„Santaka“ / Alvito įvaizdis iš už Atlanto

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-07-19 16:25

Dalinkitės:  


Elena Bradūnaitė-Aglinskienė su dukra Vaiva neseniai lankėsi šeimos tėviškėje Kiršuose vykusiame renginyje „K. Bradūnui – šimtas eilių ir šimtas žiedų“.

Laimos VABALIENĖS nuotr.


Alvito įvaizdis iš už Atlanto

Daina skambėjo ir Amerikoje



Šalia kelio vieškelėlio

Gyveno šaltyšius.

Vai dūda ir vėl dūda,

Gyveno šaltyšius.



Jis turėjo tris sūnelius,

Visus tris kaip vieną.

Vienas Jonas, antras Baltrus,

Trečias Matijošius...



Nuvažiavo į Alvitą

Pirkti Jonui dūdą.

Jonui dūdą, Baltrui skripką,

Matjošiui pyragą...




Neatsimenu visų šios dainos žodžių, tik žinau, kad Alvite nieko negavo: „Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio.“ Ją dainuodama Amerikoje vis maniau, kad kalbama apie kažkokią žibančią, pučiamą dūdą, kokią mačiau paraduose. Tik vėliau, bendraudama su lietuvių liaudies muzikos specialistais, sužinojau, kad Alvito dūda buvo vadinamas dūdmaišis, kurį, ko gero, seniau žmonės įsigydavo Alvite, arba jis tenai buvo gaminamas. Amerikoje ši daina buvo dainuojama visose lietuviškose mokyklose, stovyklose.

Man augant Baltimorėje iš senelių Jurgio ir Onos Bradūnų, iš tėvelių bei dėdės Juozo ir tetos Onutės labai daug girdėjome apie Alvitą ir Kiršų kaimą, kur buvo mūsų šeimos tėviškė. Daug pasakota, kaip senelis Jurgis atėjo iš Pajevonio ir vedęs ten vieną likusią Oną Krakaitytę ūkį didino nupirkęs iš dvaro žemės. Ūkininkavimas sekėsi ir užtai galėjo ten, rodos 1929 metais, pasistatyti mūrinį namą.

Tėvelis pasakojo, kad mažas būdamas jis dar likusiuose Pirmojo pasaulinio karo apkasuose žaisdavo su kulkų tūtelėmis. Jo jaunesnis brolis Juozas prisimindavo, kaip jis ir sesuo Onutė su tėveliu turėjo žaisti kareiviais – aišku, vyriausiam broliui vadovaujant...

Studijų metais grįžęs vasaromis iš Kauno ir iš Vilniaus tėvelis turėjo dirbti ūkio darbus: arti, akėti, šieną bei rugius pjauti, durpes kasti ir t. t. Per tuos darbus jis ir prisirišo prie tos žemės, kuri tiek daug vietos užima visoje jo kūryboje.



Namai – lietuvių kalbos sala

Namie mes kalbėjome tik lietuviškai. Seneliai anglų kalbos neišmoko, o tėveliai nors ir išmoko, bet mums namie neleido net įmaišyti anglų kalbos žodžių. Sakydavo, kad mus visą gyvenimą sups anglų kalba, o namai ir lietuvių bendruomenė bus mūsų lietuvių kalbos sala. Jeigu koks Amerikos vokietis ar italas nutars vokiškai ar itališkai nekalbėti, vis vien pasaulyje vokiškai ir itališkai kalbančių dar liks labai daug. O mūsų, lietuvių, pasaulyje nedaug. Tad jeigu ir keli nustos lietuviškai kalbėti, – žala gali būti labai didelė.

Kol buvom visai maži, tėvai mums skaitė pasakas, o vėliau jau patiems į rankas davė lietuviškas knygas. Jų buvo daug ir įvairių. Per jas plėtėsi mūsų lietuvių kalbos žodynas ir Lietuvos istorijos, geografijos, literatūros supratimas. Tėvai vis pabrėždavo, kad vargu, ar kiti mūsų kalba ir kultūra savaime susidomės: „Mes praradom mūsų tėviškes ir Lietuvėlę, o jūsų pareiga kiek galima daugiau pasakoti apie Lietuvą plačiam pasauliui. O jeigu kada Lietuva bus laisva, – jūsų pareiga į Lietuvą parvežti tai, ką išmokote laisvame pasaulyje.“

Savo amerikiečiams draugams ir pažįstamiems daug pasakodavau ir apie Kiršus, ir apie Alvitą. Turėjome nuotrauką, kur matėsi Alvito ežeras ir bažnyčios aukšti bokštai. Žinojome ir legendą apie Alvito ežere nuskendusį varpą, kuris bažnyčios varpui gaudžiant atsiliepdavo: „Skendau, brolau, skendau.“ Atsimenu, keli amerikiečiai draugai, kurie domėjosi filmų kūrimu, sakė, kad ta legenda būtų geras filmo siužetas. Anglų ir amerikiečių tautosakoje nėra nieko panašaus. O istoriją, kaip „nusileido“ Vištyčio ežeras mergaitei pašaukus viščiuką, liepė būtinai siūlyti fantastinių filmų statytojams. Dabar dažnai apie tai pagalvoju, kai tiek daug kuriama visokių kompiuterinių žaidimų ir filmų.



Į paliktus namus – tik nuo kelio

Seneliai ir tėvelis daug pasakojo apie Alvite vasarą vykstančius Šv. Onos atlaidus, apie koplyčioje prie bažnyčios esantį šventą Motinos Marijos paveikslą, kurį žmonės laikė stebuklingu. Jį parvežusi iš Italijos Alvitui padovanojo didikų giminė. Tėvelis prisiminė, kaip į Bradūno pievas suvažiuodavo daug čigonų, kaip jie ten ganė savo arklius ir naktimis kūrė laužus, prie kurių šoko ir dainavo. Jam tai darė didelį įspūdį. Jis net atsiminė, kad čigonė jam liepusi saugotis didelių vandenų. Tad kai reikėjo plaukti iš Vokietijos į Amerika per Atlanto vandenyną, tą perspėjimą atsiminė, bet baimę nugalėjo.

Beklausant tų visų pasakojimų, man buvo susidaręs vaizdas, kad Alvitas – tai kone visos Suvalkijos sostinė. O kad čia tik nedidelis miestelis, akivaizdžiai pamačiau pirmą kartą atvykus į Lietuvą 1977 metais. Tuomet iš Amerikos atvažiavusiems buvo leista būti tik Vilniuje. Aš giminėms tarpininkaujant išsikaulijau leidimą nuvykti į M. K. Čiurlionio gimtinę – Druskininkus. Ten giminės sumėtė pėdas ir mane įsodinę į kitą automobilį nuvežė iki Alvito. Buvo spalis, lijo. Giminės bijojo vežti per Alvitą neaiškios būklės keliuku į Kiršus. Ten stūksojo kolūkio karvidės, tai bijojo ir dėl to, kad galim atkreipti nereikalingą dėmesį ir toliau nevažiavo. Nufotografavau ženklą „Alvitas“ ir ežerą, už kurio matėsi kylanti kalva ir ant jos migloje matomi medžiai. Tik tiek galėjau parvežti tėveliui kartu su pasakojimu, kaip stengiausi nuvažiuoti iki tų „paliktų namų“, apie kuriuos jis rašė savo eilėraštyje „Tėviškės medžiai“:



Tušti paliktieji namai

Jau padangių pačių pakrašty,

Nyksta melsvoj tolumoj

Tėviškės medžiai aukšti.



Ar man grįžtant rodysit kelią?

Ar viršūnės žvaigždžių atsirems?

Ar nors vieną žalią šakelę

Rasiu prie šalto akmens?...



Tušti paliktieji namai

Dingo dangaus pakrašty,

Dingo melsvoj tolumoj

Tėviškės medžiai aukšti.




Tėvelis po mano pasakojimo parašė ir kitą eilėraštį „Duktė prie tėvo tėviškės 1977 metais“:



Lietingą dieną,

Sakai, pro ežero ūkaną

Kitoje pusėje dunksojo

Keli senieji medžiai:

Mano gyvenimo pradžia –

Kiršai.



Tiktai nuo plento

Niekas nedrįso nuvažiuoti

Išmaltu, dumblinu keliu

Prie dar gyvų senųjų medžių:

Tėvo gyvenimo pradžios –

Kiršų.



Gal ir gerai,

Nes parneštieji žodžiai būtų

Vien ežero pilkoji ūkana,

Pavirtusi švinu.






Laikas meilės gimtinei nepakeitė

Pirmą kartą tėvelis ir visa šeima grįždami į Lietuvą 1990 m. rugpjūčio mėnesio gale, nusileidome Rygoje. Ten mus pasitikusiems tėvelis aiškiai pasakė, kad pirma turi važiuoti į tėviškę ir tik po to į Vilnių. Taip ir padarėme. Radome dar stovintį senelio pastatytą kryžkelės kryžių, o tėviškės vietoje – tik brūzgynus ir susprogdintų pamatų cemento luitą su slenksčio akmeniu.

Apsiverkė tėvelis, bet man ir broliui bei dar tik ketverių metukų mano dukrai Vaivai rodė, kokie gražūs vaizdai nuo buvusių namų vietos. Aišku, Alvito bažnyčios bokštų jau nesimatė. Juos, taip kaip ir tėviškę, subombardavo tėvams tik pasitraukus į Vakarus. Tėvelis aiškino, kad tuo keliuku – pagal šeimos tarmę „keluku“ – jis mažas ėjo į Alvito mokyklėlę, į bažnyčią, su mamele tvarkyti šeimos kapų. O jie buvo pačioje seniausioje kapinių vietoje, ant pat Širvintos aukšto kranto. Sakė, kad mamelė sodindavo gėles ant jos prosenelių Priešpylių ir Krakaičių kapų, o jie, vaikai, turėdavo nusileisti iki upelio ir užnešti vandens pasodintoms gėlėms palaistyti. Ten buvo palaidoti ir tėvelio du maži mirę broliukai – Jurgis ir Jonukas. Kapinėse tėvelis mums parodė ir kapus savanorių, kuriuos, sakė, visi nepriklausomoje Lietuvoje labai gerbė ir kuriems buvo dėkingi, kad galėjo augti laisvoje Lietuvoje. Kapinėse ieškojo ir mylimos auklės Onos Šulinskienės kapo, bet jau nerado. Jį ženklinęs paprastas medinis kryželis, ko gero, buvo sunykęs.

Per tą pirmą kelionę man ir broliui pasidarė labai aišku, kodėl tėveliui buvo toks brangus šis žemės kampelis. Supratome, kad Alvitas nelabai didelis miestelis, bet jis turi labai gilią istoriją, kuri seniai su mūsų gimine susieta. Kad tais „kelukais“ po šventorių, po kapines mūsų prosenelių vaikščiota, žiūrėta į tuos pačius vaizdus: į Kairiabales, Ribkevičių giraitę, į tolumoje matomas Vištyčio aukštumas. Supratome, kad tuo plentu nuo Kybartų ir Virbalio kadaise žygiavo Napoleono kariuomenė. Kad tuose laukuose vyko kovos (ir per Pirmąjį, ir per Antrąjį pasaulinius karus), kurios iš pagrindų pakeitė žmonių gyvenimus. Supratome, kaip laikas gali viską paveikti, bet kad tie pokyčiai niekad nepaveikė tėvelio meilės savo gimtinei. Tos meilės buvo tiek daug, kad ją sugebėjo perduoti ir mums, savo vaikams, ir anūkams.

Šiemet Lietuvoje paskelbti Kazio Bradūno metai. Suprantu, kad prie to labai prisidėjo Vilkaviškio rajono savivaldybė ir vietiniai gyventojai. Mūsų šeima labai dėkinga alvitiškiams, Šeimenos seniūnijai ir jos seniūnui Gintui Bakūnui, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojams ir Vilkaviškio rajono savivaldybei už visą dėmesį tėvelio šimtmečio paminėjimams.



Elena BRADŪNAITĖ-AGLINSKIENĖ






Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas