„Santaka“ / Bičių namus perkraustė į saugesnę vietą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda svarstykles, sveriančias iki 500 kg, grėblį-vartytuvą „Saulutė“, geros būklės šaldytuvą-šaldiklį SNAIGĖ A++. Tel. 8 605 05 608.
Galioja iki: 2019-01-18 09:26:46

Parduoda 2,83 ha žemės Klampučių k. Tel. 8 605 05 608.
Galioja iki: 2019-01-18 09:27:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-09-22 15:28

Dalinkitės:  


Jonas Karpavičius (centre) ir Vitas Bakas aptarė, kaip saugiau nukelti Albinos Nausėdienės sode bičių sulipdytą kūrinį.

Autorės nuotr.


Bičių namus perkraustė į saugesnę vietą

Eglė MIČIULIENĖ

Kybeikių kaimo gyventoja į spaudą kreipėsi pagalbos. Ne sau, o bitėms, kurios ant jos obels šakos susilipdė įspūdingą medumi kvepiantį daugiabutį.



Po obels šaka

– Nežinau, ką daryti. Po mano obelimi bitės susilipdė didžiausią namą. Gražu, negaliu atsižiūrėti, bet artėja žiema ir bitelės tikrai neišgyvens. Gaila būtų – šitiek gyvybių! Tariausi su vienu bitininku, jis lyg žadėjo atvykti, bet taip ir nepasirodė. Ką dabar su jomis daryti? – klausė kybeikiškė Albina Nausėdienė.

Į Kybeikius nuvažiavome kartu su patyrusiu bitininku Jonu Karpavičiumi ir aplinkosaugininku Vitu Baku, kuris, beje, taip pat turi keletą bičių avilių.

Nuvykę iš tiesų pamatėme reto grožio gamtos kūrinį: po obelimi kybojo bičių nutūptas maždaug pusmetrio ilgio kelių korių lakštų lipdinys. Tarp korių buvo centimetro su trupučiu tarpai, juos iš abiejų kraštų bitės darbininkės buvo užlipinusios vašku, taip apsaugodamos nuo gamtos stichijų ir taupydamos šilumą natūraliame „avilyje“.



Lankomiausias objektas

Sodybos šeimininkė pasakojo, jog pirmiausia bitėmis aplipusį gumulą pamatė obuolių pasiskinti atėjusi gimnazistė anūkė. Jau tada po šaka sulipintas „avilys“ buvo didžiulis, ten virė gyvenimas. „Kad tu radai – tai tu ir pasiimk“, – pajuokavo močiutė.

Tačiau, kaip dabar populiaru sakyti, ši vieta tapo lankomiausiu sodybos objektu. Juo grožėjosi ir iš Vilniaus parvykę šeimininkų vaikai, ir kiti svečiai, o pati A. Nausėdienė sakė kasdien ateidavusi į sodą aplankyti bitelių. Niekieno nekliudomi vabzdžiai visuomet buvo nusiteikę draugiškai ir ramiai darbavosi prie savo korių, į žiūrovus nekreipdami jokio dėmesio.

Tačiau pradėjus siautėti audroms A. Nausėdienė sunerimo, kad stiprūs vėjai bičių su visu namu nenublokštų ant žemės.

Visas audras bitynas atlaikė, bet buvo aišku, jog žiemos šalčių greičiausiai neištvers.



Buvę visokių atvejų

Šeimininkė pasakojo, kad jų sodyba sulaukia jau ne pirmo bičių spiečiaus. Ankstesniais metais ant šakos susimetusias bites buvo surinkęs vienas bitininkas. Vėliau visas būrys dryžuotųjų įsitaisė namo palėpėje.

J. Karpavičius taip pat sakė buvęs ne vieno panašaus atvejo liudininku. Bitininkas jau ne kartą yra talkinęs žmonėms, sulaukusiems bičių kaimynystės – beje, ne visuomet tokios malonios.

– Kartą pas draugą mėginau surinkti bites, susimetusias į plyšį sienoje, tarp plytų. Ko tik nedariau: ir dūmijau, ir spietinę su koriais pakabinau – niekaip neišvariau. Jos eina ten, kur yra motina, o jei ši lauk nelenda, nieko ir nepadarysi. Jei nori, išgriauk sieną, kad prieitum prie korių su motinėle... – pasakojo bitininkas.

J. Karpavičius prisiminė, jog vieną kartą prisiėjo pirmiau išlupti trobos grindų lentas, o tik paskui surinkti ten susispietusius vabzdžius. Jie buvo apsigyvenę beveik po pačia šeimininko lova.

Bitės buvo įsimetusios ir Vilkaviškio siuvimo fabrike, virš pagrindinio įėjimo. Per angas lubose jos net išlįsdavo cechuose, prie šviestuvų.

Tąsyk pavojų žmonėms kėlusius vabzdžius jau teko naikinti dustu.



Vaizdas – tikrai retas

Vieną kartą vilkaviškiečiui J. Karpavičiui teko nukelti ir ant šakos pradėtą nešti korį su visomis jo dūzgiančiomis gyventojomis. Tačiau, kaip pripažino bitininkas, kybeikiškių sode pamatytas vaizdas – iš tiesų gana retas ir įspūdingas.

– Žinote, tikras grožis! Tai jau ne spiečius, o šeima, bičių namai. Kartais, kai ateina laikas daugintis, avilyje lieka jauna motinėlė, o senoji su dalimi bičių atsiskiria ir išlekia iš avilio. Spiečius gali bet kur susimesti į „guzą“, tada keletas bičių žvalgų išlekia į visas puses ieškoti patogaus būsto. Taip visas spiečius ir kybo vienoje vietoje, kol žvalgai grįžta, o tada perlekia į surastą vietą: avilį, skylę sienoje, drevę medyje ar dar kur nors. Šiuo atveju bitės ant tos šakos ir liko. Čia jau susikūrusi šeima: yra motinėlė, yra bitės darbininkės, kurios jau prinešusios medaus, yra perai ir kt., – aiškino bitininkas.

Anot jo, jei bitės imtų spiesti, kiekviename bityne tam tikslui paprastai paliekamas tuščias avilys. Jis neturėtų būti naujas ir atsiduoti laku ar dažais – bitės daug mieliau įsikurs tada, kai jų būstas kvepės vašku.

Surinkęs Nausėdų sodo gyventojas į spietinę – specialiai tam skirtą dėžę, J. Karpavičius svarstė, jog bitutės turėtų išgyventi. Svarbiausia, kad kartu patektų ir motinėlė, tada visa šeimyna išgyvens.

Tvarkingai surinktos, parvežtos ir į avilį perkeltos bitės buvo sočiai pamaitintos aštuoniais kilogramais cukraus. Taigi reikia tikėtis, jog žiemą naujuose namuose jos pergyvens puikiai.





Galerija: Bitės





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pagrindiniai mokesčių pasikeitimai nuo šių metų sausio 1-osios
* Jauni vilkaviškiečiai teikia konsultacijas finansiniais klausimais
* Globos namų auklėtiniai keršija juos atstumiančiai visuomenei
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas