„Santaka“ / Prisiekusį keliautoją paviliojo Gruzijos kalnai (IV) / Kelionės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kelionės

Dalinkitės:  


Bokštai dabar jau tik išskirtinis svanų architektūros elementas.

Prisiekusį keliautoją paviliojo Gruzijos kalnai (IV)

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



Neužkariauti kalnų gyventojai

Iš tiesų nuo visos Gruzijos Svanetijos regionas skiriasi ne vien būdu ir tuo, kad čia daug vėliau ateina vasara. Vietinė kalba – taip pat kitokia nei gruzinų, ji neturi rašmenų ir yra perduodama iš lūpų į lūpas. Nuo pat vaikystės svanai mokomi ir gruzinų, ir gimtosios kalbos. Per 20 tūkst. Svanetijoje gyvenančių žmonių išlaikė savo kalbą, nors nėra nė vieno rašytinio šaltinio, nes ši kalba neturi alfabeto.

Kaip pasakojo Ričardas Fiodorovas, Aukštutinė Svanetija (Zemo Svaneti) niekada nebuvo užkariauta. Tuo metu, kai šiaurinėje Kaukazo dalyje ganėsi vien kalnų ožkos, maklinėjo lokiai, o plačios plokščiakalnio stepės buvo mindomos aršių hunų genčių, pietinėje kalnagūbrio dalyje, kur plyti dabartinė Svanetija, visu tempu buvo vystomi menai ir religija, klestėjo stipri ir nepriklausoma valstybė, vadinama Laisvąja Svanetija.

Tačiau ilgą laiką gyvendami atskirti nuo kito pasaulio jie ilgai neturėjo elementarių patogumų. Štai pirmuosius automobilius svanai pamatė tik ik 1937 m., kuomet buvo nutiestas automobiliams tinkamas kelias. Iki to laiko visi kroviniai buvo pervežami jaučių tempiamomis rogėmis. Net ir dabar rogės populiarios kalnuose, o jaučiais kaimuose vis dar ariama, jais gabenami kroviniai.

Kraujo kerštas

Manoma, kad išskirtiniai statiniai – svanų bokštai – iškilo XII–XIII a., Svanetijos „Auksiniame šimtmetyje“, kai Gruziją valdė karalienė Tamara. Jie yra kelių aukštų, kiekvienas iš jų – trijų metrų kubas su liuku, kurio link veda rąstas su iškapotomis duobutėmis – savotiškais laipteliais. Jais pakylama iki kito aukšto. Ankščiau, esant pavojui, svanai rąstą, kuriuo lipdavo, įsitraukdavo kartu su savimi ir tuomet pakilti į bokštą būdavo neįmanoma. Tokiais neįveikiamais bokštais svanai naudojosi dar visai neseniai, maždaug prieš 60 metų, ir juose mėnesių mėnesiais slapstydavosi nuo kruvino keršto.

Mat pakakdavo ištarti kokį neapgalvotą žodį ir tarp vietinių akimirksniu užsiplieksdavo kova, o viskas galėdavo baigtis styrančiu peiliu krūtinėje. Kraujo kerštas Aukštutinėje Svanetijoje sekino šalį labiau nei nuolatinės kovos su išorės priešais. Karas vyko ne tik tarp atskirų kaimų, bet ir tarp namų. Tuomet ir praversdavo neįveikiami bokštai. Vyrai ten uždarydavo savo moteris, vaikus, sunešdavo sūdytus mėsos ir sūrio gaminius, šovinius, prisipildavo kupinus vandens dubenis ir ilgam užsidarydavo bokšte. Būdavę atvejų, kai vyrai bokštuose sėdėdavo metų metus. Kol kraujo kerštas nebūdavo įvykdytas, žmonės iš šeimos tyčiodavosi, moterys nemiegodavo su vyru. Žemė tuo metu nebuvo dirbama, gaišdavo gyvuliai, žmonės kentė badą.

Aišku, dabar Svanetijoje nėra taip pavojinga, kaip kadaise. Tačiau iki šiol labiausiai svanai gerbia sąžiningumą ir drąsą. O didžiausias „gėris“ – jų skanus išskirtinis maistas.

Svanetijos druska

Visoje Gruzijoje ypač populiari svanų druska. Gruzinų virtuvėje ji dažnai vartojama vietoje paprastos druskos. Pasakojama, kad senovėje, kai druska buvo brangi, šeimininkai į galvijams skirtą druską primaišydavo daug aitrių raudonųjų pipirų, kad piemenys jos nesuvalgytų ar neparduotų, o pastarieji, kad galėtų patys vartoti druską, sugalvojo į ją pridėti česnakų, įvairiausių prieskonių. Taip ir atsirado svanų druska.

Gruzijoje svanų druska laikoma universaliu prieskoniu, naudojama gaminant sriubas, padažus, mėsos ir žuvies patiekalus, salotas, taip pat marinavimui.

Svanų druska gaminama maišant druską tam tikru santykiu su susmulkintais česnakais ir prieskoniais. Įprasta druskos spalva yra rusvai ruda. Prieskoniai ir jų santykis svanų druskoje gali įvairuoti. Klasikinės svanų druskos sudėtis: druska, uccho-suneli, česnakas, krapų sėklos, kalendros (kinzos) sėklos, aitrieji raudonieji pipirai, laukiniai arba kalnų kmynai ir imeretietiškas šafranas.

Pasigaminti svanų druskos galima ir patiems. Jai reikės 1 kg stambios druskos, stiklinės uccho-suneli, po pusę stiklinės aitriųjų raudonųjų pipirų ir imeretietiško šafrano, ketvirčio stiklinės kmynų ir 250 gramų česnakų. Viskas tiesiog sumalama ir sumaišoma. Tai – tik vienas iš paprastesnių svanų druskos receptų, jų yra daugybė, kaip ir svanų druskos spalvų – gelsvos, žalios, raudonos ir kt.

Būdinga tik svanams

Vienas iš garsiausių svanų nacionalinių valgių – kubdaris. Jis kažkiek panašus į pyragą ar gruzinų taip mėgstamą sūrio chačapurį, tik jis įdarytas mėsa. Mat paplotėliai su mėsa ir prieskoniais ilgai nesugesdavo, pasišildyti juos buvo nesunku – užtekdavo susikurti laužą. Kubdario dažniausiai galima rasti Aukštutinėje ir Žemutinėje Svanetijoje, kitur Gruzijoje jis sutinkamas labai retai. Būna įvairių formų, dažniausiai pasitaiko apskritos ar pusmėnulio formos.

Kubdario gamybai naudojama mielinė tešla, jautiena ar kiauliena. Dažniausiai – jautiena, nes Svanetijoje ji daug pigesnė už mūsų pamėgtą kiaulieną.

Dar vienas niekur kitur negaminamas patiekalas – čvištaris. Tai paplotėlis iš kukurūzų miltų su sūriu. Čvištarių yra keliolika rūšių. Paprastai kepant šiuos paplotėlius naudojamas tik Gruzijoje gaminamas labai sūrus ir tamprus sulguni sūris. Neturint šio sūrio, jį galima pakeisti fetos ir mocarelos sūriais. Tokiems paplotėliams iškepti reikės 400 gramų rupių kukurūzų miltų, 2 kiaušinių, 0, 35 litro pieno, 300 gramų sūrio.

Sūrį reikia supjaustyti nedideliais gabaliukais ir sudėti į dubenį kartu su kiaušiniais, kukurūzų miltais ir pienu. Rankomis arba mediniu šaukštu gerai išmaišyti. Tada padalyti mišinį į 5–6 pailgus rutuliukus. Įsitikinus, kad kiekviename iš jų yra 5–6 sūrio gabaliukai, dėti į įkaitintą keptuvėje aliejų, uždengti ir kepti ant nedidelės ugnies. Po 5–6 minučių čvištarį atsargiai apverčiame ir neuždengus kepame dar 5–6 minutes.

Populiarūs visur

Aišku, atvykus į Gruziją – nesvarbu, į kurį regioną, – būtų nuodėmė neparagauti chačiapurio ir chinkalių. Juos gamina ir svanai. Chačiapuris – visoje šalyje labai populiarus kepinys iš miltų, viduje įdarytas sūriu. Nepabandžiusiems sunku atpasakoti – vieni jį vadina pyragu su sūriu, kiti pica su įdaru. Skirtinguose Gruzijos regionuose chačiapuris skiriasi. Pavyzdžiui, Gruzijos vakaruose, Adžarijoje, chačiapuris – laivo formos, su atviru sūrio įdaru ir ant viršaus užkeptu kiaušiniu bei gabalėliu sviesto. Gurijos regione į chačiapurį įpjausto virtą kiaušinį. Paprastą chačiapurį galima išsikepti ir namuose.

O chinkaliai – tikras gruzinų virtuvės šedevras. Tai dideli gruziniški koldūnai, su skirtingai įdarais: mėsa, grybais, bulvių koše arba sūriu. Jeigu juos norite valgyti kaip tikri gruzinai, – imkite už kotelio rankomis, prakandę išgerkite sultinį chinkalio viduje, suvalgykite visą chinkalį, bet patį kotelį paliekite nevalgytą lėkštėje. Tikri chinkaliai gaminami keletą valandų. Todėl geriausia jų atvažiuoti ragauti į Gruziją.

Dar vienas nepaprastas patiekalas – čkmerulis. Tai kepta vištiena, patiekiama česnakiniame gruziniško jogurto, vadinamo matsoni, padaže. Tikras skrandžio ir uoslės pamaloninimas – pievagrybių galvutės, keptos moliniuose induose, patiekiamos ant stalo dar čirškiant nuo karščio. Šis patiekalas vadinamas soko sulgunit. Ir aišku, prie gausių šviežių salotų patiekiama gruziniška duona puri. Mestijoje ją vis dar kepa senoviniu būdu – lipinant tešlą prie molinių apvalių krosnių vidinių sienelių.

Tik Gruziją garsinančių šašlykų Svanetijoje nėra. Jų ragauti tektų vykti į kitus regionus.

Tačiau smagiausia dalis - mineralinis vanduo. Nepaisant to, kad mūsų mėgiamas „Boržomis“ yra triskart pigesnis, tai Mestijoje jo galima atsigerti tiesiai iš šaltinio. Taip vadinamo narzano šaltiniai trykšta prie pat miesto, prie Inguri upės. Vanduo su daugybe ištirpusių mineralų šaltinyje jau... gazuotas. Tad prisipylę jo į butelius nenustebkite, kad atidarant jie šnypš.



Galerija: Svanų bokštai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas