„Santaka“ / Sodininkas, atgaivinęs dingusios atminties sodus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 

Dalinkitės:  


Per septyniasdešimtmetį perkopęs žydas Ralfas Selindžeris jau daugiau nei dešimtmetį nenuilstamai tyrinėja Vilkaviškio žydų istoriją.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.


Sodininkas, atgaivinęs dingusios atminties sodus



Ralfas Selindžeris (Ralph Salinger) vilkaviškiečiams pažįstamas jau daugiau nei dešimtmetį. Pats jis save vadina Vilkaviškio žmogumi, nors yra gimęs ne mūsų krašte. Tačiau jo nuopelnus mūsų krašto istorijai nuneigti būtų sunku. Jis - tas žmogus, kuris mums praskleidė Vilkaviškyje gyvenusių žydų gyvenimo uždangą.



Pristatant istoriko Antano Žilinsko sukauptais duomenimis apie Vilkaviškio žydus paremtą ir anglų kalba išleistą knygą „Traces of a Lost Nation“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje Ralfą kalbino mūsų kraštietė, alfa.lt portalo žurnalistė Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė .



- Gerbiamas Ralfai, ar turite sąsajų su „Rugiuose prie bedugnės“ autoriumi J. D. Selindžeriu?

- Ne, ne, esame paprasti Selindžeriai. Vadovaujantis 1804 metais Vilkaviškyje darytu įrašu, buvome Zalingeriai. Aš esu į pensiją išėjęs sodininkas, gimęs Didžiojoje Britanijoje, vėliau gyvenęs Naujoje Zelandijoje ir dirbęs mokytoju. Su savo antrąja šeima jau keturis dešimtmečius gyvenu Izraelyje, Kfar Ruppino kibuce.

- Kas ir kada paskatino Jus leistis ieškoti savo šeimos šaknų?

- Paprastas ir greitas atsakymas būtų toks: mano tėvas mirė, kai man buvo dveji. Aš jo nepažinojau. Priklausau kartai, gimusiai po Holokausto. Visi mes beveik nieko nežinojome apie savo tėvus, senelius. Tai priėmiau kaip visiškai normalų dalyką. Tik pats tapęs tėvu, suvokiau, kad nieko nežinau apie savąjį. Štai kodėl 1992 metais pradėjau ieškoti informacijos, kastis gilyn ir gilyn.

- Ar buvo sunku, kokia buvo ta pradžia?

- Ar pamenate, ką galima buvo nuveikti su kompiuteriu 1992 metais? Tik pažaisti stalo tenisą!– Taigi ką dariau? Pirmiausia klausinėjau tolimų giminaičių, tada visų likusių giminaičių. Ar žinote, kaip atrodė tada gyvenimas kibuce? Kaip socializmas Albanijoje arba „kolchozas“. Viskas yra nemokama, tu dirbi, dirbi, o mėnesio pabaigoje gauni kišenpinigių. Taigi laiškus galėjau siųsti nemokamai, todėl rašiau ir rašiau. Atsakymas ateidavo iš vienur, iš kitur. Taip pamažu pradėjau atkurti savo šeimos istorijos paveikslą: sužinojau, kad mano tėvas gimė Berlyne, o jo tėvas į ten atvyko iš Suvalkų. Senelio šeima buvo likusi Suvalkuose, Lenkijoje, bet vienas mano protėvių persikėlė gyventi į Vilkaviškį. Tai užtruko apie dvidešimt metų.

- Pasakojote, kaip vienu metu supratote – daugiau vien rašinėdamas laiškus nebesužinosite, todėl išvykote į pirmą kelionę savo protėvių keliais. Kaip jai ruošėtės?
Kai kurie žmonės renka pašto ženklus, kiti kolekcionuoja paveikslus, o aš – prisiminimus ir informaciją apie žydiškąjį Vilkaviškį. Nenoriu, kad ši bendruomenė liktų užmarštyje. Noriu, kad ji būtų tinkamai ir su pagarba prisimenama.
Ralfas Selindžeris


- Mano tėvas gimė Vokietijoje, taigi ten, kur svarbi tvarka. Nors pripažinsiu, ir Lietuvoje pajutau, kad čia viskas gerai organizuojama. Taigi aš susidariau detalų kelionės tvarkaraštį. Kiekvieną dieną turėjome iš vieno taško atsidurti kitame. Su manim vyko mano vyresnioji duktė Rama. Nors į Vilkaviškį 2004 metais atvykome su gidu, mums nieko nepavyko rasti. Nieko! Sugrįžome į Lenkiją, buvusią Rytprūsių teritoriją, iš ten – į Berlyną. Su dukterimi buvau sudaręs sutartį: jeigu ji važiuos su manimi, turės galimybę kelionės pabaigoje apsipirkti Berlyne. Taigi duktė pasiėmė mano kreditinę kortelę ir išėjo apsipirkinėti, o aš įlipau į mažą priemiestinį traukinį. Nuvažiavau į buvusią koncentracijos stovyklą Zaksenhauzene, kurioje kalėjo mano tėvas. Žinojau, kad žydai buvo barake, pažymėtame 38 numeriu. Galėjau pamatyti, kur mano tėvas valgė, kur ėjo į tualetą, kur jis miegojo. Viskas taip ir likę, kaip prieš 70 metų. Man tai buvo labai jaudinanti patirtis. Kai sugrįžau į Izraelį, susimąsčiau: beveik viską sužinojau apie savo šeimą, bet Vilkaviškyje juk gyveno 3500 žydų, kurie tiesiog dingo. Ieškojau informacijos internete. Radau vieną straipsnelį. Tai juk negali būti tiesa! Kaip taip gali būti, kad nieko negaliu surasti, kas nutiko visiems šiems pusketvirto tūkstančio žmonių? Tai mane vėl „užvedė“, skatino tęsti pradėtą darbą. Sukūriau svetainę jewisvilkaviskis.org. Pirmiausia ten pateko iš Vilkaviškio žydų kapinių, kurios buvo apleistos ir jas teko vaduoti iš žmogaus dydžio žolių, darytos antkapių nuotraukos su pavardėmis. Taip Vilkaviškio žydų palikuonys atrado siūlo galą, galėjo pradėti savas paieškas.

- Kada antrąkart atvykote į Vilkaviškį, ryžtingai nusiteikęs surasti čia gyvenusių žydų pėdsakus?

- Po metų, 2005-aisiais. Prieš tai kreipiausi į Antaną Žilinską, prašydamas papasakoti, ką jis žino apie Vilkaviškio žydus. Jis man atsiuntė vieną nuotrauką. Tai buvo tas pats, kas nieko. Prieš dvylika metų pradėjome nuo nulio. Dabar turime gana aiškų paveikslą, kur ir kaip žydai gyveno Vilkaviškyje. Ši kelionė tęsiasi toliau. Kas nors internete pamato savo tėvo, senelio pavardę ir parašo man: ką gali man apie juos papasakoti? Dabar jau galiu atsakyti, kad jie gyveno šitoje ar kitoje miesto dalyje, kur turėjo parduotuvę ar kur stovėjo jų namas. Bet nuostabiausia man yra Eli Rutšteino istorija. Ji iš tiesų yra neįtikėtina. Eli tėvas turėjo sunkvežimį prieškario Vilkaviškyje. Kai 1940 metais atėjo sovietai, prasidėjo nacionalizacija, o po metų – deportacijos. Eli tėvas Meiras Rutsteinas buvo deportuotas į Sibirą. Jo žmona liko Vilkaviškyje su vaikais. Visi jie buvo nacių nužudyti.

Taigi po karo Meiras sugrįžta į Vilkaviškį, veda kitą moterį. Ten 1949 metais gimsta Eli, kurį galima vadinti paskutiniu ten gimusiu Vilkaviškio žydu. Jam buvo šešiolika, kai šeima gavo leidimą emigruoti į Izraelį. Ten Eli pabaigia mokyklą, atlieka privalomą karinę tarnybą ir išvyksta gyventi į Angliją, kur veda anglę ir susilaukia trijų vaikų. Gyvenimas tęsiasi.

Artėjant 60-am jo gimtadieniui, žmona ir vaikai nutaria įteikti jam dovaną – ta proga dovanoti kelionę į gimtą Vilkaviškį. O aš sulaukiu skambučio iš Eli, kai jis, internete suradęs mano puslapį, pasipasakoja, kas esąs ir kokią dovaną gavęs: „Turiu problemą, mano šeima mane siunčia į Vilkaviškį, o aš ten nebuvau beveik penkiasdešimt metų! Nieko ten nebepažįstu. Ką man daryti?“

Aš jį nuraminu, kad viskas bus gerai, ir kreipiuosi į Antaną. Žinoma, Antanas ir Algis Vaškevičius padaro visą sunkų darbą. Jie surado Eli mokyklos draugus, futbolo trenerį Gediminą Girdauską. Įsivaizduojate, Eli atvyksta ir susitinka su savo klasės draugais. Jie Eli sugrąžino jo praeitį, jo vaikystę. Ar tai ne nuostabu?!

- Kas toliau – naujos knygos?

- Ne, nemanau. Turiu didesnių sumanymų. Holokausto aukų atminimo vietą norime apsodinti medžiais, skirtais žydų gelbėtojams. Medžiai apgaubtų paminklą ir taip simboliškai saugotų žydus, kaip tie lietuviai, gelbėję juos tikrovėje. Šie nauji projektai man yra labai svarbūs, o energijos jau turiu ne marias.

- Kai sakote „aš esu vilkaviškietis“, ką Jums tai reiškia?

Tai reiškia, kad yra profesionalių ir savamokslių tyrėjų. Aš priklausau pastariesiems, o mano tyrimo objektas yra Vilkaviškis. Nebetyrinėju savo šeimos istorijos, nes ją jau žinau. Dabar užsiimu miesto istorija ir viskuo, kas susiję su žydų gyvenimu jame.

Kai kurie žmonės renka pašto ženklus, kiti kolekcionuoja paveikslus, o aš – prisiminimus ir informaciją apie žydiškąjį Vilkaviškį. Nenoriu, kad ši bendruomenė liktų užmarštyje. Noriu, kad ji būtų tinkamai ir su pagarba prisimenama.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas