„Santaka“ / Sodininkas, atgaivinęs dingusios atminties sodus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-08-02 15:16

Dalinkitės:  


Ralfas Selindžeris geriau už dažną vietinį žino, kaip atrodė pradingęs senasis Vilkaviškis.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.


Sodininkas, atgaivinęs dingusios atminties sodus

Ralfas Selindžeris (Ralph Salinger) vilkaviškiečiams pažįstamas jau daugiau nei dešimtmetį. Pats jis save vadina Vilkaviškio žmogumi. Nors yra gimęs kitur, R. Selindžerio nuopelnus mūsų krašto istorijai nuneigti būtų sunku. Jis – tas žmogus, kuris praskleidė Vilkaviškyje gyvenusių žydų gyvenimo uždangą.

Pristatant istoriko Antano Žilinsko apie Vilkaviškio žydus parengtą ir anglų kalba išleistą knygą „Traces of a Lost Nation“ („Dingusios tautos pėdsakais“) Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje Ralfą kalbino mūsų kraštietė, alfa.lt portalo žurnalistė Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė.

– Gerbiamasis Ralfai, ar turite sąsajų su „Rugiuose prie bedugnės“ autoriumi J. D. Selindžeriu?

– Ne ne, esame paprasti Selindžeriai. Vadovaujantis 1804 metais Vilkaviškyje darytu įrašu, buvome Zalingeriai. Aš esu į pensiją išėjęs sodininkas, gimęs Didžiojoje Britanijoje, vėliau gyvenęs Naujoje Zelandijoje ir dirbęs mokytoju. Su savo antrąja šeima jau keturis dešimtmečius gyvenu Izraelyje, Kfar Ruppino kibuce.

– Kas ir kada paskatino Jus leistis ieškoti savo šeimos šaknų?

– Mano tėvas mirė, kai man buvo dveji. Aš jo nepažinojau. Priklausau kartai, gimusiai po Holokausto. Visi mes beveik nieko nežinojome apie savo tėvus, senelius. Tai priėmiau kaip visiškai normalų dalyką. Tik pats tapęs tėvu suvokiau, kad nieko nežinau apie savąjį. Štai kodėl 1992 metais pradėjau ieškoti informacijos, kastis gilyn ir gilyn.

– Ar buvo sunku, kokia ta pradžia?

– Ar buvo sunku?! Ar pamenate, ką galima buvo nuveikti su kompiuteriu 1992 metais? Tik pažaisti stalo tenisą! Taigi ką dariau? Pirmiausia klausinėjau visų likusių giminaičių. Laiškus rašiau ir rašiau. Atsakymas ateidavo iš vienur, iš kitur. Taip pamažu pradėjau atkurti savo šeimos istorijos paveikslą: sužinojau, kad mano tėvas gimė Berlyne, o jo tėvas į ten atvyko iš Suvalkų. Senelio šeima buvo likusi Suvalkuose, Lenkijoje, bet vienas mano protėvių persikėlė gyventi į Vilkaviškį. Tai užtruko apie dvidešimt metų.

– Kai supratote, jog vien rašinėdamas laiškus daugiau nesužinosite, išvykote į pirmą kelionę savo protėvių keliais. Kaip jai ruošėtės?

– Mano tėvas gimė Vokietijoje, taigi ten, kur ypač svarbu tvarka. Nors pripažinsiu, jog ir Lietuvoje pajutau, kad čia viskas gerai organizuojama. Susidariau detalų kelionės tvarkaraštį. Su manim vyko mano vyresnioji duktė Rama. Nors į Vilkaviškį 2004 metais atvykome su gidu, mums nieko nepavyko rasti. Nieko! Sugrįžome į Lenkiją, buvusią Rytprūsių teritoriją, iš ten – į Berlyną. Su dukterimi buvau sudaręs sutartį: jeigu ji važiuos su manimi, turės galimybę kelionės pabaigoje apsipirkti Berlyne. Taigi, duktė pasiėmė mano kredito kortelę ir išėjo apsipirkinėti, o aš įlipau į mažą priemiestinį traukinį. Nuvažiavau į buvusią koncentracijos stovyklą Zaksenhauzene, kur kalėjo mano tėvas. Žinojau, jog žydai buvo laikomi barake, pažymėtame 38 numeriu. Galėjau pamatyti, kur mano tėvas valgė, kur ėjo į tualetą, kur miegojo. Viskas taip ir likę, kaip prieš 70 metų. Man tai buvo labai jaudinanti patirtis.

Kai sugrįžau į Izraelį, susimąsčiau: beveik viską sužinojau apie savo šeimą, bet Vilkaviškyje juk gyveno 3500 žydų, kurie tiesiog dingo. Ieškojau informacijos internete. Radau vieną straipsnelį. Kaip taip gali būti, kad nieko negaliu surasti, kas nutiko visiems šiems pusketvirto tūkstančio žmonių? Tai mane vėl „užvedė“, skatino tęsti pradėtą darbą. Sukūriau svetainę jewisvilkaviskis.org. Pirmiausia ten pateko iš Vilkaviškio žydų kapinių, kurias teko vaduoti iš žmogaus dydžio žolių, darytos antkapių nuotraukos su pavardėmis. Taip Vilkaviškio žydų palikuonys atrado siūlo galą, galėjo pradėti savas paieškas.

– Kada antrąkart atvykote į Vilkaviškį, ryžtingai nusiteikęs surasti čia gyvenusių žydų pėdsakus?

– Po metų, 2005-aisiais. Prieš tai kreipiausi į Antaną Žilinską, prašydamas papasakoti, ką jis žino apie Vilkaviškio žydus. Jis man atsiuntė vieną nuotrauką. Prieš dvylika metų pradėjome nuo nulio. Dabar turime gana aiškų paveikslą, kur ir kaip žydai gyveno Vilkaviškyje. Ši kelionė tęsiasi toliau. Kas nors internete pamato savo tėvo, senelio pavardę ir klausia manęs, ką galiu apie juos papasakoti. Dabar jau galiu atsakyti, kad jie gyveno šitoje ar kitoje miesto dalyje, kur turėjo parduotuvę ar kur stovėjo jų namas. Bet nuostabiausia man yra Eli Rutšteino istorija. Eli tėvas turėjo sunkvežimį prieškario Vilkaviškyje. Kai 1940 metais atėjo sovietai, prasidėjo nacionalizacija, o po metų – deportacijos. Eli tėvas Meiras Rutšteinas buvo deportuotas į Sibirą. Jo žmona liko Vilkaviškyje su vaikais. Visi jie buvo nacių nužudyti.

Po karo Meiras sugrįžo į Vilkaviškį, vedė kitą moterį. 1949 metais gimė Eli, kurį galima vadinti paskutiniu ten gimusiu Vilkaviškio žydu. Jam buvo šešiolika, kai šeima gavo leidimą emigruoti į Izraelį. Ten Eli pabaigė mokyklą, atliko privalomąją karinę tarnybą ir išvyko gyventi į Angliją, vedė anglę ir susilaukė trijų vaikų. Gyvenimas tęsiasi.

Artėjant 60-ajam gimtadieniui, žmona ir vaikai nutarė jam padovanoti kelionę į gimtąjį Vilkaviškį. O aš sulaukiau skambučio iš Eli, kai jis, internete suradęs mano puslapį, pasipasakojo, kas esąs ir kokią dovaną gavęs: „Mano šeima mane siunčia į Vilkaviškį, o aš ten nebuvau beveik penkiasdešimt metų! Nieko ten nebepažįstu. Ką man daryti?“

Aš jį nuraminau, kad viskas bus gerai, ir kreipiausi į Antaną Žilinską bei Algį Vaškevičių. Jie surado Eli mokyklos draugus, futbolo trenerį Gediminą Girdauską. Įsivaizduokite, Eli atvyksta ir susitinka su savo klasės draugais! Šie Eli sugrąžino jo praeitį, jo vaikystę. Ar tai ne nuostabu?!

– Kas toliau? Gal naujos knygos?

– Ne, nemanau. Turiu didesnių sumanymų. Holokausto aukų atminimo vietą norime apsodinti medžiais, skirtais žydų gelbėtojams. Medžiai apgaubtų paminklą ir taip simboliškai saugotų žydus, kaip tie lietuviai, gelbėję juos tikrovėje. Šie nauji projektai man yra labai svarbūs, o energijos jau turiu ne marias.

– Kai sakote „aš esu vilkaviškietis“, ką Jums tai reiškia?

– Tai reiškia, kad yra profesionalių ir savamokslių tyrėjų. Aš priklausau pastariesiems, o mano tyrimo objektas yra Vilkaviškis. Nebetyrinėju savo šeimos istorijos, nes ją jau žinau. Dabar užsiimu miesto istorija ir viskuo, kas susiję su žydų gyvenimu jame.

Kai kurie žmonės renka pašto ženklus, kiti kolekcionuoja paveikslus, o aš – prisiminimus ir informaciją apie žydiškąjį Vilkaviškį. Nenoriu, jog ši bendruomenė liktų užmarštyje. Noriu, kad ji būtų tinkamai ir su pagarba prisimenama.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas