„Santaka“ / Į vaikystės miestą atvedė prisiminimai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-08-21 15:58

Dalinkitės:  


„Jei netapau, niekas man nemiela, tuomet man tiesiog nuobodu“, – sako Vilkaviškyje gimusi dailininkė Lilija Puipienė.

Autorės nuotr.


Į vaikystės miestą atvedė prisiminimai

Gimtieji miestai žmonėms dažnai kelia įvairių sentimentų ir susaisto galbūt nematomais, tačiau juntamais ryšiais. Tokio ryšio vedama į Vilkaviškį pastaruoju metu vis dažniau sugrįžta ir garsi dailininkė Lilija Puipienė.


Išvyko anksti


Vilkaviškyje gimusi ir užaugusi moteris šiuo metu gyvena Vilniuje. Jai tai – širdies miestas, kurio į nieką kitą nemainytų. Tačiau per keletą pastarųjų metų L. Puipienę ne kartą buvo galima pamatyti vaikštančią ir Vilkaviškio gatvėmis. Čia ją atvedė noras savo darbais pasidalyti su gimtuoju miestu. Prieš porą metų Vilkaviškio kultūros centre buvo surengta jos tapybos darbų paroda, o šią vasarą Lilija tapo viena pagrindinių kultūros centro organizuojamo plenero „Sūduvių žemė. Gimtinės“ iniciatorių ir koordinatorių.

Pačiame Vilkaviškio centre dailininkė praleido savo vaikystę. Inteligentų šeimoje augusi Lilija nuo mažens buvo apsupta kultūros. Abu tėvai – pedagogai: Vytautas Morkūnas vilkaviškiečius mokė dailės, Emilija Morkūnienė – vokiečių kalbos, kūno kultūros ir pramoginių šokių. Galbūt dėl to Lilija gana anksti nusprendė, kokią kryptį pasirinkti. Dar besiruošdama į aštuntą klasę mergaitė suprato, jog Vilkaviškis jai per mažas, ir viena išvyko gyventi į Kauną, mokytis Juozo Naujalio meno mokykloje.

„Man gyventi Vilkaviškyje pasidarė tiesiog nebeįdomu. Nors veiklų netrūko: ir šokau, ir sportavau, gerai sutariau su bendraklasiais ir kiemo vaikais, tačiau supratau, kad iki pat 11 klasės čia neišbūsiu“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Tiesa, tokiam sprendimui nemažai įtakos turėjo ir šeima bei aplinka. Dar būdama visai maža Lilija išnaršė visą tėvo biblioteką, piešimo reikmenis, o ir brolis jau buvo įstojęs į tuometinį dailės institutą. Tad baigusios 7 klases Lilijos galvoje pradėjo kirbėti svarstymai, ką daryti pačiai labiausiai patinka. Nors tuomet ji ir aktyviai sportavo, mėgo plaukti, čiuožinėti, šokti, aplinka pastūmėjo rinktis dailę. O siekiant profesionalės vardo ilgiau laukti nebuvo galima, tad šios aplinkybės Liliją nuvedė į Kauną. Bene kiekvieną savaitgalį Lilija „kursuodavo“ traukiniu Kaunas–Vilkaviškis, tačiau pamažu atstumas tarp gimtojo miesto ir jos didėjo.


Ieškojo rezonanso


Nors L. Puipienė jau daug metų negyvena Vilkaviškyje, vaikystės prisiminimai laikosi ryškiai įsirėžę jos atmintyje. Juos atgaivinti ir jau kitokiomis akimis pamatyti dailininkė nusprendė per pastarąją viešnagę rajone. Vieną vasarišką popietę paklaidžioti vaikystės takais Lilija išmynė dviračiu. Tiesa, jai teko nustebti, kad viskas iš tiesų visai ne taip, kaip buvo likę vaikystės prisiminimuose.

„Ieškojau rezonanso su tuo, ką turiu atmintyje, ir tuo, ką matau. Momentais jį rasdavau, o kartais jo nebuvo nė kvapo“, – pasakojo pašnekovė. Kalnas, kuris anuomet atrodė didžiulis, – net nepanašus į kalną, o vos iškilęs virš žemės, kadaise buvęs medinis tiltas dabar visiškai pasikeitęs, ir vaizdas pro namų kambario langą taip pat nebe tas. Tačiau daugybę svarbių vietų dailininkė atpažino. Ji patikino, jog buvo smagu pamatyti ir namą, į kurį ją atvežė vos gimusią, ir gatvę, kurioje išmoko važiuoti dviračiu, ir ežerą, kuriame gimė jos aistra plaukimui, paupius, kuriuos išnaršė su vaikystės draugais.

Dar vienas menininkei brangus prisiminimas – žiemos vakarai, praleisti čiuožykloje. Lilija aiškiai mena apšviestą ledą, greta pardavinėjamas šiltas spurgas ir visą erdvę jaukiai gaubiančią muziką. Tiesa, ne visi prisiminimai džiaugsmingi. Dalis jausmų, kuriuos kelia gimtasis miestas, – slogūs, primenantys išgyventas tragedijas.

Vis dėlto miesto aplinka prisidėjo prie menininkės asmenybės formavimosi. Paslaptingi paupio gluosniai, apžėlę upeliai, kurie vaikystėje atstodavo džiungles, nedideli raudonų plytų nameliai tuomet leido augti fantazijai. Dailininkė prisimena, kad matydama šiuos vaizdus ji jausdavosi lyg būdama Olandijos kaimeliuose, apie kuriuos žinojo iš tėvo knygų.

Kadangi Vilkaviškyje nebuvo galerijų, Lilijai jas tuomet atstodavo knygos ir bažnyčia. Moteris prisimena, kaip tyrinėdavo visus bažnyčioje esančius paveikslus, architektūros detales. Taip pat mokėsi ir iš namuose rastų knygų, paveikslų reprodukcijų, nes tėtis jų buvo sukaupęs pačių įvairiausių.


Ir dėsto, ir tapo


Pati kūrėja tikina įsišaknijusio ryšio su rajonu nejaučianti – ne čia jos širdis, nebe čia ir mylimi žmonės. Pasak moters, ji gerai jaučiasi būtent ten, kur yra artimieji ir mėgstama veikla. Vis dėlto L. Puipienė džiaugiasi, jog Vilkaviškio krašte yra menininkų, kūrėjų, šviesuolių. „Jie yra įaugę rajone, o aš, nors lyg ir turėjau įaugti, bet nepanorau ir pasipriešinau. Juo labiau kad ir mano charakteris nėra sėslus“, – šypsojosi dailininkė.

Dabar ji save vadina didele Vilniaus gerbėja. Čia Lilija gyvena jau daugiau nei 30 metų. Čia jos šeima, darbas, artima aplinka ir kultūra. Šiandien pagrindinės moters veiklos – tapyba ir darbas universitete. L. Puipienė Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūros studentams dėsto meno disciplinas. Menininkė pripažino, jog darbas su studentais jai ypač patinka ir kelia vis naujų iššūkių. Tiesa, visas kitas veiklas lydi ir tapyba. Net ir be dažų bei teptuko rankose. Kadangi menininkė mėgsta dirbti ciklais, pirma susirenka medžiagą piešiniams, fiksuoja įvairias aplinkos detales, o tik tuomet, kai sugula įspūdžiai, viską perkelia į drobę. „Jei netapau, niekas man nemiela, tuomet man tiesiog nuobodu“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovė.

Ne per seniausiai išvaikščiotos Vilkaviškio gatvės kraštietei leido atgaivinti vaikystės prisiminimus. Įvairios miesto detalės atgimė L. Puipienės darbuose. Ir nors šiandien dailininkė savęs vilkaviškiete nevadina, į gimtąjį miestą sugrįžta noriai.



Aušrinė VAŠČĖGAITĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas