„Santaka“ / Kazio Bradūno anūkas svajoja apie gyvenimą Lietuvoje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 

Dalinkitės:  


„Vienintelis būdas užmegzti asmeninius ryšius su Lietuva – nors kiek čia pagyventi ir padirbėti,“ – sako Vytas Bradūnas.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Kazio Bradūno anūkas svajoja apie gyvenimą Lietuvoje

Aušrinė VAŠČĖGAITĖ

Ar galima mylėti tai, ko niekada nesi matęs? Ar galima savo identiteto dalimi laikyti vietą, kuri pažįstama tik iš pasakojimų? Savo gyvenimo istorija kraštiečio poeto, publicisto Kazio Bradūno anūkas Vytas Bradūnas įrodo, jog visa tai įmanoma. Vaikinas gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), o baigęs magistro studijas ir palikęs gerai apmokamą darbą išvyko į Keniją padėti pabėgėliams. Nuo mažens nuolat tada dar nesuprantamus tėvų draudimus namuose kalbėti anglų kalba girdėjęs Vytas šiandien save vadina Lietuvos amerikiečiu ir svajoja netrukus atvykti gyventi ir dirbti į senelių gimtinę. Lietuvoje vos keletą kartų buvęs, tačiau laisvai lietuviškai kalbantis V. Bradūnas pasakoja apie ryšius su Lietuva, seneliu ir pabėgėliais.

– Neseniai apsilankėte Lietuvoje. Koks pirmas jausmas užplūdo atvykus į mūsų šalį?

– Šalta! O jei rimtai, man buvo be galo gera būti vietoje, kurioje, nepaisant to, kad niekada negyvenau, nepaisant to, kad ji yra už 5000 kilometrų nuo ten, kur aš užaugau, galiu jaustis savas. Suprasti kalbą. Matyti pažįstamus papročius ir maistą. Jau dvejus metus gyvenu Nairobyje (Kenija), kur jaučiuosi visiškai svetimas, tad atsidurti čia buvo labai gera.

– Kokį įspūdį paliko Jūsų senelio Kazio Bradūno gimtasis Vilkaviškio kraštas?

– Mes (aš ir kiti šeimos vaikai) užaugome klausydami istorijų apie Lietuvą, jos miestelius. Taip pat daug laiko praleisdavome tyrinėdami aplinką, miškus. Tai mums įskiepijo meilę gamtai ir ilgesį tolimai vietovei. Nors dauguma mano girdėtų istorijų bylojo apie šalies grožį šiltuoju metų laiku, o aš į Vilkaviškį atvykau žiemą, viskas vis tiek buvo taip, kaip seneliai ir pasakojo.

Buvo nuostabu būti ten, kur gyveno daug mano šeimos kartų. Sėdėti koplytėlėje, kurioje tėtuką krikštijo. Vaikščioti žeme, kurią mano senelio tėvas dirbo prieš daugybę metų. Nepamirštamas jausmas.

– Labiau jaučiatės esąs lietuvis ar amerikietis?

– JAV gyvena jau dvi mūsų šeimos kartos, kurioms priklausantys žmonės nėra nei visiškai amerikiečiai, nei visiškai lietuviai. Esame vidurys. Mūsų šeima į JAV persikėlė su kitų išeivių šeimomis. Lankėme šeštadienines lietuvių mokyklas, o vasaras leisdavome lietuvių stovyklose. Tačiau niekada negrįžome į Lietuvą, niekada joje negyvenome. Todėl tapome tikra diaspora. Dabar save vadinu Lietuvos amerikiečiu. Draugai iš Nairobio, kuriame gyvenu, sako, jog nesu toks, kaip kiti amerikiečiai. Manau, kad taip yra dėl to, jog laikau save ir lietuviu, ir amerikiečiu, o ne tik lietuviu ar tik amerikiečiu.

Ši įtampa tarp tapatybių glaudžiai susipynė į tai, kuo esu dabar. Augdami Amerikoje visada žinojome, kad turime kažką ypatingo. Mes kalbėjome kalba, apie kurią mūsų bendraamžiai net nebuvo girdėję. Mes galėjome bendrauti su didele bendruomene lietuvių, kurie nebuvo panašūs į mūsų kaimynus amerikiečius. Bet mes gyvenome Amerikoje. Mes mokėmės angliškai. Su draugais bendravome angliškai. Nuo antros klasės net svajodavau angliškai.

Išlaikyti lietuvišką identitetą, išsaugoti lietuvių kalbą nebuvo lengva. Mano tėvai nuolat kontroliavo, kad namuose kalbėčiau lietuviškai. Tai buvo didelių ginčų priežastis. Tačiau, nepaisant visų iššūkių, mes išlikome. Kalba išliko. Ir visa tai sudėjus gimė unikalus identitetas.

– Koks šilčiausias prisiminimas iškyla atmintyje apie senelį K. Bradūną?

– Seneliai iš Čikagos paprastai atvykdavo pas mus vasarą kelioms savaitėms ar net mėnesiams į Baltimorę, kur aš ir gyvenau. Pasaulis atrodė labai gražus, kai visi kartu mėgaudavomės ilgais vasaros vakarais, saule lėtame, druskingame Česapyko įlankos vėjyje. Aš su močiute žvejodavau, o senelis sėdėdavo su savo broliu prieplaukoje ir diskutuodavo apie praėjusius karus ir apie tą „nuobodžią“ (tada buvau labai jaunas) istoriją.

Buvo nuostabiai ramūs laikai. Tie vasaros vakarai – brangiausias mano prisiminimas. Nieko ypatingo, nieko reikšmingo. Tik paprasta šeima mėgaujasi laimingais vakarais kartu.

– Galima pastebėti, kad ir Jūsų seneliams, ir tėvams Lietuva buvo labai svarbi. Ką ji reiškia Jums?

– Lietuva nuo mažens man buvo fantazijų šaltinis. Gražių laukų ir jaukių namų vieta. Vieta, kurios mano gyvenime buvo nulemta ilgėtis ir trokšti. Tai ir nusivylimo bei iššūkių priežastis. Kas norėtų eiti į mokyklą šeštadieniais ar namuose nuolat girdėti priekaištus dėl to, jog šneki kalba, kuria mokykloje bendrauja visi draugai? Tai buvo ilga, kintanti mano lietuviško identiteto kelionė. Ruošiuosi netrukus joje žengti dar vieną žingsnį. Lietuva man vis dar yra magiškas kraštas, sukonstruotas iš vaikystėje girdėtų pasakojimų. Manau, kad jau seniai laikas pradėti kurti asmeninį supratimą apie protėvių žemę. Vienintelis būdas užmegzti asmeninius ryšius su Lietuva – nors kiek čia pagyventi ir padirbėti. Viliuosi netrukus tai padaryti!

– Kodėl nusprendėte palikti gimtąją Ameriką ir iškeliauti dirbti į Afriką?
Buvo nuostabu būti ten, kur gyveno daug mano šeimos kartų. Sėdėti koplytėlėje, kurioje tėtuką krikštijo. Vaikščioti žeme, kurią mano senelio tėvas dirbo prieš daugybę metų. Nepamirštamas jausmas.


– Susidėjo keli faktoriai, kurie mane motyvavo pradėti dirbti „Refutine“. Dėl to ir išsikrausčiau į Nairobį. Ilgai norėjau dirbti nevyriausybinėje ar ne pelno siekiančioje organizacijoje. Taip pat mane žavėjo mintis dirbti už JAV ribų, ypač besivystančioje šalyje. Ir visa tai radau ten, kur esu dabar.

– Papasakokite apie savo dabartinį darbą. Kodėl pabėgėlių tematika Jums tokia svarbi?

– Padėti pabėgėliams rasti jų pasimetusias šeimas ir draugus – tai priežastis, kodėl su savo darbu jaučiu asmeninį ryšį. Mano giminės iš mamos pusės patyrė daug išbandymų ir išgyvenimų, nes Antrojo pasaulinio karo metais jie pasimetė vienas nuo kito. Močiutės brolis buvo pašauktas į kariuomenę tuo metu, kai jo šeima ruošėsi bėgti iš Lietuvos. Po karo jis grįžo į Lietuvą, tačiau visa šeima jau buvo išvykusi į JAV. Praėjo keleri metai, kol jie vienas kitą surado.

„Refutine“ padeda pabėgėliams lengvai ir greitai rasti pasimetusius šeimos narius. Tai globalus artimųjų ieškančių žmonių registras. Norint juo pasinaudoti, nereikia jokių dokumentų ar susitikimų – tai galima padaryti internetu arba trumposiomis žinutėmis.

Pasijuntu laimingas, kai pagalvoju, kad jei toks serveris būtų veikęs visus tuos metus po Antrojo pasaulinio karo, mano šeimos nariai būtų lengvai suradę vienas kitą.

– Kaip manote, ar dabartiniai pabėgėliai susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir pabėgėliai Antrojo pasaulinio karo metais?

– Žinoma! Daugybėje situacijų šiomis dienomis pabėgėliai susiduria netgi su didesniais iššūkiais. Kaip ir mano seneliai, šiandieniniai migrantai priversti gyventi didelėse stovyklose. Pavyzdžiui, Kenijoje kai kurie pabėgėliai yra praleidę daugiau nei 20 metų. Gyvenimas ten sunkus ne tik dėl prasto maisto ar prastų gyvenamųjų vietų, bet tiesiog dėl pačių sąlygų. Reikia išgyventi, kai negali siekti karjeros ar naudotis įprastinėmis paslaugomis. Tačiau šiandieniniai pabėgėliai, kaip ir mano seneliai, stengiasi pasiimti viską, ką iš tokios situacijos gali. Jie kuria mokyklas, kultūrines programas ir randa būdų, kaip praleisti laiką.

Tačiau didelis skirtumas tarp XX amžiaus ir XXI amžiaus pabėgėlių yra tas, kad šiandien nėra tiek šalių, norinčių suteikti prieglobstį. Kur aš šiandien būčiau, jei JAV nebūtų priėmusios mano senelių ir leidusios jiems ten pradėti naujo gyvenimo?..

Pabėgėliai egzistuoja dėl trijų priežasčių: žmonės negali gyventi ten, iš kur yra kilę, jiems neleidžiama prisijungti prie visuomenės, kurioje jie tuo metu būna, ir nėra šalies, siūlančios jiems prieglobstį. Išsprendus bent vieną šių problemų, pabėgėlių krizės mastai sumažėtų.

Būti pabėgėliu – tai tarsi paspausti savo gyvenimui pauzės mygtuką. Tai sudėtinga ir keblu. Visi amerikiečiai į JAV yra iš kažkur imigravę, tad kaip dabar galime sakyti, jog šis katilas jau yra pilnas? Esu labai nusivylęs pastaruoju nuotaikų ir nuostatų pabėgėlių atžvilgiu pasikeitimu JAV.

– Jei galėtumėte pasakyti vieną sakinį visiems lietuviams, koks jis būtų?

– Užuot laiką leidę internete, be perstojo kritikuodami ir diskutuodami apie kitų žmonių veiksmus, eikime ir ką nors darykime! Teodoras Ruzveltas teigė: „Pagarbos nusipelno ne kritikas, ne tas, kuris atskleidžia stipraus žmogaus klaidą arba pamoko, kaip buvo galima padaryti geriau. Pagarbos nusipelno narsiai į areną einantis žmogus, kurio veidą dengia dulkės, prakaitas ir kraujas. Kam pažįstami didieji užmojai, didieji idealai, tie aukojasi dėl garbingo reikalo. Ir jeigu jiems pasiseks, jie pažins didelių laimėjimų triumfą, o jei pralaimės, tai mes sakysime, kad tai tikro ir pasiryžusio narsiai kautis kario pralaimėjimas. Tikras karys niekada nebus priskirtas prie tų abejingų ir bailių sielų, kurios nepažįsta nei pergalės skonio, nei pralaimėjimo kartėlio.”










Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas