„Santaka“ / Kybartų bitumo bazė. Ten gyvenome

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-06-16 16:30

Dalinkitės:  


Kybartų bitumo bazė. Ten gyvenome

Toje bazėje praleidau visą savo vaikystę (tada buvo V. Kapsuko g. 55, dabar ten – pasienio terminalas). Anksčiau ta vieta vadinosi bitumo baze, po to – asfaltbetonio baze, o žmonės vadino paprasčiau – „smaline“. Buvau jos vaikas.

Tų „smalos“ katilų, į kurių vieną vėliau, jau kai mes ten negyvenome, įkrito ir išvirė (baisu taip ir sakyti) vienas darbininkas. O aš esu kritusi į tas dervos duobes bazės pakrašty, prie geležinkelio. Vaikui juk įdomu visur vaikščioti, neužtenka vien tik savo namų, sodybos (labai sąlygiškas toje bazėje jos pavadinimas) – jam reikia didesnės erdvės. Atsimenu, įlipau į duobę pabraidžioti. Joje tuo laiku „smalos“ nebuvo, tik vandens, betgi dugne – daug smėlio. Įlipau, pabridau ir kojų negaliu ištraukti, smėlis mane įtraukė. Man gal šešeri, o gal penkeri metukai. Šaukiu. Kažkas ateina ir išvelka išsigandusią. Darbininkai jau buvo įpratę mane taip gelbėti. Sakydavo: „Zitutė vėl įkrito.“ Po daug metų dar man primindavo, kaip jie mane traukdavo iš tų duobių.

Mėgdavau vaikštinėti „smalos“ duobes skiriančiomis mūrinėmis pertvaromis. Kartą taip belaipiodama nukritau į vieną duobę. O derva įkaitusi, mane traukia gilyn. Velniškai išsigandau. Besikapanodama gal net vieną batuką palikau toje duobėje. Parėjau „smaluotu“ batu, gal ir suknute. O kaip nuvalyti tą „smalą?“ Čia jau tėvų bėda.

Dar mėgdavau užlipti ant tilto. Buvo toks tiltas bazėje, ten aukštai buvo katilai, kur ir virdavo ta derva kaip pragare. Katilai dažniausiai būdavo uždaryti. Bet labai smagu palipti aukščiau (o juk Suvalkija – toks lygumų kraštas), kad galėčiau pasižvalgyti. Netgi kažkiek matydavau Vištyčio kalnelius. Sykį (oi, ne vieną tą sykį) susižeidžiau laipiodama ant betono kraštų. Buvo bazėje iš betono rankiniu būdu liejami žiedai kelių šuliniams ar pan. Į tų žiedų medinių formų tarpus prikrėsdavo betono mišinio ir laikydavo, kol išdžius. O paskui nuimdavo formas, bet žiedus dar reikėdavo laistyti. Ir laistydavo darbininkės paprastu laistytuvu.

Mūsų namą statė pats tėtis su darbininkais. Taip ir susikūrė bazė pelkėtoje vietoje, nes dar prisimenu meldų buožes – jų teritorijoje būdavo gana daug. O ir iš malūno pusės (bazė ribojosi su malūno teritorija) buvo pelkynas, kūdros, meldai. Prie pat kelio, visai šalia mūsų namelio, irgi buvo pelkutė, į kurią esu įvažiavusi triratuku (aš turėjau tokį pamėgtą triratuką, jį tėvai įkeldavo į traukinį, kai važiuodavome į Pilviškius, nes tada negalima buvo net triratuko vežti paprastame Kaliningrado traukinio vagone, o reikėdavo atiduoti į bagažo vagoną, nors kelias būdavo tik pusė valandos). Tuomet išlipau iš pelkutės visa apėjusi maurais. Po kelių ar keliolikos metų tų maurynų neliko, bazės teritorija buvo išpilta gruntu, vėliau ir išasfaltuota.

Turiu senų nuotraukų, kur mūsų namelio sienos iš lauko apkabinėtos rusiškais darbų saugos ir priešgaisriniais užrašais. Mat mūsų medinis namas buvo ir bazės kontora, kol gerokai vėliau netoli pastatė kitą, mūrinį, pastatą. Iš vienos namelio pusės buvo sudėti įrankiai: kirviai, kastuvai, laužtuvai ir kt. Iš kitos – tėčio kontora. Ten buvo ir „Feliks“ skaičiavimo mašinėlė (bet jau irgi vėliau, nes iš pradžių skaičiuodavo „skaitliukais“), sąsiuviniai su tėčio užrašais, telefonas, kuriuo ir mes naudojomės.

Taigi mūsų namelis iš vieno galo – pailgas įrankių sandėlis, iš kito – kontorėlė (ji tik kelių kvadratinių metrų, kaip ir tas sandėlis). Mes – per vidurį. Ten buvo mūsų virtuvė ir vienas kambarys. Ir tie patys pereinami darbininkų, nes atsimenu prineštus „smalos“ gabalus, kurių negalima būdavo gerai išvalyti, nors ir kaip gramdydavome. Darbininkai ateidavo, pėduodavo ir niekas nepaisė, tik paskui jau atsirado į tą sandėliuką durys iš lauko. Buvo viskas labai vieša, kaip ir visas gyvenimas sovietijoje.

Kambario ir virtuvės baldus darė pats tėtis. Jo buvo ir stalas, ir taburetės, ir spintos padarytos. Jis ir lovas darė. Tik sofa pirkta. Iš pradžių priebučio įeiti į mūsų „palocius“ nebuvo, paskui tėtis padarė prieangį su įstiklintu langeliu, kad būtų šviesiau. Mūsų tualetas buvo valdiškas ir toli, net labai toli, pagelžkely. Nebūdavo patogu.

Mes labai ilgai neturėjome televizoriaus, tik radiją. Televizorių įsigijome gal tik kokiais 1967 ar 1968 m. TV eidavau žiūrėti pas draugę Rūtą Bankauskaitę, kurios tikrasis vardas buvo Birutė. Jų šeima turėjo televizoriuką, o paskui įsigijo ir „spalvotą“, tiksliau – uždėdavo ant ekrano tokią juostą, kad atrodytų kaip spalvotas. Tuomet buvo gal tik kokia viena ar dvi TV programos. Ir tie filmai vis apie karą ir apie karą... Arba apie revoliuciją. Atrodo, kad nieko daugiau pasaulyje ir nebuvo, tik „Didysis Tėvynės karas“.

Ant sienos buvo lentynėlė (trikampė, jungianti dvi sienas), ant kurios padėtas kryžius, o greta kabojo du šventi paveikslai. Paskui, kai man buvo kokie dešimt ar dvylika metų, tėtis pasakė, jog reikia nuimti tą lentynėlę ir paveikslus, taip jam liepę. Kažkaip keista, kad tikrasis psichologinis teroras prasidėjo tik apie 1960-uosius. Tėtis nebuvo komunistas, bet vadovavo tai bazei, o vadovo namuose negalėjo būti šventų daiktų! Lentynėlę nuėmė. Neliko šventos vietos. Kryžius buvo kažkur nukištas (jį dabar aš turiu), paveikslai atsidūrė sename lagamine. Man buvo baisu: o jei tikrins ir tuos lagaminus?

Paskui panaikino tą sandėlį, pastatė kažkokią atskirą „būdžiukę“, kaip mes tokius pastatus vadinome, susidėti valdiškiems įrankiams, daiktams. Tėvai sandėliuko vietoje įsirengė miegamąjį. Tas kambarys siaurutis, mažutis, bet mums jau gerai, jau yra daugiau vietos miegoti, yra erdvės.

Buvau paauglė, kai mums atidavė ir kitą namelio dalį – buvusią kontorą. Ten jau buvo mano kambarys. Irgi visai mažutis, ko gero, identiškas tam mūsų „miegamajam“ – tačiau mano. Sunku būdavo į jį patekti, nes reikėjo eiti pro siaurą tarpelį tarp sofos galo ir spintos. Prisimenu, kaip kartą greitosios pagalbos medikė atvykusi pas mamą (ji tada atsigulė mano kambarėlyje, gal jis buvo švaresnis) skaudžiai užsigavo koją. Vis dėlto aš, nors irgi dažnai strigdavau eidama, kambarėliu buvau labai patenkinta. Tai buvo mano pirmoji privati erdvė. Ten turėjau ir etažerę, kurią, aišku, irgi sukalė tėtis. Joje buvo mano knygos. Jau nuosavos.



Zita ZOKAITYTĖ

Iš autobiografinių eskizų






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas