„Santaka“ / Kad mokytoja neliktų už mūsų atminties ribų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-08-25 16:23

Dalinkitės:  


Iš Pilviškių kilusi mokytoja Ona Žebrauskaitė (kairėje) Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitete dirbo sykiu su kraštiečiu Jonu Basanavičiumi.

Kad mokytoja neliktų už mūsų atminties ribų

Kartais turi praeiti daug laiko, kad sužinotum ir įvertintum žmogaus atliktų darbų svarbą, jo nuopelnus ne tik savo gimtinei, bet ir visai tautai.

Taip tinka sakyti apie pedagogę Oną Žebrauskaitę, nuo kurios mirties dienos šią vasarą jau suėjo 45-eri metai. Nuo 1933-iųjų ji buvo susijusi su savo gimtuoju Pilviškių miesteliu, kuriame gimė 1894 m. Anksti juos palikusi, mokėsi Sankt Peterburge, kur įgijo mokytojos cenzą ir nuo 1911-ųjų pradėjo mokytojauti. Švietimo sistemoje ji dirbo 49-erius metus iki 1960-ųjų.

Aš turėjau laimės porą metų būti jos mokiniu. O. Žebrauskaitė dėstė mums rusų kalbą, nors iki karo buvo lituanistė. Be mokytojavimo, mokyklos pedagogų bendruomenėje turėjo ir kitų pareigų: iš pradžių buvo mokyklos inspektorė, o nuo 1949-ųjų – mokymo dalies vedėja.

Pilviškiečių abiturientų dešimt laidų mokytoją O. Žebrauskaitę mini su pagarba. O žurnalistais tapę buvę mokiniai Antanas Anskaitis ir Povilas Jankys mokytojos veiklą Vilniaus krašte, okupuotame ir lenkų, ir bolševikų, trumpai paminėjo savo atsiminimuose.

„Žilagalvė Ona Žebrauskaitė, mūsų pravardžiuota antele, kiekvieną rytą atkrypuodavo dėstyti lietuvių ir rusų kalbos. Jaunystėje ji buvo aktyvi Vilniaus krašto lietuvybės skleidėja, po lenkų okupacijos iš ten išvaryta gavo darbą Pilviškiuose“, – rašo A. Anskaitis prisiminimų knygoje „Penki pūdai žurnalistikos“.

Susidomėjęs pradėjau įvairiuose prieinamuose šaltiniuose ieškoti savo mokytojos veiklos pėdsakų mūsų sostinėje. Pirmąjį liudijimą radau M. Biržiškos knygos „Dėl mūsų sostinės“ įžangoje. Joje rašoma: „Jautri ir ryžtinga lietuvių visuomenė irgi netylėjo. Štai liepos 27 d. (1919) Vilniaus lietuvių susirinkimas su Ona Žebrauskaite, Marcele Kubiliūte, Petru Insoda priekyje kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, prašydamas pranešti Aukščiausiajai Versalio kongreso Keturių Tarybai apie sunkią Vilniaus lietuvių padėtį lenkų okupacijoje.“

O. Žebrauskaitė veikė kartu su garsiąja žvalge M. Kubiliūte, padėjusia Lietuvos saugumo tarnybai atskleisti lenkų rengiamą sąmokslą prieš Lietuvą.

Kraštietė dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti (LDNKŠ), buvo šios organizacijos centro komiteto, kuriam vadovavo Jonas Basanavičius, narė (nuo 1926 m. šita organizacija pasivadino Lietuvių labdarybės draugija), ją rinko iždininke. Draugija tapo viena svarbiausių lietuvybės palaikymo organizacijų Vilniaus krašte, esant itin sudėtingoms tarpukario geopolitinėms sąlygoms. Draugija išlaikė našlaičius ir senelius, rėmė neturtingą besimokantį jaunimą, suteikdama galimybę apsigyventi prieglaudose, bendrabučiuose. Organizacijos nariai rinko aukas daiktais ir pinigais, rengė labdaros vakarus. Iš šios draugijos į politinę veiklą įsitraukę inteligentai sušaukė Lietuvių suvažiavimą ir jame išrinko 20-ies asmenų Lietuvos tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Draugijos narių atskirų veiklos epizodų randame jos sekretoriaus kun. Prano Bieliausko „Vilniaus dienoraštyje 1915 XII 26–1919 XI 26“. Dienoraštis buvo spausdinamas laikraščio „Voruta“ 2007 ir 2008 m. septyniuose numeriuose. Jo eilutėse dažnai randama ir O. Žebrauskaitės pavardė.

Pacituosiu kelis 1918–1919 m. parašytus sakinius: „E. Vileišienė su Žebrauskaite važinėjo į Kauną arkliais maisto parsigabenti ir naujienų. Nieko gero neparvežė. Sugrįžo be nuotykių“, „ E. Vileišienė, O. Matulaitytė ir O. Žebrauskaitė vasario 16 d. išvažiavo į Kauną, į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šventę.“ Kun. P. Bieliauskas yra aprašęs ir savo vizitą į kalėjimą: „Pasiryžau pats nueiti į kalėjimą draugų aplankyti. O. Žebrauskaitė daugeliui mūsų parūpino leidimus. Mat M. Žukauskaitė, O. Žebrauskaitė, aš, Stašinskių tarnaitė ir kt., pasiruošę po maisto ryšulį, nuėjom į kalėjimą.“ Dvasininko dienoraštyje užfiksuota: „Kovo 24 d. (prie bolševikų) <...> O. Žebrauskaitė taip pat nori išvykti ar į tėviškę, ar į Kauną... Visų draugijų veikla sustabdyta“, „Kovo 25 d. O. Žebrauskaitė apsigyveno Didžiojoje prieglaudoje“, „Balandžio 18 d. (Didysis penktadienis) O. Žebrauskaitė nunešė kaliniams maisto“, „Gegužės 19 d. O. Žebrauskaitė buvo užėjusi pas batiušką Savatjevą išsinuomoti patalpas kooperatyvui prie Aušros Vartų 10.“

Birželio 18 d. O. Žebrauskaitė dalyvavo LDNKŠ Centro komiteto posėdyje, kuriame buvo sprendžiama, ar lietuviams organizuotai dalyvauti Dievo Kūno šventės procesijoje. Nuspręsta nedalyvauti, nes lenkai iš procesijos pasidarys politinę demonstraciją, „nešdami iškėlę savo erelius (vištas)“.

Apie Mokytojos veiklą LDNKŠ/Lietuvių labdaros draugijoje liudija pluoštas archyvinių nuotraukų, 2014 m. eksponuotų draugijos šimtmečio proga surengtoje parodoje.

Fotografijose tarp kitų to meto garsių Vilniaus veikėjų – ir O. Žebrauskaitė, nedidukė, apskritaveidė, juodbruva... Ji nufotografuota su Vilniaus lietuvių mokytojų kursų dalyviais 1924 m., su Trinapolio prieglaudos vaikučiais, su Centro komiteto nariais ir jo pirmininku J. Basanavičiumi, su lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos kolegomis mokytojais.

Ekspozicijoje parodyta ir keletas dokumentų, rašytų jos kaligrafišku, man gerai pažįstamu braižu, kopijų.

Tačiau tuometė lenkiškoji Vilniaus valdžia siaurino lietuviškų organizacijų veiklą, uždarinėjo jų draugijas ir mokyklas, aktyvesnius veikėjus sodino į kalėjimus, kitus gujo iš darbo ir iš miesto. Tarp jų atsidūrė ir O. Žebrauskaitė, Motiejus Stankevičius bei kiti buvę lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojai, visuomenės veikėjai.

Pilviškių progimnazijoje O. Žebrauskaitė pradėjo dirbti nuo 1933 m. Dirbo sėkmingai, mokinių ir miestelio visuomenės buvo gerbiama. Matė džiugius ir skaudžius pokyčius, vykusius miestelyje, dėl pastarųjų stipriai išgyveno.

1955 m. tuometė valdžia O. Žebrauskaitei suteikė LTSR nusipelniusios mokytojos vardą. Jį mano Mokytoja Lietuvoje gavo pati pirmoji.

Mums dėstydama rusų kalbą Mokytoja vis rasdavo progų priminti apie gimtosios kalbos turtingumą ir skambumą, ragino nevartoti ateinančių rusiškų svetimybių, skatino daug skaityti, būti aktyvius mokyklos gyvenime.

Amžinojo poilsio Mokytoja O. Žebrauskaitė atgulė 1972-ųjų liepą Pilviškių kapinėse greta savo sesers pedagogės Magdalenos.

Po Mokytojos mirties praėjo 45 metai. Šį rašinį parašiau siekdamas, kad visuomenė nepamirštų, sužinotų apie Mokytoją O. Žebrauskaitę. Mat beieškodamas žinių apie ją internete, sulaukdavau atsakymo „nieko nežinoma“ ar pan. Net Vilkaviškio krašto e-etnografijos akademijos vardyne Mokytojos vardo nėra. O jis neturėtų būti užmirštas, nes O. Žebrauskaitė dirbo tada ir ten, kur reikėjo pasišventimo „Vardan tos Lietuvos“ ir dėl lietuvių, likusių savo Tėvynės užribyje.



Vincas TUMOSA






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas