„Santaka“ / Kelionė po miestą neįgaliojo vežimėlyje: žmonės geri, infrastruktūra – ne

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-08-11 15:48

Dalinkitės:  


Senus grindinius neįgaliojo vežimėliu Valiui Birštonui įveikti nelengva.

Autorės nuotr.


Kelionė po miestą neįgaliojo vežimėlyje: žmonės geri, infrastruktūra – ne

Demokratija akcentuoja: visų teisės lygios. Ar tikrai visur ir visada? Vieną rugpjūčio popietę nusprendėme tai išsiaiškinti. Susitikome su Valiumi Birštonu – gyvenimą be galo mylinčiu vilkaviškiečiu. Tiesa, pats gyvenimas vyrą prieš trejus metus pasodino į neįgaliojo vežimėlį. Su Valiumi ir iškeliavome į miestą ieškoti, kaip įgyvendinamas lygių galimybių principas.


Apsipirkti įmanoma


Kelionę pradėjome Vilniaus gatve, važiuojamąja kelio dalimi. Važiuoti siaurais vežimėlio ratais medžių šaknų iškilnota kai kurių šaligatvių danga čia praktiškai neįmanoma. Pėstieji, o ypač aukštakulnius avinčios moterys, baimindamiesi traumų irgi vengia vaikščioti tokiais grublėtais šaligatviais. Tiesa, mano pakeleivis to per daug nesureikšmino ir visą dėmesį keliaudami miesto centro link sutelkėme į pokalbį apie knygas.

Jį nutraukė pirmoji mūsų maršruto stotelė. Vargu ar kas nors pagalvoja, kad kasdien reikalingos paslaugos pasiekiamos ne visiems. Ir nebūtinai finansiškai, o tiesiogine žodžio prasme. Nusprendėme užsukti į pačiame miesto centre esančią nedidelę maisto prekių parduotuvę. Deja, užsukau tik aš viena. Valiui sukliudė statūs laiptai, kuriais net ir jam, vežimėliu įvairiai manevruojančiam ir viena koja pasispiriančiam, užkilti beveik neįmanoma. Išgirdusios, kad prie laiptų laukia žmogus, norintis apsipirkti, bet negalintis užlipti į viršų, pardavėjos iš pradžių kiek sutriko. Tačiau jos nepasiūlė keliauti į kitą prekybos centrą, o tuoj pat rado išeitį ir išėjo į lauką mano pakeleivio paklausti, ko šis norėtų nusipirkti.

Po pirmojo sustojimo Valius patikino, kad žmonės – geri. Jam niekada nebūna problemų, jei nori kur nors patekti. Vilkaviškietis visuomet viską, ką gali padaryti pats, pats ir padaro. Kartais būna, jog prireikus kur nors būtinai patekti, jis tiesiog paprašo praeinančio žmogaus pagalbos. Neretai ir patys žmonės pasisiūlo padėti. Tiesa, Valius dažniausiai padėkojęs to atsisako, nes viską mėgsta daryti savarankiškai. „Jokių problemų iš tiesų nėra, jas susikuria nebent pats žmogus, viskas priklauso nuo požiūrio“, – išmintimi dalijosi neįgalus vyriškis.

Valius pasakojo, kad jeigu jam būtinai nereikia, jis ir nesirinks tos vietos, į kurią patekti su vežimėliu sunku, o tokių vietų mieste – nemažai. Tad jei deklaruojama, jog visų žmonių teisės lygios, ar tai, kad vieniems sąlygos gauti reikalingą paslaugą arba produktą sudaromos, o kitiems ne, yra lygybės požymis?


Nuožulnos į niekur


Apsidairius mieste galima pastebėti nemažai neįgaliesiems pritaikytų nuožulnų (nuovažų), kuriomis galima patekti į įvairias įstaigas. Tačiau ne visos kažkur veda. Viena tokių neseniai įrengta ir prie pastato, po kurio stogu įsikūręs Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras, migracijos tarnyba, pora seniūnijų ir kitų įstaigų. Riedėdamas su neįgaliojo vežimėliu į pastatą Valius džiaugėsi puikiai įrengta nuovaža. „O, kad visur tokios būtų“, – šypsojosi jis. Kalnelis ne per status, iš abiejų pusių yra turėklai, į kuriuos galima pasiremti. Iš tiesų į pastatą patekti nesudėtinga, tačiau sugalvoti, ką daryti patekus, jau sunkiau. Dauguma įstaigų įsikūrusios antrame, trečiame aukštuose, o kaip į juos patekti su vežimėliu – neaišku. Kol Valius laukė pirmame aukšte, užlipau į trečiąjį ir Vilkaviškio seniūnijai perdaviau, jog apačioje laukia žmogus, norintis čia patekti. Ilgai laukti nereikėjo. Seniūnijos darbuotoja, pasiėmusi lapelį ir rašiklį, iškart buvo pasiruošusi nusileisti laiptais ir išklausyti atvykusį vilkaviškietį.

Dar viena mūsų stotelė – miesto centre įsikūrusi kirpykla. Ir vėl iššūkis, nes apsikirpti „neleidžia“ laiptai. Su pakeleiviu spėliojome: gal apkirps lauke? Deja, kirpėja su žirklėmis į kiemą neišėjo, tačiau ir ji, ir laukę klientai pradėjo svarstyti, ką gi neįgaliam žmogui daryti, ir parekomendavo užsukti į kitas miesto kirpyklas, kur patekti turėtų būti patogiau. Vis dėlto kirpėja patikino, jog kitu metu ir pati galėtų atvykti pas žmogų į namus bei jį apkirpti. Tačiau iš tiesų Valiui kirpėjos paslaugų nereikia – jis net ir šukuosenas modeliuojasi pats.


Grindiniai nepritaikyti


Keliaudami toliau pasiekėme Vytauto gatvėje esantį pastatą, kuriame įsikūrusios įvairios parduotuvėlės. Nuožulna čia yra, tačiau jau ne tokia patogi. Valius patikino, kad į vežimėlį pasodinus net ir visiškai sveiką žmogų tokia statuma šis lengvai neužkiltų. O ką jau kalbėti apie žiemas, kai nuovaža būna dar ir slidi.

Nusprendėme apžiūrėti prekes, pardavinėjamas šio pastato pusrūsyje. Dar kartą savo pakeleivį turėjau palikti vieną. Į parduotuves žemyn veda gana statūs laiptai. Pardavėjų klausiu, ką daryti. Sutikta moteris tuoj nukreipė pas vyriškais drabužiais prekiaujantį žmogų. O šis, išklausęs pasakojimą, jau ruošėsi parodyti, pro kur neįgaliajam atvažiuoti į vidinį kiemą, ten pardavėjas laukiančiam žmogui išneštų parodyti prekių. Sugrįžusi pas Valių siūlau jam spėti, kokį atsakymą turgavietėje gavau. Vyriškis tik nusišypso: „Juk sakiau, kad žmonės geri.“

Nors Valius, kaip pats sako, niekada niekuo nesiskundžia ir nieko nekaltina, vis dėlto prasitarė, kad patekti į Vilkaviškio rajono neįgaliųjų draugijos patalpas, esančias prie miesto pirties, – nelengva. Pats įvažiavimas į pastatą net labai patogus, tik iki jo nukakti sunku. Ir viskas dėl senų plytelių, tarp kurių esančiuose tarpuose vis įstringa vežimėlio ratai. Žinoma, šios atkarpos galima ir išvengti, bet tuomet tenka važiuoti per kitą pusę, pro kurią keliaudamas po lietaus švarus neliksi.

Su tokia pačia problema vežimėlyje sėdintis vilkaviškietis susidūrė ir bandydamas patekti į priešais paštą esantį banką. Šaligatvis, kuriuo reikia nukakti į banką, vežimėlio ratams visiškai netinkamas.


Kultūrą pasiekti nelengva


Sunkumų neįgaliesiems pasitaiko ne tik išvykus atlikti būtiniausių reikalų mieste, bet ir norint neaplenkti kultūrinių renginių. V. Birštonas pasakojo, kad nors užvažiavimai ir į Vilkaviškio kultūros centrą, ir į jame esančią didžiąją salę yra, kur dingti pačioje salėje, vyras nežino. Ant tako sėdėti ir trukdyti žmonėms praeiti nesinori, o jokios kitos pritaikytos vietos nematyti.

Skaityti ypač mėgstančiam Valiui Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos durys taip pat atsiveria sunkiai. Bibliotekos direktorė Vilija Gilienė tikino, jog jau ne kartą svarstė, kaip padaryti patogų įvažiavimą neįgaliesiems. Pasak vadovės, prie paradinio įėjimo nieko statyti negalima, tad buvo planuojama užvažiavimą padaryti iš kitos pastato pusės. Vis dėlto šiandien jo dar nėra. Tačiau direktorė patikino, kad jau mėnesio pabaigoje įvažiavimą biblioteka savomis jėgomis įsirengs.

Apkeliavome tik nedidelę dalį miesto, išbandėme galimybes gauti tik pačias paprasčiausias ir būtiniausias paslaugas. Išvada tokia, kaip Valius ir sakė dar mūsų susitikimo pradžioje, – žmonės geri. Iš tiesų, nesutikome nė vieno, kuris atsisakytų padėti. Tačiau peršasi ir kita, jau nebe tokia graži, išvada. Miesto infrastruktūra neįgaliesiems gyvenimo toli gražu nepalengvina. Tai kaip silpnybė pripažįstama ir Vilkaviškio rajono savivaldybės 2017–2019 m. strateginiame veiklos plane. Tiesa, kol kas ryškių poslinkių šioje srityje nėra. Galbūt dėl to žmonių neįgaliųjų vežimėliuose mieste beveik nematyti?



Aušrinė VAŠČĖGAITĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas