Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2006-10-06 15:21
Eilėraščiai
Andrius DAMUŠIS
Nakty
kvepia
polaidžiu – ledu, sniegu
ir vandenais... Kvepia žeme.
Vyras
atbrenda laukais...
Moteris
prie ruoplėto
kamieno gluosnio...
Srūva nešamos
sudriskusių vėjų
gaivalingos ir gaivios
neramaus oro sriūtys...
Kūdikis
verkia virš žemės.
Pušų viršūnės siaudžia...
Virš polaidžio mylėjos
Vyras moteris. Manieji.
Tėtis ir mama.
Bekraštės tolumos laukų
ir žemė vėlei ruošias nakčiai...
Pagavo vėjas sielą ir brendu ledu,
kuris dar laiko gaivų laisvą
buvimą vandenų.
Algimantas GRAKAVINAS
Kertinio akmens aimana
Pririnkę žodžių
mūsų meilei
laukams miškams
gėlėms ir maldai
eiliuotom pradalgėm
keliaujam į žvaigždes
lašeliai džiugesio ir skausmo
mūsų kojas plauna
ir balzamu
žaizdas drėkina
kai sielą kala
įkaitintom vinim
prie jų ramybės aukuro
O pasalūno šypsnis šaukia:
– Valio! Nužudė žodžiai!..
Betgi likimo rožė
viltį pažadėjo
savęs ieškoti ėmė
pabudimas
tenai pasaulis
neina iš paskos
kur vagiama dvasia
iš kūno klumpančio
tik vėlei be kaltės
užkraunama
sunkioji atgailos našta
pigmėjiška naktim
ir dieviškumo simboliais.
Janina MARCINKEVIČIENĖ
PRISIMINIMŲ JUOSTOJ
Tėviškei
Mama,
kada išaudei man
prisiminimų juostą?
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Joje avietės rausta,
ramunių akys žydi,
lietus, medžius išprausęs,
vaivorykštę palydi.
Tai vėl matau įausta,
kaip voras tinklą džiausto
ant smilgų laibasiūlių...
O obelys sutūpę
kiek raudonšonių siūlo!
Žiūriu – vėl skamba, aidi
žiemos baltoji lyra:
iš gruodžio sėtuvės
sidabro šerkšnas byra...
- - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir tęsiasi, marguoja
ilga prisiminimų juosta.
Mama, ar tu žinojai,
kad šitaip mane guosi?
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Sukasi metų ratas,
keičia spalvų mozaiką
iš tėviškės peizažo.
Česlova JAKŠTYTĖ
Ar pagalvojai, kad mažam grūde
gyvybė slypi, duona pavadinta?
Regėk rugius savajam atvaizde
ir žemę tą, kuria šis grūdas minta,
ir aukštą skliautą mėlynos liepsnos
drauge su saulės skruostais spindulėtais,
ir debesiu, kurs lietų dovanos,
ir dar artoją su delnais pūslėtais,
ir Viešpaties Apvaizdą, be kurios
nebūtų nieko – nei gėlės, nei gruodo,
ir šventą menę sąžinės švarios,
ir baltą kryžių ant granito juodo,
ir savo Tėvą, Motiną – abu,
ugningos meilės persmelktus žaibu!
Laima MARTINKAITYTĖ-
RIMIENĖ
Angelas...
Į tylią šviesą
Šlubas angelas
Pakyla
Ir pakirptais sparnais
Į skaisčią saulę
Nusileidžia.
Ir sudejuoja
Obelys baltai,
Prisunkusios nuo būsimojo
Vaisiaus,
Nuo pasiųstų
Į žemę spindulių
Ir ašarų dangaus
Sūrių.
Akimirka
Sudūžta į šukes,
Ir niekam
Nebeskauda nuodėmės,
Tik angelas
Prie amžinybės vartų
Skaičiuoja praeities
Klaidas.
Klemensas KAZLAUSKAS
POETINĖS MINIATIŪROS
aš laiką
kaip duoną trupinu
paukščiams rudens
kad sugrįžtų
vėl ant sparnų
kad parneštų
pavasarį man dar vieną
***
vis daugiau aplinkui
išeinančių
vis mažiau bepalieka
čia esančių
mano amžiaus ir mano laiko
vis daugiau akmenų
kapuos
***
į tavąjį laiką noriu
įkūnyti savąjį laiką
kad jis kuo ilgiau dar būtų
gyvenimo tavo versmėj
ir džiaugtųsi meile mano
ir žvelgtų
ne pagirio akmeniu
Rita MOCKELIŪNIENĖ
Be perstojo lijo.
Nuo ryto lig ryto.
Ir dar – ligi kito.
Beržai pasirąžė,
Po žirginį metė
Ir šitaip iškaišė takus.
Paskui saulė skepeta
Apgobė šlaitą,
Šalpusniams parišo po kaspiną
Gelsvą,
O pienei pritaisė sparnus.
Kvėpino miškus pakalnutėm.
Vėdrynais
Suvarstė siauručio upelio krantus.
Ir apavė žemei
Nuo ryto lig ryto
lr dar – ligi kito –
Žalumo prilytus batus...
Jovita ŽUKAUSKIENĖ
Žemės rytas
Žemės rytas vaiskus
Vėl nubundančią žalumą kelia,
Suskambėjo stebuklo varpeliais
Gyvybės šakelė!
Šaltinėlių gaiva!
Ataidėjus iš protėvių laiko,
Amžinai pasiliks ji
Širdelėje krykščiančio vaiko.
Tegu metų našta
Neprislėgs želmenėlių šviesiųjų,
Užmaršties juoduliai
Neardys spindulių supintųjų!
Lig žvaigždynų, dangaus
Pakylėję Tikėjimą, Viltį
Nenurimkim! Neleiskim
Gyvenimo aistrai nutilti!
Zita ANDZIULIENĖ
Ruduo Suvalkijoj
Jau giedrėja nušvitę rytai,
Saulę medžiai viršūnėmis kelia,
Suarti ir nurimę laukai
Lydi gerves į tolimą kelią.
Želmenėliai lyg rūtos žali
Po voratinkliais duoną sapnuoja,
Ant šarmotų laiškelių rugių
Saulės veidas skaisčiai raudonuoja.
Tolumoj, prie Šešupės vagos,
Horizontą kur miškas papuošia,
Paskui gerves žąsų vėrinys
Rausvą ryto padangę apjuosia.
Koks gražus Suvalkijos ruduo! –
Saulė čia už kalnų nepradingsta
Ir iš tolių toliausių regi
Degant rudenio skaistų žibintą.
Lina ERINGIENĖ
Neskolinsiu dienų,
Naktis paslėpsiu.
Širdį tuščią
Tyloje užrakinsiu.
Nepyksiu.
Ramybės skraistę
Apsigaubusi
Keliausiu
Savo keliu,
Kad galėčiau
Skambinti
Gyvenimo muziką,
Tarp rytmečio rasų
Vėjo orkestrui
Klajojant
Žaliais pavasario
Laukais.
- - - - - - - - - - -
Bandau tiesinti
Sulankstytus savo
Sparnus.
Zita ŠIUPŠINSKAITĖ
Išpažink
Išpažink
kaip nuodėmę
dviejų žmonių vienatvę,
gyvenimą,
kuriam kartu nėra
saulėlydžių, aušrų,
nėra aistrų, tiktai
pamišusios vienatvės
Mūza.
Nėra tavęs, manęs,
tik prasikaltę sielos...
Išpažink
kaip nuodėmę
dviejų žmonių vienatvę.
O gal likimo dovaną
nuo Mūzos tau?..
Publikuota: 2006-10-06 15:21:40
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|