du vyrai iš Vilniaus jau atvyksta pasiimti pinigų. Supratome, kad turime laukti „svečių“. Tuo metu žinutę parašęs sūnus prašė atsiųsti aferistų telefono numerį. Bet kriminalistas to padaryti neleido, nes galėjome sužlugdyti operaciją.

Kai pasiekė Marijampolę, aferistai manęs nuo telefono nebepaleido. Tuo metu jie diktavo skolos lapelio turinį, kad įsipareigoju dar grąžinti 2 tūkst. litų, ir kokie gresia Baudžiamojo kodekso straipsniai, jei neatsiskaitysiu.

Artėdami prie Vilkaviškio siūlė susitikti ne mano namuose, bet prie prekybos centro. Tačiau kriminalistas man liepė nesutikti, nes jiems bus sunkiau suimti sukčių. Išdėsčiau aferistui, kad mano amžius neleidžia vidurnaktį eiti į pasimatymus už pusės kilometro. Jie dar pasiteiravo, ar aš pensininkė. Atsakiau, kad dar ne, bet labai gražiai atrodau! Tuomet išgirdau kelių vyrų juoką.



Sukčiai paklydo

Pareigūnai pasiruošė sulaikymui, liepė užtraukti užuolaidas, patys susuko kilimą. Aš paslėpiau ąsočius su puokštėmis, nes puikiai supratau, kas čia dėsis. Tada kriminalistas pasiteiravo, ar aš turiu tą tūkstantį litų. Aš tiek pinigų neturėjau, pareigūnai – taip pat. Važiuoti į komisariatą pinigų „lėlės“ buvo per vėlu.

Į voką su langeliu įdėjau savo 100 litų kupiūrą ir perlenkusi susegiau sąvaržėlėmis. Voką įsikišau į vieną bliuzono kišenę, tris skolos raštelius – į kitą.

Aferistų kurjeris tuomet pranešė paklydęs, todėl konsultavau, kaip rasti mano namus. O tuo metu kriminalistui ant sąsiuvinio skiautės parašiau, kad mano namas – akligatvyje, tad užblokavę galėtų „paimti“ ir aferistų automobilį.

Nervai buvo taip įtempti, kad net negirdėjau, kaip prie namų privažiavo sukčiai. Tik kriminalistas tyliai pasakė, kad jau beldžia į lauko duris. Aš uždegiau kiemo žibintą. Atidariusi duris pamačiau juodai vilkintį gal 25 metų 180–190 cm ūgio vyrą, ant akių užsimaukšlinusį juodą megztą kepurę.

Vedžiausi jį į virtuvę ir svarsčiau, ar reikia užrakinti duris, kad tik nepadaryčiau klaidos. Tuoj suskambėjo „svečio“ telefonas, jis ilgokai kažką tarėsi su draugais, o aš sėdėjau priešais ir žvelgiau į randuotą jo veidą. Kūnas iš susijaudinimo virpėjo.



Liudininkų nesaugoja

Kurjeris perdavė man savo telefoną. Vilnietis aferistas patikino, kad čia jų siųstas žmogus ir liepė atiduoti pinigus bei skolos lapelius. Tuo momentu su pistoletu rankoje į virtuvę įšoko kriminalistas. Liepė sukčiui gulti veidu ant grindų, prišokęs viena ranka uždėjo antrankius, o kita laikė įremtą pistoletą. Aš stovėjau pusmetrio atstumu. Jaučiau, kaip įtampa pakirto kojas, nes viskas vyko ne seriale, o čia pat, su manimi. Mintyse kirbėjo: kas būtų, jei sukčius pistoletą būtų išsitraukęs pirmas, nutaikęs jį į mane... Sukrėsta išbėgau iš virtuvės.

Grįžusi radau vagį tysantį ant mano rankų darbo kilimo. Eidama užlipau ant voko su pinigais. Įtampa užblokavo atmintį, tad niekaip negalėjau prisiminti, ar daviau jį aferistui, ar jis buvo voką palietęs.

Netrukus antras pareigūnas įvedė kitą antrankiais surakintą aferos dalyvį ir liepė jam gultis ant grindų. Be perstojo skambėjo mano ir vagies telefonai, bet mes jau nekalbėjome.

Aš norėjau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, kad iš mano namų išvežtų nelemtus nusikaltėlius, tačiau viskas tęsėsi. Gal tik po valandos atvažiavo pareigūnė, kuri nufilmavo sulaikytuosius. Vagis išvežiojo po vieną, kad jie negalėtų bendrauti. Kol surašėme protokolą, atėjo gal 1 valanda nakties.

Išeinančio pareigūno tuomet paklausiau:

– Ar mane dabar kas nors saugos? Juk netrukus gali pasirodyti laisvėje likę jų draugai?..

Išgirdau atsakymą, kad turiu telefoną ir, jeigu kas, galiu skambinti.



Trys valandos policijoje

Visą naktį negalėjau sudėti akių. Kiekviena pravažiuojanti mašina ar praeivio žingsniai mano mintyse kūrė siaubo scenas. Žvelgiau į sujauktus namus, kareiviškais batais nutremptą linoleumą ir mąsčiau.

Sulaukusi ryto nuėjau tiesiai į policijos komisariatą, kad galėčiau greičiau atsiimti savo 100 litų, nes jų reikėjo pragyvenimui. Nors prašiausi pas komisariato viršininką, budėtojas mane nukreipė pas tyrėją, kuriai pavesta nakties įvykių byla. Sakau jai, kad atėjau pasiteirauti dėl pinigų, bet tyrėja tik apsidžiaugė puikia galimybe mane apklausti. Nors tvirtinau, kad neturiu ką pridurti prie to, ką naktį susakiau kriminalistui, vis tiek tris valandas buvau kamantinėjama. Jaučiausi pavargusi, nemiegojusi, o dar tyrėja trumpindama mano diktuotą tekstą užrašė ne taip. Bandžiau prieštarauti, nes pagal surašytą tekstą atrodė, kad tuoj nubaus mane, o ne nusikaltėlį.

Pasakiau, jog esu pavargusi ir pakilau išeiti. Tuomet iš tyrėjos, tinkančios man į dukras, išgirdau pakeltu tonu pasakytą frazę, jog ji čia su manimi vargsta per savo pietų pertrauką! Pakėliau akis į garbės raštais nukrautas lentynas ir suabejojau, ar jie pelnyti. Skubiai pasirašiau ant pakištų popierių ir išėjau į gatvę.



Žalos neatlygino

Į policiją dar du kartus buvau atvežta tiesiai iš darbo – reikėjo parašų, ėmė pirštų atspaudus. Dukart buvau prokuratūroje susipažinti su byla.

Pagaliau birželio 9 d. įvyko teismas. Teko dar kartą susitikti su minėtos nakties dalyviais. Jie siūlė tartis, prašė sumažinti moralinės žalos atlyginimo sumą iki 300 litų, bet aš nenusileidau.

Galutiniame teismo posėdyje kaltinamasis E.Visockis manęs atsiprašė, bet neatsiskaitė. Teismo raštinėje sužinojau, kad pinigų teks ieškotis per antstolius. Pasirodo, turėjau visą dieną gaišti Kaune ir ten kreiptis į antstolį, nes būtent šiame mieste gyvena nuteistasis.

Kol kas savo sąskaitoje nesulaukiau nė cento žalos atlyginimo. Mat nuteistasis, nors jau 25-erių, lanko 10 klasę, turto neturi, neįsidarbino, nors teisme ir žadėjo tai padaryti.

Po teismo proceso atsiėmiau savo 100 litų ir dar išgirdau policijos darbuotojos nuostabą. Neva man dar pasisekė, kad pinigai liko seife, o ne išnešti į banką. Tuomet tektų ilgai vaikščioti, kol atsiimčiau.

Praėjo daugiau nei pusė metų, tačiau vis dar negaliu atsigauti ne tik dėl siaubo naktį patirtų išgyvenimų, bet ir bendravimo su teisėtvarkos pareigūnais. Iš jų nesulaukiau nei pagarbos, nei supratimo. Niekas niekada nepaklausė, kaip jaučiuosi, tik diktavo, kur ir kada turiu prisistatyti, ką atlikti.

Kovo 14-osios naktį pasielgiau taip, kaip tuomet diktavo mano įsitikinimai, pareigos jausmas, tačiau abejoju, ar kitąkart besutikčiau būti įrankiu pareigūnų darbe.



Alma MENČINSKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas