„Santaka“ / Prieš šimtą metų gimęs Rakauskų kaime...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-07-26 15:05

Dalinkitės:  


Mokytojas Stasys Šlekys (pirmas iš kairės) su savo auklėtiniais. 1969 m. birželis.

Prieš šimtą metų gimęs Rakauskų kaime...

Tik įėjus į jaukias Keturvalakių kapinaites, jau iš tolo matyti balta, tarpukariu pastatyta Švč. Marijos skulptūra ant Šlekių šeimos kapavietės. Čia, šalia savo tėvų ir brolių, 2000-ųjų sausį atgulė ir ilgametis Vilniaus 31-osios mokyklos istorijos mokytojas, antrosios (1969 m.) laidos klasės, taip pat ir šio straipsnio autorės auklėtojas Stasys Šlekys.



Giminėje – ir garsūs žmonės

Prieš šimtą metų, 1917-ųjų rudenį, Stasys Šlekys gimė už trijų kilometrų nuo Keturvalakių esančiame Rakauskų kaime, vienuolikos vaikų šeimoje. Iš jų užaugo šeši – trys broliai ir trys seserys. Kaip rašoma iš Suvalkijos kilusio Rimvydo Butauto genealoginėje apybraižoje „Mūsų šaknys“ (Vilnius, 1994), Stasio Šlekio prosenelis, „gimęs apie 1750 metus, atsikraustė prie Vilkaujos upelio, įdirbo žemės sklypą, iškirtęs dalį miško. <...> Yra žinoma, jog jis statė pirmąją Keturvalakių medinę bažnyčią (1786 metais), padedamas vieno iš sūnų“. Ne vienas Šlekių giminės vyras yra buvęs mokytoju.

Stasio pusbrolis, tetos Marijos Šlekytės-Narijauskienės sūnus, Stasys Narijauskas (1912–1998), gimęs Vilkaviškio apskrityje, Pavembrių kaime, laikomas vienu iš lietuvių kino meno pradininkų. O jo atžalos – irgi žinomi Lietuvoje žmonės. Dukra Nijolė Narijauskaitė-Gražienė – aktorė, jos sūnus Audrius Gražys – dailininkas. S. Narijausko sūnus Gediminas Silvestras – ilgametis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trombonininkas, o šio sūnus Povilas Narijauskas – profesionalus dainininkas, vėliau pasirinkęs kunigo kelią.



Mokytojai, padarę didelę įtaką

Stasys Šlekys mokėsi garsiajame Sūduvos švietimo ir kultūros centre – Marijampolėje. Jis baigė šešias Marijampolės marijonų klasikinės gimnazijos klases, o vėliau dvejus metus mokėsi valstybinėje Rygiškių Jono gimnazijoje.

Savo atsiminimuose S. Šlekys rašė, kad didelę įtaką jo gyvenime suvaidino buvusieji mokytojai: marijonų klasikinės gimnazijos direktorius, istorikas Jonas Totoraitis, prefektas Vincas Gergelis, kunigas istorikas Juozapas Stakauskas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais slėpė Vilniaus valstybiniame archyve 17 žydų, Rygiškių Jono valstybinės gimnazijos direktorius ir lotynų kalbos mokytojas Antanas Daniliauskas, kūno kultūros mokytojas Leonas Puskunigis. Pastarieji du minimi Balio Sruogos knygoje „Dievų miškas“. L. Puskunigis pagarsėjo kaip Skriaudžių kanklininkas. Jis vėliau dalyvaudavo su savo kanklėmis kasmetiniuose Stasio Šlekio klasės susitikimuose.



Pirmoji darbovietė – Varteliuose

1940-ieji S. Šlekiui buvo gimnazijos baigimo ir negandų metai. Pavasarį mirė mama, o birželį Lietuvą užplūdo raudonasis maras. Netrukus buvo išformuota Karo mokykla, į kurią jis buvo įstojęs. Reikėjo ieškotis darbo.

Pirmąja darboviete tapo Vartelių pradinė mokykla. Vartelių kaimas yra pietinėje Vilkaviškio rajono dalyje, pačiame Vištyčio ežero smaigalyje. Kaip rašė mokytojas S. Šlekys savo atsiminimuose, šiame kaime užgiedojus gaidžiui, girdėdavosi trijose valstybėse. Tuo metu iš 25 šio kaimo ūkininkų 24 buvo vokiečiai. 1941 m. visi jie išvažiavo į Vokietiją, todėl mokykla buvo uždaryta. Stasys pradėjo dirbti Bartninkų valsčiaus Sausininkų pradžios mokykloje. Čia jį užklupo Antrasis pasaulinis karas.



Galėjo būti nukankintas Budavonėje

„Gimiau po laiminga žvaigžde“, – yra sakęs S. Šlekys. Toji žvaigždė ne kartą išgelbėjo jį nuo pražūties. Štai kaip rašė savo atsiminimuose mokytojas apie vieną tragišką ir jį palietusį įvykį: „1941-ųjų birželio 21 dienos pavakare, išdalinęs mokiniams baigimo keturių skyrių pažymėjimus, grįždamas dviračiu į tėviškę, užsukau į Lankeliškius aplankyti savo buvusį kapelioną ir prancūzų kalbos mokytoją [Joną] Petriką. Petrika, pašalinus jį LTSR vyriausybei iš gimnazijos, gyveno prisiglaudęs pas Lankeliškių kleboną [Vaclovą] Balsį. Kartu ten gyveno iš Vilkaviškio kunigų seminarijos pašalintas prelatas [Justinas] Dabrila. Iš jų sužinojau, kad užsienio radijas pranešė, kad po 2–3 dienų prasidės karas. Draudė mane nakvoti, nes saulė buvo visai prie laidos. Išgirdęs apie tai, kad greit prasidės karas, sėdau ant dviračio ir kaip paukštis parlėkiau namo, kur namiškiai jau giliai miegojo. Birželio 22 dieną, dar saulei netekėjus, pasigirdo tolimi lėktuvų ūžimai, sviedinių sprogimai. Tik dabar pradėjau suvokti Petrikos pasakytus žodžius, karas prasidėjo ne po 2–3 dienų, o man išvykus po 2–3 valandų. Likimui esu dėkingas, kad neapsinakvojau Lankeliškiuose, nes būčiau sulaukęs visų trijų kunigų likimo: Budavonės miškelyje buvo žiauriai nukankinti.“

Kaip rašo R. Butautas minėtoje knygoje, Stasys Šlekys buvo bene paskutinis liudininkas iš pašalinių žmonių, lankęsis tądien Lankeliškių klebonijoje.



Persikėlė į Vilnių

Vokiečių okupacijos laikotarpiu S. Šlekys dirbo Bartninkų valsčiaus Alksninės pradžios mokykloje. 1944 metais už atsisakymą pasikabinti klasėje Hitlerio portretą ir vyrų atkalbinėjimą stoti į vokiečių armiją mokyklos vedėjo buvo įskųstas Vilkaviškio gestapui.

Tai, kad liko gyvas, kaip rašė atsiminimuose, dar vienas įrodymas, jog gimė po laiminga žvaigžde.

Kiek padirbėjo Keturvalakiuose, trumpai buvo Vilkaviškio gimnazijos kūno kultūros ir istorijos mokytoju. O 1945 metų rugsėjį persikėlė gyventi į Vilnių. Iš pradžių mokytojavo Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje ir studijavo istoriją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus edukologijos universitetas). Jį S. Šlekys su pagyrimu baigė 1949 metais.

Kurį laiką dirbo Švietimo ministerijoje. Ir tuomet, ir vėliau, vienuolika metų dirbdamas Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute ir septyniolika – tuometinėje Vilniaus 31-ojoje vidurinėje mokykloje, nuolat jautė valdžios nepasitikėjimą ir netgi persekiojimą. Ypač užkliūdavo tai, kad buvo nepartinis, kad baigęs mokslus tarpukario Lietuvoje, buvęs ateitininkas, žinojęs tiesą apie Lietuvos „išvadavimą“... Kiek įvairiausių komisijų tikrino istorijos dėstymą šioje mokykloje jam čia dirbant! Bet kaip vėliau mums sakė mokytojas, jį ypač gelbėjo tai, kad jo auklėtiniai buvo stropūs ir geri mokiniai. O mūsų mokytojas, tuo neramiu laiku taip ir nesukūręs šeimos, visą savo gyvenimą paskyrė mokyklai ir savo mokiniams.



Mus mokė tikrosios istorijos

Ligi šiol prisimename jo turiningas pamokas, mokytojo kantrybę ir žmogiškumą dirbant su mumis, išdykėliais ir neklaužadomis. Mums ypač patikdavo S. Šlekio organizuojamos ekskursijos po senąjį Vilnių ir jo apylinkes, kelionės po žymias Lietuvos vietas. Jose Mokytojas mokė mus tikrosios Lietuvos istorijos, kurios nebuvo sovietiniuose vadovėliuose. Bendravome su savo Auklėtoju iki paskutinių jo gyvenimo dienų.

Dabar retkarčiais aplankome jo kapą Keturvalakiuose. Juose buvome ir šią vasarą, Auklėtojo jubiliejiniais metais. Norėtųsi, kad ir jo kraštiečiai stabtelėtų prie šio šviesaus žmogaus kapo, o per Vėlines gal ir žvakelę uždegtų.



Nijolė SISAITĖ

Vilnius






Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas