„Santaka“ / Kaip ąžuolas – į šviesą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-06-12 17:07

Dalinkitės:  


Tautos atgimimo ąžuolyno sumanytojai (2009 m.). Iš kairės: Vygandas Čaplikas, Kęstutis Labanauskas, Rimantas Krupickas (tais pačiais metais rudenį mirė), Algimantas Kepežėnas, Vitalius Stepulis, Romualdas Survila, Vladas Markauskas.

Kaip ąžuolas – į šviesą

Atsakomybę prisiėmė kolūkio pirmininkas

Vaikštinėdami po jau suaugusį Ąžuolyną, visos lietuvių tautos pasodintą 1989-aisiais, besigrožėdami dailiai išaugusiais ąžuolaičiais, menančiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, dažnas neįvertiname tų žmonių, kurie anais laikais nebuvo taip ryškiai matomi, nesakė liepsningų kalbų, tačiau yra ne menkiau svarbūs šioje istorijoje, o jų indėlis galbūt net svaresnis nei tų, kurie yra linkę pasigirti, pasipuikuoti...

Nusprendus, kad Tautos atgimimo ąžuolynas bus sodinamas Jono Basanavičiaus tėviškėje, Valstybiniame žemėtvarkos institute buvo surinkta ir išanalizuota vietos kartografinė bei dirvožemio tyrimo medžiaga. Žemė priklausė Bartninkų kolūkiui. Reikėjo rasti būdą, kaip „paimti“ kolūkiui priklausančią dirbamą žemę. Buvo sutarta, jog kolūkio pirmininkas Vladas Markauskas neprieštaraus. Vitaliui Stepuliui nuvykus pas tuometinę Vilkaviškio valdžią, žinia apie numatomą pasodinti Ąžuolyną Jono Basanavičiaus tėviškėje buvo sutikta su baime. Romas Survila pasakoja: „Valdžia „nusiplovė rankas“, aiškaus atsakymo neduodama – nei pritardama, nei atmesdama prašymą. Visą atsakomybę, jei kas, permesdama kolūkio pirmininkui V. Markauskui.“ 1989 m. sausio 9 d. Bartninkuose buvo surašytas Garbės protokolas. Lygiai po mėnesio, 1989 m. vasario 9 d., Bartninkų kolūkyje įvyko visuotinis kolūkiečių susirinkimas. Išraše, kuris tebėra išlikęs, sakoma: „Nutarta skirti 30 ha žemės sklypą ąžuolyno prie J. Basanavičiaus sodybos sodinimui.“

Vienas iš Ąžuolyno sumanytojų Vitalius Stepulis knygoje „Tautos Ąžuolynas“ prisimena: „Bartninkų kolūkio, šių žemių naudotojo, pirmininkas V. Markauskas sutiko prisiimti galimus nemalonumus iš Vilkaviškio rajono ir Vilniaus valdžios už dirbamos žemės išbraukimą iš žemės ūkio naudmenų plotų, už kuriuos privalėjo atsiskaityti derliumi ir ūkio produkcija.“ V. Markauskas suprato Ąžuolyno – tautos apsisprendimo būti laisva – svarbą. O galėjo ir nesutikti. Reikalams pakrypus kita linkme, V. Markauskas būtų nukentėjęs pirmiausiai.



Vidinę tvirtybę subrandino gyvenimas

Tačiau V. Markauskas tuo nesigiria, kaip jis pats sako, nesureikšmina. Apie save kalba taupiai, vis santūriai pajuokaudamas: „Ką aš, kaimo žmogus...“ Gal ir kaimo, bet pačia šviesiausia prasme: vidine kultūra ir įgimtu inteligentiškumu pranokstantis ne vieną apsišaukusį inteligentą. Pirmiausia tai išduoda kalbos maniera: yra įpratęs atidžiai išklausyti kito nuomonę, tik po to dėstyti savąją. Maloniai nuteikia jo pagarbus elgesys su kiekvienu: ir viršesniu už jį, ir paprastu kaimo žmogumi. Tai nereiškia, kad V. Markauskas „minkštas“ žmogus. „Išklausau kitą, nesiginčiju, bet padarau taip, kaip man atrodo teisingiausia“, – sako buvęs pirmininkas. Tas jo charakterio santūrumas eina iš vidinės tvirtybės, ramaus aplinkybių įvertinimo, žmogaus pamatymo ir intuityvaus jo perpratimo. Kalbėsena išduoda: kiekvienas žodis, juolab pažadas yra rimtai pasveriamas...

Gyvenimas V. Markausko nelepino nuo mažens. Tačiau visi sunkumai tik užgrūdino, vėliau charakterio tvirtumą formavo tikslai ir siekiai. Vladas gimė per patį vasarvidį – birželio 23-iąją Pakruojyje. Nors ėjo karo metai – buvo 1943-ieji, šeima džiaugėsi sulaukusi sūnaus. Prieš metus buvo gimusi jų pirmagimė. Tad motina tuo metu šeimininkavo namuose. Tėvas visą gyvenimą dirbo malūne, tiksliau – įvairių vietovių vėjiniuose malūnuose. Ką tai sako apie žmogų? Kad norėjo turėti gyvenimo privatumą – vidinę laisvę? Buvo laisvas žmogus? Jis ne tik dirbo malūne, bet ir išmanė apie juos, mokėjo suremontuoti, pataisyti.

Tuo metu, kai gimė Vladas, šeima gyveno Dvariukų kaime netoli Raudonpamūšio (Pakruojo r.). „Kai Dvariukų kaime 1949 metais audros metu vėjinis malūnas buvo nuverstas ant šono, persikraustėme į Ūdekus. Ūdekuose, pamenu, apsigyvenome ankštoje klėtyje. Tuo metu jau augome šeši vaikai“, – pasakoja Vladas Markauskas. Šiame kaime šeima gyveno neilgai. „Tėčiui buvo sunku: dieną malūne lankydavosi „stribai“, naktimis – „miškiniai“. Kartą tėvas iš nusigėrusių stribų (liaudies gynėjų) surinko šautuvus, kad vienas kito neiššaudytų. Už tokį poelgį jam teko atsidurti Vorkutos lageriuose.

Šeima kraustėsi iš kaimo į kaimą. Vladas buvo 15-os, o mažiausiajai sesutei ėjo penkti, kai atsitiko nelaimė: melžiančią kolūkio karves mamą nutrenkė perkūnas. Septyni vaikai liko našlaičiai. Nors Vladui mokslai sekėsi, ypač matematika ir fizika, mokyklą teko palikti ir eiti dirbti. Kolūkyje dirbo visokius darbus, įsigijo traktorininko ir plataus profilio mašinisto specialybę, baigė vairuotojų kursus. Tokia buvo „karjeros“ pradžia.

Veržlus ir gabus jaunuolis 1966-aisiais pasiunčiamas į Vilniaus tarybinę partinę mokyklą. Jau buvo įstojęs į komunistų partiją. V. Markauskas nebijo šito fakto prisipažinti. Savo gyvenimo nedailina, pasakodamas apie save nevaizduoja nei herojaus, nei kankinio, fiksuodamas sausus faktus, galimas interpretacijas palieka skaitytojui, suvokiančiam to laiko sudėtingas peripetijas.

Besimokydamas partinėje mokykloje sutiko būsimą gyvenimo draugę Eleną. 1967 m. gruodžio 8 d. sukūrė šeimą. Ne atsitiktinai šią datą V. Markauskas prisimena visą gyvenimą – šeima jam buvo labai svarbi. Savo moterį jis mylėjo iki pat jos mirties, pats slaugė, ištiktą sunkios ligos. Su Elena užaugino tris vaikus: sūnus Artūrą ir Svajūną bei dukrą Lijaną. Dabar vaikai ir vaikaičiai rūpestingai globoja tėvą ir senelį. Šilti, nuoširdūs šeimos santykiai – viena iš šio žmogaus vertybių, atsineštų iš savo sunkios vaikystės.



Laikė savu žmogumi

Baigęs Vilniaus partinę mokyklą V. Markauskas buvo paskirtas dirbti į Vilkaviškio rajono „Šilupės“ kolūkį pirmininko pavaduotoju. Kodėl į Vilkaviškio rajoną? Iš ten buvo kilusi jo žmona.

Nuo 1976-ųjų sausio V. Markauskas paskiriamas vadovauti Bartninkų kolūkiui. Bartninkų žemės nederlingos. Čia – kalvotoji, smėlėtoji Suvalkija. Ten, kur nėra didesnių medžių, vakariui vėjui papūtus smėlio debesys eina laukais. Tokiose dirvose bulvių neužauginsi. O rajono valdžia reikalaudavo, pasakoja buvęs kolūkio pirmininkas, kad bent 100 hektarų užsodintume. Užsodinti galime, tik ar bus ką kasti? Tekdavo nuvykus į rajoną diplomatiškai aiškintis, nepiktai pajuokaujant. „Mane rajono valdžia žinojo: vis tiek padarysiu taip, kaip esu nusprendęs.“ Bet tai nebūdavo tik šiaip užsispyrimas: kiekvienas ūkininkas geriau savo ūkio žemę pažįsta ir žino, kam ji labiau tinka. Buvo vienu metu toks nurodymas, kad kolūkiečio šeima gali laikyti tik vieną karvę. Važiuoja pirmininkas ir mato: ganosi dvi karvės. O troboje – penketas vaikučių kaip pupų. Kaip neleisi laikyti antros karvutės? Kažkas apskundė, pirmininką vėl į rajoną kviečia: kodėl nevykdo partijos nutarimų? Toks buvo gyvenimas, apie kurį ateinanti karta tik prisiminimuose skaitys. Ar patikės?

V. Markauską kolūkiečiai laikė savu žmogumi, suprantančiu juos, „žmonišku“ pirmininku, kuris ir pats pradėjo „karjerą“ nuo traktorininko.

Paklausus V. Markausko, koks gyvenimo laikotarpis buvo sunkiausias, nedvejodamas atsakė: kolūkių ardymo metas. Jam vadovaujant buvo pastatytos kolūkio fermos, kiti pastatai, gražinta gyvenvietė – išaugo miestukas. Laisvės, nepriklausomybės atgavimas buvo ir džiaugsmas, ir didelis išbandymas, o kolūkiečiams – tragedija. Žmonės liko be darbo, jaunimas paliko namus, vyko uždarbiauti į užsienį, kolūkio turtas išvežiotas, išnešiotas. Skaudu žiūrėti į apleistus, griūvančius fermų pastatus. Daugelis manė, kad pirmininkas, privatizavęs kolūkio gera, sukurs UAB-ą, mieste bus namą pasistatęs...

V. Markauskas akcinės bendrovės nesukūrė, namo mieste irgi nebuvo pasistatęs. Kai juokaudami žmonės klausdavo – kodėl, jis atsakydavo: tikėjausi Bartninkuose pensijos sulaukti, senatvę ramiai sutikti. Juose buvęs kolūkio pirmininkas ir tebegyvena. Panaikinus kolūkius, V. Markauskas pradėjo dirbti Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus specialistu Bartninkų seniūnijoje. Jam teko matyti, kaip buvusiems savininkams grąžinama žemė, pats su matininku vaikščiojo po laukus, kalbėjosi su žmonėmis, jautė jų nuotaikas.



Rūpestis ąžuolynu ir svečiais

V. Markausko gyvenimas vaizdžiai iliustruoja kaimo žmogaus kelią per pastaruosius 70 metų: karas, pokaris, kolūkių tvėrimasis, socialistinio lenktyniavimo metai, sovietų valdžios griovimas, nepriklausomybė, ąžuolų sodinimas, kolūkių ardymas, kaimo tuštėjimo metai. Viską teko išgyventi.

Užsiminus apie Tautos atgimimo ąžuolyną, jo sodinimą, V. Markauskas pasakoja: „Prie Bartninkų kaimo auga natūralus ąžuolynas Budavonės miške. Jis apima 87 hektarus. Anksčiau buvęs dar didesnis, bet per karą išpjautas, išvežtas. Kaip susidarė iniciatyvinė Ąžuolyno grupė, kas ką pakvietė, kas pirmas tokią idėją iškėlė, aš nežinau. Į Bartninkus šie vyrai atvyko jau turėdami aiškų tikslą ir planą. Tai buvo inteligentiški vyrai su aiškiomis pažiūromis, mokantys bendrauti. Jie prie sudarytos grupės ir mane „priglaudė“. Mano darbas buvo paruošti dirvą, t. y. vietą ąžuolų sodinimui. Jau po pirmos talkos (pirmo balandžio savaitgalio) paaiškėjo, kad norinčiųjų sodinti bus daugiau, nei tikėtasi. Aš tik žiūriu, kas čia darosi: važiuoja pilnos mašinos žmonių. Numatytų plotų nebepakako, suvažiavusieji pradėjo sodinti ir ten, kur buvo kolūkio žmonių arai. Vėliau jiems teko žemę atiduoti kitoje vietoje.“

Sunkiausi buvo pirmieji Ąžuolyno metai. Ąžuoliukams reikėjo priežiūros. Jei ne darbščios bartninkiečių rankos, jei ne jų rūpestis, žolės medelius būtų nusmelkusios. V. Markauskui teko ąžuoliukus globoti, prižiūrėti. Jei ne jo organizuojamos talkos, vargu ar visi ąžuoliukai būtų prigiję, išaugę. Rinkdavosi vyrai su dalgiais, pjaudavo žolę apie medelius. Ąžuolyno šienavimui buvo skirtas traktorius su šienapjove. Juo visą vasarą Jonas Aušrota darbavosi ąžuolyne. Vasarą medelius reikėjo laistyti. Daugiausiai talkino Bartninkų vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai. Visi, kurie atvyksta į šventes, organizuojamas Tautos ąžuolyne, nelabai įsivaizduoja, kaip jis buvo auginamas, globojamas. Beje, sutikti svečius, padėti jiems pasodinti medelius, pavaišinti – taip pat buvo V. Markausko rūpestis. O kartu tai buvo ir šventinės akimirkos, išliekančios atmintyje.



Regina JASUKAITIENĖ






KNYGA



Lietuvos 100-mečio proga nutarėme išleisti knygą apie Tautos atgimimo ąžuolyno sumanytojus – septynis vyrus, sukvietusius 1989-ųjų pavasarį sodinti Ąžuolyno, kuris turėjo palaikyti Sąjūdžio idėjas, o ilgainiui tapo žaliuoju Lietuvos panteonu.

Garbė Jūsų kraštui, išauginusiam tokį sūnų, kaip Jonas Basanavičius. Garbė, kad Jūsų krašte tas ąžuolynas sužaliavo. Garbė ir to meto Vilkaviškio valdžiai, davusiai leidimą, ir Bartninkų kolūkio pirmininkui Vladui Markauskui, užsikrovusiam visą atsakomybę ant savo pečių.



Regina JASUKAITIENĖ






Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas





Galerija: Tautos atgimimo ąžuolynas





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas