„Santaka“ / Su saulės spindulio pasveikinta diena – per gyvenimą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-10-04 16:27

Dalinkitės:  


Rudenį Vytautą ir Virginiją Armanavičius džiugina naujo derliaus vaisiai, o kasdien – mokinių dori ir gražūs gyvenimo keliai.

Autorės nuotr.


Su saulės spindulio pasveikinta diena – per gyvenimą

Birutė NENĖNIENĖ

Pro vienintelio Gižuose aštuonbučio antrojo aukšto langus atsiveria lygumos, tolumoje dunksančios giraitės. Dažną rytą mokytojai Virginija ir Vytautas Armanavičiai pirmiausia išvysta pakirdusios saulės spindulį, paskui žvilgteli į prieš daug metų savo sodintą sodelį. Pavasariais juos sveikina vis nauji pražystantys metūgiai, o dabar, rudenį, žemyn svyrančios obuoliais apsunkusios šakos. Kaip ir mokytojo darbas, – jei jis tolygus pašaukimui, panašus į skaidrų pro kasdienybės rūką besiskverbiantį spindulį. Pats mokytojas – tarsi Sėjėjas, auginantis ir puoselėjantis mažą sėklelę iki vaisius vesti subręstančio medžio.

Jei knietėtų ko pavydėti sutuoktiniams Virginijai ir Vytautui Armanavičiams, tai turbūt pastovumo ir gebėjimo iš jiems tekusio likimo atsirinkti visa, kas reikalingiausia. Reikalingiausia tam, kad nesusigūžtum, neužsisklęstum, o savo dvasinius turtus dalytum kitiems.



Gižų senbuviai

Jiedu, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto auklėtiniai, diplomuoti geografijos-fizinio lavinimo specialistai, į Gižus atvyko 1979 metų rudenį. Ne kartą ir ne vienų būta gundymų, gal net įtikinėjimų palikti kaimo mokyklą. Bet jie liko, nes ši žemė pasirodė esanti naši jų idėjoms, prie šios vietos prisirišo.

Vytautas, dabar geografijos mokytojas metodininkas, nuo pat savo darbo biografijos pradžios įvairioms klasėms dėsto geografiją ir fizinį lavinimą. Daugelio jo mokinių geografijos žinios buvo įvertintos rajoninių ir respublikinių konkursų diplomais. Jo, kūno kultūros vyresniojo mokytojo, parengti mokiniai – įvairiausių sportinių rungčių diplomantai.

Virginija geografijos nedėstė, nes nedidelėje mokykloje dviem energingiems specialistams būtų buvę ankštoka. Dirbo bendrabučio auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja, dėstė kūno kultūrą, gamtą, kitus dalykus, kol pasivijo vieną seną svajonę – baigė Pedagogų kvalifikacijos institutą, išklausė Vilniaus dailės akademijos dėstytojų perteikiamą kursą. Dabar, jau apsigynusi dailės, darbų ir buities kultūros mokytojos metodininkės vardą, Virginija daugelį metų vaikus moko dailės ir technologijų.



Pavedėja į kelią

Žodis „moko“ prie Virginijos darbo kažkaip nedera. Gal labiau tiktų – atranda, sudomina ir veda. Daug metų Virginija Armanavičienė dėsto dailę ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, yra rajono dailės mokytojų metodinio ratelio pirmininkė. Daugelį metų būna pavasarinės dailės akademijos – jaunųjų rajono dailininkų konkurso – vertinimo komisijos pirmininkė.

Virginijos rūpesčiu Gižų Kazimiero Baršausko pagrindinėje mokykloje įkurta dailės galerija „Geltona – Žalia“, kurioje eksponuojami ne tik šios, bet ir kitų mokyklų moksleivių bei mokytojų, Marijampolės dailės mokyklos dėstytojų bei auklėtinių kūrybiniai bandymai. Jos mokinių darbais išpuošti mokyklos koridoriai.

Mokytoja Virginija visada pilna idėjų, bet bemaž niekada neišgirsi, jog naujas sumanymas gimė būtent jos galvoje, nes turi savybę nors mažą teigiamą poslinkį pastebėti kolegių darbe, vaiko ieškojimuose. Jos pastebėti ir išugdyti mokiniai dalyvavo respublikinėse olimpiadose, tarptautiniuose konkursuose, pasirinko dailės studijas. Virginija Armanavičienė – tai žmogus, kuris vieniems sunkiau suprantamas, kitiems – mielas ir artimas, nes šalia Virginijos tyla tampa iškalbingesnė už žodžius. Prieš keletą metų išdrįsusi Krašto muziejuje surengti savo karpinių parodą, kitų darbų – tapybos, grafikos, fotografijos – neviešina, o dažniausiai padovanoja draugams.



Suvedė vokiečių kalba

Vytautas, baigęs Gražiškių vidurinę mokyklą, pasak Virginijos, buvo geografijos „maniakas“, į pedagoginį institutą įstojo su nukreipimu, todėl turėjo grįžti į Vilkaviškio rajoną, nors sulaukė siūlymų pasilikti institute.

Virginija, Klaipėdos 12-os (dabar Žemynos) vidurinės mokyklos abiturientė, vienodai galėjo rinktis aktoriaus ar mokytojo kelią. Jei ne jos užsispyrimas tesėti pažadą draugei, galėjo dokumentus palikti ir kalbų fakultete bei studijuoti germanistiką. Tačiau būtent vokiečių kalba artimiau suvedė su Vytautu, nes abu pateko į vieną studijų pogrupį. Vytautas, pasak Virginijos, išsiskyrė gyvu temperamentu, sąmoju, žaismingumu, proto guvumu ir smalsumu.

Vienas antrą juodu pastebėjo jau per stojamuosius egzaminus, 1974-ųjų vasarą. Susituokė būdami ketvirtame kurse, studentų šeimoje gimė jų „geografė“– pirmoji dukra Laura. Ji irgi studijavo geografiją ir dabar dirba Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.

Virginija ir Vytautas mokykloje buvo skaitovai. Gal jų pomėgis įsikūnijo jaunėlėje dukroje Jurgoje, kuri, besimokydama mokykloje, buvo skaitovų, dailės, „Dainų dainelės“ konkursų laureatė. Dabar, baigusi Vilniaus dailės akademiją, yra menotyrininkė. Nuo šio pavasario ji – Vilniaus grafikos meno centro direktorė.



Didžioji palaima išsikalbėti

Armanavičiams begyvenant drauge, išryškėjo panašūs požiūriai ir pomėgiai. Abu mėgsta keliauti, skaityti, kurti ir kalbėtis kultūrinio gyvenimo, pedagoginėmis temomis, kaip nepavargti didėjančio popierizmo jūroje ir neužgesti, pastebėti saulėtekius. Geriausia jiems atsipalaidavimo vieta – namai, mėgstamiausia jų pokalbių vieta – virtuvės jaukus kampelis, nes svetainėje įsiterpia „trečiasis“ – televizorius. Jiedu be galo ilgai gali kalbėtis apie tai, ką mato ir jaučia vaikuose, apie tai, kad vaiko sąmonė – neribotų galimybių kompiuteris, kurį reikia pažadinti, atverti galimybes ir, žinoma, tuo būtinai pasidžiaugti.

Vytautui kasdieniniuose pokalbiuose labiau rūpi politiniai, sportiniai įvykiai, knygos. Jis skaito, rašo, kalba esperanto kalba, prenumeruoja keletą leidinių. Virginiją domina kultūrinio gyvenimo pokyčiai: naujos parodos, teatras, kinas, kultūriniai leidiniai, knygos.



Brangiausi turtai

Tad kokius brangiausius turtus Armanavičiai jaučiasi užgyvenę? Kaip patys sako, jau nugyveno savo gyvenimo aukso jubiliejų, santuokos bei pedagoginio darbo sidabrinius jubiliejus.

„Įdomu dirbti, kai matai savo darbo rezultatą, kai jis atsiskleidžia kaip kokioje pasakoje. Jau mokome trečią kartą. Bet mums brangiausias turtas – mūsų pačių dukros. Jos baigė mokslus, turėjo puikias galimybes atsiskleisti ir dabar yra reikalingos žmonėms“, – kalbėjo Vytautas.

Virginija pridūrė: „Tikrai žinau, kad mano mokiniai susidomėjo daile. Kai kas baigė aukštuosius mokslus arba dabar studijuoja. Džiugu, kad ir tokioje mažoje mokykloje gimė dailės tradicijos, vaikai pasuka šiuo keliu, nesvarbu, kad kartais tėvus reikia įtikinėti dėl papildomo mokymosi, dailės užsiėmimams skiriamo laiko.“

Paklausti, ko labiausia pasigestų, jei reikėtų iš Gižų išsikelti, atsakė panašiai. „Žmonių“, – lakoniškas Vytauto atsakymas. „Todėl ir neiname niekur iš čia, kad viskas taip užmegzta, kiekvienas kampas savas. Mokinių šeimos tapo draugais“, – patikslino vyro mintį žmona.

Abu specialistai negaili nei laiko, nei pinigų tam, ką daro. „Galiu pasakyti, jog pragmatiškame laike kažkas ir keičiasi. Anksčiau negailėjome laisvų dienų su vaikais po kelias paras keliauti su nakvynėmis, kad tik jie daugiau pamatytų. Ir kai po ilgos pertraukos išgirsti, jog tai jiems davė naudos, vadinasi, verta buvo daryti“, – teigė mokytoja Virginija.

Įsimintiniausios mokinių dovanos jiems – vaikų rezultatai. O labiausiai nustebina ir pradžiugina vaikai bei jų tėvai gerumu. Armanavičiai labai paprastai žiūri į draugystę: draugauti su žmonėmis – tai nereiškia „apsistatyti reikalingais žmonėmis“, o išpažinti ir priimti tas pačias vertybes.



Tenenusėda nuobodulio dulkės

Virginija prisiminė švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano mintį, jog jis labai bijantis sunkios mirtinos ligos – „smalsumo praradimo“. Žmogus, kuris praranda poreikį kasdien sužinoti ką nors naujo, kasdien vis plėsti savąjį pasaulio pažinimą, pradeda merdėti ir numiršta. Tikriausiai I.Bergmanas kalbėjo ne apie fizinę mirtį, bet galvoje turėjo žmogų, kuriam niekas neįdomu, – tarsi jis būtų gyvas lavonas. Pasak Virginijos, kadangi mokytojas tiesiogiai susijęs su jaunų žmonių mokymu, auklėjimu, todėl jis turi būti smalsus. Tada vaikui gali perduoti susidomėjimą pasaulio pažinimu ir jį pavėdėti.

Paprašyti perduoti kolegoms linkėjimus profesinės šventės proga, Virginija ir Vytautas juokavo, jog taip užklupti nerandą nieko protingesnio, kaip perfrazuoti J.Erlicką: „Nesuprantu dviejų dalykų: iš kur atsiranda dulkių ir kodėl trūksta pinigų.“ Tad gižiečiai linki kolegoms, kad nebūtų dulkių ir užtektų pinigų.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas