|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2017-06-16 16:24
|
|
|
Sonata Damidavičienė (centre) buvo vyriausia moteris 50-oje karių savanorių laidoje.
Eimanto CHACHLOVO nuotr. („Vakarų ekspresas“)
Eglė KVIESULAITIENĖ
Tarp sau į dukras bei sūnus tinkančių savanorių Lietuvos valstybę ginti prisiekusi vilkaviškietė jaučiasi pasiekusi tai, apie ką svajojo daug metų. Į penktą dešimtį įkopusi moteris neabejoja, jog imtų į rankas ginklą, jei Tėvynė atsidurtų pavojuje.
Sena svajonė
Kauno apygardos probacijos tarnybos skyriaus Vilkaviškyje vyresnioji inspektorė Sonata Damidavičienė prisipažįsta seniai svajojusi užsivilkti kario savanorio uniformą. Tačiau vis ieškojo draugų ar bendradarbių, kurie palaikytų jos idėją ir drauge stotų į karių savanorių gretas. Tačiau metai bėgo, o bendraminčių taip ir neatsirado. Tad šiemet Sonata užsibrėžė tikslą: dabar arba niekada – ir metų pradžioje kreipėsi su prašymu į komisiją. Patikrinta medikų ir atitikusi visus keliamus reikalavimus, jau tris vaikus į gyvenimą išleidusi moteris kelioms savaitėms išvyko iš namų į bazinius kario savanorio įgūdžių kursus.
Nors daug metų Kybartų užkardoje tarnavęs Sonatos vyras Raimundas iš pradžių įtariai vertino žmonos „užgaidą“ ir netikėjo, kad moteris ryšis tokiam iššūkiui, vis dėlto jos norui pritarė ir palaikė.
Išlaikė ne visi
Tris savaites vilkaviškietė su kariais savanoriais iš visos Lietuvos mokėsi Dragūnų batalione – sėmėsi teorinių žinių, mokėsi taktikos. Kariai buvo supažindinti su ginkluote, vyko rikiuotės pratybos, teko su visa ekipuote dalyvauti keliolikos kilometrų žygiuose, gilinti topografijos žinias, susipažinti su kariuomenės struktūra ir veiksmais.
Drauge su jaunimu vyresnio amžiaus savanoriai atlaikė didžiulius fizinius krūvius. Visą tą laiką jie buvo tarsi atskirti nuo pasaulio: gyveno be televizoriaus, interneto, o mobiliaisiais telefonais galėjo naudotis tik vakare, per tam skirtą valandą.
Tiesa, ne visiems savanoriams pavyko baigti bazinių įgūdžių kursus ir priimti priesaiką. Kai kam pritrūko vidinės motyvacijos įveikti sunkumus, kitiems sušlubavo sveikata. Tačiau atkakli vilkaviškietė apie nesėkmes net nesvarstė.
Paskui sūnų
Sonata sakė, kad šioje karių savanorių laidoje ji buvo vyriausia moteris, bet komisijos tai nešokiravo. Mat šiek tiek anksčiau į savanorių gretas buvo įstojusi ir penkiasdešimtmečio sulaukusi moteris. Ši tokiu būdu norėjo sugėdyti privalomosios karinės tarnybos vengusį sūnų.
S. Damidavičienė – priešingai: į tarnybą išėjo paskui sūnų, kuriam armijoje taip patiko, jog atitarnavęs 9 mėnesius privalomosios jis liko tęsti profesionaliosios tarnybos.
Vis dėlto pareigūnė pripažįsta, kad dažnai iš bendraamžių sulaukia klausimo, kam jai to reikėjo.
– Seku įvykius pasaulyje, klausau žiniasklaidos pranešimų ir dažnai susimąstau, kaip sugebėčiau pasipriešinti agresoriui, jei būtų pasikėsinta į mūsų šalį. Juk gyvename pasienyje, tad būtume pirmieji, kurie turėtume kažko imtis, – svarstė ir savo tiesioginiame darbe uniformą vilkinti moteris. – Mūsų nėra tiek daug, tad svarbus kiekvienas motyvuotas žmogus. Be to, man patinka ginklai, šaudyti, būti gamtoje, o tai – puiki galimybė.
Įpareigoja šaknys
Prieš daug metų policijoje tarnavusi moteris prisipažįsta visada jautusi silpnybę ginklams ir uniformai. Todėl treniruotis šaudykloje, šaudyti į taikinius jai – vienas malonumas. Tačiau medžiotoja būti negalėtų – šaudyti mielus gyvūnus būtų per skaudu.
Motyvacijos tapti kare savanore Sonatai teikia jos šaknys. S. Damidavičienės senelis iš mamos pusės buvo partizanas. Okupavus Lietuvą, jis vienas pirmųjų ėmė ginklą į rankas ir palikęs ūkį, šiltus namus, šeimą išėjo į miškus.
Kai senelis užkluptas priešų susisprogdino bunkeryje, o jo kūnas drauge su kitų bendražygių palaikais buvo numestas „pamokai“ miestelio centre, Sonatos mamai buvo vos septyneri. Maža mergaitė vienu metu turėjo išgyventi ne tik nevaikiškas emocijas, bet ir abiejų tėvų netektį, nes nuo tremties bėgusi mama dukrą buvo palikusi auginti giminaičiams.
Skatinami patriotizmo
Ketveriems metams savanorių karo tarnybos sutartį pasirašiusi S. Damidavičienė vis dar džiaugiasi tokiu pasirinkimu, mat čia pažino tikrai puikių, motyvuotų žmonių. Jaunimas dažniausiai savanoriavimą renkasi, kad galėtų karinę tarnybą derinti su mokslu ar darbu. Vyresnieji tarnauja skatinami patriotinių jausmų.
Dabar Sonata priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos pirmosios rinktinės 106-ajai kuopai ir važinėja į pratybas Marijampolėje. Kadangi tarnybą tenka derinti su darbu, vilkaviškietei savanoriauti tenka savaitgaliais.
– Tai savanoriška, ne privalomoji tarnyba, tad į ją vykstu tada, kai galiu, – aiškino moteris. – Man tai puiki laisvalaikio praleidimo forma, fizinis krūvis po kabinetinio darbo ir, žinoma, savęs išbandymas.
Prisiekė ginti
Paklausta, ar nemato savo ateities profesionalioje karinėje tarnyboje, Sonata sakė, jog tai riboja amžiaus cenzas. Tačiau jeigu būtų jaunesnė, ko gero, apie tai galvotų.
– Man apskritai patinka statutinė uniforma ir su ja susijusios profesijos, nors tai supratau ne iš karto, – juokėsi S. Damidavičienė, vidurinėje mokykloje savo ateitį siejusi su menais. – Kai baigusi mokslus atėjau į pirmą klasės susitikimą ir prisistačiau, kad dirbu policijoje, draugai pradėjo juoktis ir kartojo visada mane įsivaizdavę tik su uniforma. Matyt, jiems iš šalies buvo aiškiau matyti, kam aš tinku.
Nors tarnauti Tėvynės labui S. Damidavičienė jau prisiekė prieš daugelį metų, tardama savanorio priesaiką jautėsi visai kitaip.
– Dabar aš prisiekiau ne tik tarnauti, bet ir negailėdama jėgų bei gyvybės ginti savo valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, – sakė su dar šešiomis dešimtimis savanorių priesaiką Tėvynei tarusi moteris.
Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“
remia Spaudos, radijo ir televizijos
rėmimo fondas
Tarp sau į dukras bei sūnus tinkančių savanorių Lietuvos valstybę ginti prisiekusi vilkaviškietė jaučiasi pasiekusi tai, apie ką svajojo daug metų. Į penktą dešimtį įkopusi moteris neabejoja, jog imtų į rankas ginklą, jei Tėvynė atsidurtų pavojuje. |
Kauno apygardos probacijos tarnybos skyriaus Vilkaviškyje vyresnioji inspektorė Sonata Damidavičienė prisipažįsta seniai svajojusi užsivilkti kario savanorio uniformą. Tačiau vis ieškojo draugų ar bendradarbių, kurie palaikytų jos idėją ir drauge stotų į karių savanorių gretas. Tačiau metai bėgo, o bendraminčių taip ir neatsirado. Tad šiemet Sonata užsibrėžė tikslą: dabar arba niekada – ir metų pradžioje kreipėsi su prašymu į komisiją. Patikrinta medikų ir atitikusi visus keliamus reikalavimus, jau tris vaikus į gyvenimą išleidusi moteris kelioms savaitėms išvyko iš namų į bazinius kario savanorio įgūdžių kursus.
Nors daug metų Kybartų užkardoje tarnavęs Sonatos vyras Raimundas iš pradžių įtariai vertino žmonos „užgaidą“ ir netikėjo, kad moteris ryšis tokiam iššūkiui, vis dėlto jos norui pritarė ir palaikė.
Tris savaites vilkaviškietė su kariais savanoriais iš visos Lietuvos mokėsi Dragūnų batalione – sėmėsi teorinių žinių, mokėsi taktikos. Kariai buvo supažindinti su ginkluote, vyko rikiuotės pratybos, teko su visa ekipuote dalyvauti keliolikos kilometrų žygiuose, gilinti topografijos žinias, susipažinti su kariuomenės struktūra ir veiksmais.
Drauge su jaunimu vyresnio amžiaus savanoriai atlaikė didžiulius fizinius krūvius. Visą tą laiką jie buvo tarsi atskirti nuo pasaulio: gyveno be televizoriaus, interneto, o mobiliaisiais telefonais galėjo naudotis tik vakare, per tam skirtą valandą.
Tiesa, ne visiems savanoriams pavyko baigti bazinių įgūdžių kursus ir priimti priesaiką. Kai kam pritrūko vidinės motyvacijos įveikti sunkumus, kitiems sušlubavo sveikata. Tačiau atkakli vilkaviškietė apie nesėkmes net nesvarstė.
Sonata sakė, kad šioje karių savanorių laidoje ji buvo vyriausia moteris, bet komisijos tai nešokiravo. Mat šiek tiek anksčiau į savanorių gretas buvo įstojusi ir penkiasdešimtmečio sulaukusi moteris. Ši tokiu būdu norėjo sugėdyti privalomosios karinės tarnybos vengusį sūnų.
S. Damidavičienė – priešingai: į tarnybą išėjo paskui sūnų, kuriam armijoje taip patiko, jog atitarnavęs 9 mėnesius privalomosios jis liko tęsti profesionaliosios tarnybos.
Vis dėlto pareigūnė pripažįsta, kad dažnai iš bendraamžių sulaukia klausimo, kam jai to reikėjo.
– Seku įvykius pasaulyje, klausau žiniasklaidos pranešimų ir dažnai susimąstau, kaip sugebėčiau pasipriešinti agresoriui, jei būtų pasikėsinta į mūsų šalį. Juk gyvename pasienyje, tad būtume pirmieji, kurie turėtume kažko imtis, – svarstė ir savo tiesioginiame darbe uniformą vilkinti moteris. – Mūsų nėra tiek daug, tad svarbus kiekvienas motyvuotas žmogus. Be to, man patinka ginklai, šaudyti, būti gamtoje, o tai – puiki galimybė.
Prieš daug metų policijoje tarnavusi moteris prisipažįsta visada jautusi silpnybę ginklams ir uniformai. Todėl treniruotis šaudykloje, šaudyti į taikinius jai – vienas malonumas. Tačiau medžiotoja būti negalėtų – šaudyti mielus gyvūnus būtų per skaudu.
Motyvacijos tapti kare savanore Sonatai teikia jos šaknys. S. Damidavičienės senelis iš mamos pusės buvo partizanas. Okupavus Lietuvą, jis vienas pirmųjų ėmė ginklą į rankas ir palikęs ūkį, šiltus namus, šeimą išėjo į miškus.
Kai senelis užkluptas priešų susisprogdino bunkeryje, o jo kūnas drauge su kitų bendražygių palaikais buvo numestas „pamokai“ miestelio centre, Sonatos mamai buvo vos septyneri. Maža mergaitė vienu metu turėjo išgyventi ne tik nevaikiškas emocijas, bet ir abiejų tėvų netektį, nes nuo tremties bėgusi mama dukrą buvo palikusi auginti giminaičiams.
Ketveriems metams savanorių karo tarnybos sutartį pasirašiusi S. Damidavičienė vis dar džiaugiasi tokiu pasirinkimu, mat čia pažino tikrai puikių, motyvuotų žmonių. Jaunimas dažniausiai savanoriavimą renkasi, kad galėtų karinę tarnybą derinti su mokslu ar darbu. Vyresnieji tarnauja skatinami patriotinių jausmų.
Dabar Sonata priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos pirmosios rinktinės 106-ajai kuopai ir važinėja į pratybas Marijampolėje. Kadangi tarnybą tenka derinti su darbu, vilkaviškietei savanoriauti tenka savaitgaliais.
– Tai savanoriška, ne privalomoji tarnyba, tad į ją vykstu tada, kai galiu, – aiškino moteris. – Man tai puiki laisvalaikio praleidimo forma, fizinis krūvis po kabinetinio darbo ir, žinoma, savęs išbandymas.
Paklausta, ar nemato savo ateities profesionalioje karinėje tarnyboje, Sonata sakė, jog tai riboja amžiaus cenzas. Tačiau jeigu būtų jaunesnė, ko gero, apie tai galvotų.
– Man apskritai patinka statutinė uniforma ir su ja susijusios profesijos, nors tai supratau ne iš karto, – juokėsi S. Damidavičienė, vidurinėje mokykloje savo ateitį siejusi su menais. – Kai baigusi mokslus atėjau į pirmą klasės susitikimą ir prisistačiau, kad dirbu policijoje, draugai pradėjo juoktis ir kartojo visada mane įsivaizdavę tik su uniforma. Matyt, jiems iš šalies buvo aiškiau matyti, kam aš tinku.
Nors tarnauti Tėvynės labui S. Damidavičienė jau prisiekė prieš daugelį metų, tardama savanorio priesaiką jautėsi visai kitaip.
– Dabar aš prisiekiau ne tik tarnauti, bet ir negailėdama jėgų bei gyvybės ginti savo valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, – sakė su dar šešiomis dešimtimis savanorių priesaiką Tėvynei tarusi moteris.
Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: Savanoriai
Publikuota: 2017-06-16 16:24:01
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|