„Santaka“ / Prisimename tremčių istoriją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-06-12 16:58

Dalinkitės:  


Minint Gedulo ir vilties dieną rytoj, 12 val., Vilkaviškio katedroje bus aukojamos šv. Mišios, po jų – lankomos atmintinos vietos. Pirmiausia – paminklas prie bibliotekos.

Kęstučio INKRATOS nuotr.


Prisimename tremčių istoriją

Tolimoje praeityje liko sunkūs pokario išgyvenimai, partizaninių kovų ir trėmimų metai. Nuo tremčių pradžios praėjo 76-eri – ištisas žmogaus gyvenimas, į užmarštį nuėjo siaubas ir beviltiškumas, liko tik atmintis.

1940–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta 132 tūkstančiai gyventojų, 156 tūkstančiai įkalinti, 22 tūkstančiai žuvo kovose su okupantais. Iš mūsų rajono buvo išvežta apie 4 tūkstančiai šviesiausių ir darbščiausių krašto žmonių. Tai šiurpūs skaičiai, už kurių slypi žmonių pažeminimas, kančios, sulaužyti likimai. Skaičiai, kurių negalima užmiršti.

Paminime ir 1947 m. tremties 70-metį. Tais metais okupantai siekė palaužti rezistencinį judėjimą, todėl trėmė daugiausia partizanų artimuosius ir rėmėjus. Jau nuo pat metų pradžios prasidėjo areštai, buvo pripildytos Kybartų ir Vilkaviškio areštinės, Marijampolės kalėjimas. Kelis mėnesius suimtuosius tardę genocido vykdytojai nuteistuosius išvežė į Mordovijos, Komių ASSR, Karagandą, Magadaną. Keletas kalinių iš mūsų rajono pateko net prie Amūro ir dirbo Baikalo–Amūro magistralės statybose. Areštuotų rezistencijos dalyvių šeimas trėmė atskirai 1948 ir 1949 m.

1947 m. iš Vilkaviškio rajono išvežta daugiau kaip 200 žmonių. Tiumenės krašto platybėse atsidūrė Aleksandro Kazlos-Varno iš Geruliškių kaimo du broliai ir trys seserys, gražiškiečiai Janušaičiai – tėvai, broliai ir seserys – žuvusio partizano Broniaus Janušaičio-Lino, Jauniaus artimieji, Siberijos kaime gimusio Antano Gicevičiaus-Vanago šeima, partizano Kučinsko-Genio tėvai, brolis ir seserys. Sudėtinga pokario situacija suardė gražią Šilsodžio ūkininkų Vingilių šeimą: vyresnysis sūnus tapo komjaunuoliu, Kastantas, slapyvardžiu Iešmas, žuvo partizanaudamas, o motina ir seserys atsidūrė Sibire. Tremtinių dalią patyrė partizanų rėmėjai Ona ir Pijus Ulevičiai, išvežti su 4 dukromis, Jurkynai iš Torėliškių kaimo, net 9 asmenų Blauzdžiūnų šeima iš Grajauskų, Marija Karpavičienė su dukromis Adele ir Salomėja, Mačiai iš Oželių k., Vartų kaimo gyventojai Kerevičiai, Ratkeliai iš Žydronių ir daugelis kitų. Savo „kaltes“ jie išpirko, keldami sovietinį ūkį tolimiausiuose Rusijos kampuose, nepalūžo, ištvėrė sunkų katorginį darbą, pažeminimą, nugyveno savo amžių su „banditų“ šeimos vardu.

Nors praėjo daug metų, pasikeitė kartos, tačiau okupacijos padariniai įsirėžė tautos atmintyje, tremtinių patirtis tapo gyvu istorijos liudininku. Daugelis okupacijų žiaurumus patyrusių žmonių jau ilsisi gimtinės kalneliuose, o jų anūkai genocido istorijos mokosi tik iš vadovėlių. Retas paskaito istorijos liudininkų prisiminimus, neturi noro išklausyti senelių pasakojimų, dažnai artimieji mesteli: „Močiutė (senelis) vėl nuklydo praeitin. Neįdomu.“ Kasmet į paminėjimus susirenka vis mažesnis buvusių tremtinių būrelis: tais žiauriais laikais buvę jaunuoliai, vaikai – dabar 70–80 metų senjorai. Jie nedaug ką gali papasakoti apie tremties žiaurumus, nes buvo maži ir gyvenimą Sibire matė vaiko akimis. Tėvai sunkiai dirbo, atsisakydavo paskutinio duonos kąsnio, kad tik vaikai būtų sotūs, kad išgyventų.

„Mes buvome kaip ir visi vaikai – žaidėme, dūkome, mokėmės mokyklose, o tėvai vilko sunkų tremtinio kryžių, – pasakojo 1948-aisiais buvęs mažametis „tremtinys“ Valentinas Piečiukaitis. – Mums buvo keista, jog vyresnieji su ilgesiu ir viltimi žvalgosi į vakarus, maldose ir dainose prisimena tolimąją tėvynę. O mes galvojom: kas gi ta tėvynė, kur ji? Tremtis mums neatrodė baisi. Kad ir skurdžiai apsirengę, pusalkaniai, bet buvome vaikai, gyvenome su mylinčiais artimaisiais, jų globojami. Tačiau atmintyje išliko atšiaurus kraštovaizdis, beribiai miškai, uolynai, plačios upės, įvairiatautės gyvenvietės, iš rąstų statyti nameliai.“

Prisiminimuose užfiksuota šeimų kasdienybė, netektys, viltis sugrįžti į gimtinę. Žmonės džiaugėsi iš barako persikėlę į savo statytą trobelę, įsigiję paršelį, karvutę, kaip švelniai ją vadino, „mūsų maitintoją“. Moterys su grauduliu prisimena, kaip džiaugėsi sunkiai įsigyta margaspalve suknele, kurią galėjo šventadienį apsivilkti vietoj įkyrėjusios šimtasiūlės. Sunkus gyvenimas išmokė išgyventi, artimo meilės, parodė duonos vertę. Dabar muziejaus lankytojams iš duonos nulipdytas rožinis, kuklus savos gamybos atvirukas ar rankdarbis – egzotika, o tremtiniams tai buvo išmonės ir ištvermės ženklas, buvo svarbu turėti ką nors sava – lietuviška. Šią patirtį turime perduoti vaikams, jaunimui, kuris dabar taip lengvai atsisako savo šeimos tradicijų, kalbos, tėvynės.



Elena RUPEIKIENĖ

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro- muziejaus vyr. fondų saugotoja






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas