„Santaka“ / Vertėjos darbas – ryšiai tarp šalių ir žmonių

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-08-16 16:47

Dalinkitės:  


Vertėja Zita Karpavičienė į mūsų rajoną dažnai atlydi labdarius iš vokiškai kalbančių kraštų.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Vertėjos darbas – ryšiai tarp šalių ir žmonių

Renata VITKAUSKIENĖ

Marijampolietė vertėja Zita Karpavičienė Vilkaviškio rajone, gimtajame krašte, dažniausiai vieši lydėdama labdarių iš Vokietijos delegacijas. Vertėjavimas moteriai suteikia galimybių padėti žmonėms ir įstaigoms, atlygina naujais įspūdžiais, žiniomis, nepalieka vietos nuoboduliui.


Turi vokiško kraujo


Vis dėlto Z. Karpavičienę vadinti mūsų krašto viešnia nėra visai teisinga. Mat jos tėvelio tėviškė – Alvito apylinkėse, o į pasaulį besibeldžiančią naujagimę močiutė „pagavo“ Vinkšnupių dvare. Zita mokėsi Keturvalakiuose, vėliau vokiečių kalbos žiniomis pagelbėjo Vilkaviškio katedros statytojams, o šiandien padeda bendradarbiauti Alvito šv. Kazimiero namams ir šios įstaigos rėmėjams vokiečiams.

Z. Karpavičienė vadina save vertėja ne pagal profesiją, bet iš pašaukimo. Tačiau iki Atgimimo, kol Marijampolėje mokytojavo, sako labai mėgusi ir pedagoginį darbą, kai jaunuosius marijampoliečius mokė savo tėčio kalbos.

„Kalbėti vokiškai pradėjau mokytis Keturvalakių mokykloje. Būdama šeštokė, tėvelio seserims ėmiau rašyti laiškus į Vokietiją (mano tėtis – vokietis, našlaitis, užaugęs Lietuvoje). Pasiimdavau vadovėlius ir iš jų nurašydavau, kas man tikdavo. Kai mūsų namuose Vidgirių kaime (Marijampolės sav. – aut. past.) įvedė elektrą ir nusipirkome televizorių, labai norėjau giminėms vokiečiams pasigirti. Bet niekur neradau, kaip vokiškai televizorius. Tai rašiau „televizor“, o jie niekaip nesuprato, kokį čia „žvėrį“ mes turime“, – prisimena Zita.


Pradžia – bažnytinėse organizacijose


Vertėjauti moteris pradėjo Atgimimo metais, kai Lietuva ėmė megzti ryšius su užsieniu. Vertėja pirmąsyk dirbo paprašyta padėti Vilkaviškio vyskupijos „Caritui“. „Mane pakvietė gydytoja Emilija Montvilienė, „Carito“ veiklos Marijampolėje pradininkė. Įsikūrus Vilkaviškio vyskupijos kurijai, vyskupas Juozas Žemaitis bei vyskupijos kurijos kancleris Juozas Pečiukonis paprašė pagelbėti ir vertėjauti bendraujant su užsieniečiais. Vyskupas labai stengėsi atstatyti daugelį bažnyčių, pinigų reikėjo Vilkaviškio katedros statyboms. Teko pradėti ranka rašyti pirmuosius projektus, prašymus“, – prisimena Z. Karpavičienė.

Vėliau atgimstančioje Lietuvoje prasidėjo katechetų kursai. Rengti tikybos mokytojus padėjo austrė iš Zalcburgo ponia Brunhildė Sigl (dabar – Marijampolės garbės pilietė). Seminaruose labai pravertė Z. Karpavičienės vokiečių kalbos ir pedagogikos žinios. „Vis dėlto jutau, jog man pritrūksta žodžių, religinių terminų – juk tarybiniais laikais Dievo tai nebuvo... Kai tik sužinodavau, kad atvyksta vokiečiai, eidavau į mišias, kai kada jose ir vertėjaudavau, sykiu pati rinkausi žodžius. Lyginau Biblijos – lietuviškos ir vokiškos – tekstus ir taip mokiausi religinių terminų, kurių nebuvome girdėję“, – pasakojo Zita. Turėdama ilgametės patirties, moteris dabar gali pasakyti, jog pamokslus versti nesunku, mat užsienio kunigai yra mokyti retorikos, daro logines pauzes.


Apie durpes, ragus, švaistiklius


Mokytis naujų žodžių, plėsti akiratį laikui bėgant teko pačiose įvairiausiose srityse. Moteris pasakoja labai bijojusi vertėjauti medžioklėje. Baimė ėmė ne todėl, kad suprato turinti po žodį „susirankioti“, kaip lietuviškai vadinami vienokie ar kitokie ragai, medžioklės trofėjai, paskui tuos pavadinimus išmokti vokiškai.

„Ypač bijojau, jog kai nušaus žvėrį, man bus labai gaila... Šalia medžioklės vadovo per sniegą teko nuklampoti kokius 30 kilometrų... – apie vertėjavimo niuansus pasakoja moteris. – Tačiau kai pamačiau, kaip medžiotojai pagerbė nušautus žvėris, visai nebuvo baisu.“

Kitą iššūkį teko priimti, kai Lietuva pradėjo gauti europinę paramą ir reikėjo vertėjauti šios srities specialistų – lietuvių ir vokiečių – susitikimuose. „Esi priversta skaityti ir domėtis, aiškintis. Arba, pavyzdžiui, durpių gavybos reikalai. Jeigu nebūtum smalsi, tai ir nežinotum, kas yra mintinės, o kas – kastinės durpės. O kur dar įvairiausi augalų, gyvūnų pavadinimai!.. Aš ne tik nemokėjau pasakyti, kaip vokiškai vadinami švaistiklis, riebokšlis, pusašis, ašis, alkūninis velenas, trauklė, – apskritai nežinojau, kas tai yra, – versdama pačios ranka susirašyto į delną telpančio žodyno lapelius kalbėjo Zita. – Kaip mokytojai, man tų žodžių nereikėjo mokėti. Dabar, kai vokiškai kalbu apie pragulas, manęs klausia, ar aš dirbu slaugytoja.“

Z. Karpavičienė net po dešimtmečių su dėkingumu prisimena rusų, vokiečių, lietuvių kalbų ją mokiusias pedagoges.

„Aš „degu“ lietuvių kalba, visai nesigėdiju marijampolietiško akcento, priešingai – jį netgi pabrėžiu ir kap noriu, tep šneku. Lietuvių kalbos man labai reikia verčiant knygas, – apie kitus savo darbus pasakojo marijampolietė. – Kelias esu išvertusi bendradarbiaudama su vienuoliu kunigu Jakobu Fiorgu, dideliu Lietuvos draugu. Jis rūpinosi, kad tos religinio turinio knygos būtų išleistos. Dar porą knygų galima skaityti internete.“

Vertėja jaučia, jog „dvikalbystės“ yra taip įsukta, kad skaitydama kokią knygą mintyse nejučiomis ima versti, ką perskaičiusi, nors skaito tik pati sau.

Ilgametę patirtį sukaupusi Z. Karpavičienė žmonėms, kuriems su pašnekovais teks bendrauti per vertėją, pataria savo sakinių „neapkrauti“ įvairiomis kalbinės raiškos priemonėmis, nes jos tik trukdo ir dažniausiai lieka neišverstos.


Vertėjai turi paslapčių


Z. Karpavičienei teko vertėjauti ir meilės reikaluose. „Į įmonę atvyko vokiečiai. Lietuvaitė, nemokėdama nė žodžio vokiškai, sugebėjo ištekėti už vokiečio. O kad tai įvyktų, aš turėjau jos būsimajam vyrui ir būsimajam tėveliui išversti, jog moteris laukiasi ir jie turi tuoktis, – neeilinę situaciją prisiminė vertėja. – Kita moteris, visiškai nemokėjusi vokiečių kalbos, beviltiškai įsimylėjo austrą ir pasikvietė jį į Lietuvą. Jiems susitikus aš sėdžiu sykiu ir verčiu didžiausios meilės istoriją...“ Vis dėlto Zita akcentuoja, kad kaip kunigas privalo saugoti išpažinties paslaptį, taip ir vertėjas negali į kairę ir dešinę pasakoti, kas ką tarėsi, pavyzdžiui, verslo reikalais.


Atsakomybė didelė


Vertėjaudama moteris aplankė daugybę Vokietijos, Austrijos vyskupijų, kitų šalių vietovių. Įvairiais maršrutais lydėdama į Lietuvą atvykusius svečius, puikiai pažino gimtąjį kraštą, nusižiūrėjo gerų gidų. „Dabar stengiuosi, jog ir kiti žmonės – mano giminaičiai, kolegos pedagogai, užsieniečiai – tai pamatytų. Jeigu nevertėjaučiau, mano gyvenimas būtų pilkas ir nuobodus, nei Vokietijoje, nei Austrijoje neturėčiau tiek daug gerų draugų, kiek turiu. Kadangi labai mėgstu keliauti, negaliu ramiai nusėdėti, iš prigimties esu smalsi, tai vertėjavimas ir kelionės labai susisiejo“, – džiaugiasi Zita.

Ji akcentuoja, kad dirbdama jaučia keleriopą atsakomybę. Z. Karpavičienės nuomone, pagal vertėjo bendravimą, elgesį, įvaizdį užsieniečiai spręs, kokie yra lietuviai. „Stengiuosi iš savo lizdo neišnešti šiukšlių. Ko užsieniečiams nereikia žinoti, pavyzdžiui, apie mūsų politikų rietenas ar skandalus, tai iš manęs jie to ir neišgirsta, – teigė moteris. – Būtina paisyti etiketo. Deja, esu mačiusi kolegų, dirbančių su kąsniu burnoje... Verčiant itin svarbu perduoti ne tik informaciją, bet ir nuotaiką, kad žmonės jaustųsi bendraujantys vieni su kitais.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas