|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2017-05-15 17:02
|
|
|
Ypatingas Rimašių rėžinio kaimo sodybų bruožas – pirkia ir tvartas dažniausiai yra po vienu stogu.
Autorės nuotr.
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Pavasarį pats laikas išsiruošti apžiūrėti dar nematytas Lietuvos vietas. Tam reikia tik geros kompanijos ir dienos ar dviejų.
Praeitis – kupina spalvų
Kur važiuoti – nuspręsti nelengva, nes mūsų šalyje tikrai daug įdomių ir neatrastų dalykų. Žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, akį patraukia įdomus nykščio formos iškyšulys pietrytinėje Lietuvos dalyje – mažas žemės lopinėlis, gražiai vadinamas „Lietuvos ašara“. Tai – Šalčininkų rajonas. Tarsi pabėgęs iš šalies teritorijos, jis glūdi Baltarusijos apsuptyje.
Esama populiarios legendos, jog 1939 m. Maskvoje, braižant Lietuvai grąžintos Vilniaus krašto dalies sienas, ant žemėlapio gulėjusi paties Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Tačiau iš tiesų buvo kitaip. Iš pradžių šios lietuviškos apylinkės atiteko Baltarusijai, tačiau 1940 m. buvo grąžintos Lietuvai. Tai buvo tarsi broliška baltarusių dovana lietuviams „įstojimo“ į Sovietų Sąjungą proga.
Ši teritorija ypatingai saugoma, tad vykstant į ją būtina nepamiršti asmens dokumento. Aišku, nuvažiuoti iš Vilkaviškio į ten užtruks daugiau nei tris valandas, tačiau bent vieną kartą pamatyti verta. Šalčininkų kraštas, kažkada garsėjęs sovietmečiu čia sukeltais probleminiais asmenimis, keičiasi. Jis gali didžiuotis gražia gamta ir įdomių įvykių kupina praeitimi.
Keliaujant nuo Vilniaus, pirmiausia verta užsukti į Jašiūnus – nedidelę gyvenvietę, kurioje yra ką pamatyti. Prie Merkio upės įsikūrę neseniai renovuoti vėlyvojo klasicizmo Balinskių dvaro rūmai. Juose nėra autentiškų ar atkurtų interjerų. Rūmai įrengti moderniai su interaktyviais žaidimais vaikams, judančiais stendais bei kitokiais šiuolaikinės technikos stebuklais. Dvaras garsėja koncertais, mat išgriovus vieną sieną ir sujungus erdves čia įrengta didelė salė, yra ir kavinė, kur rengiami pokyliai.
Unikali Pavlovo respublika
Verta užsukti į Turgelius ir čia aplankyti buvusios garsios Pavlovo, arba Paulavos, respublikos griuvėsius.
Respublika gyvavo nuo 1769 iki 1795 metų, kai ją savo dvare įkūrė Povilas Ksaveras Bžostovskis. Šis žmogus pamažu likvidavo dvaro arimus ir lažą, valstiečiams leido laisvai tvarkyti savo turtą, iš dalies – ir žemę, verstis prekyba bei amatais, suteikė asmens laisvę, įsteigė mokyklą. Dvaro pajamos iki 1784 metais padidėjo daugiau kaip du kartus. Šią respubliką vėliau pripažino Stanislovas Augustas Poniatovskis – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Paulavos respublikos pinigai tais laikais buvo retas ir brangus kolekcinis objektas Europos kolekcionieriams.
Respublika žlugo, kai jos įkūrėjas, suprasdamas, kad valdas greitai užims Rusija, pasitraukė į Saksoniją. Jis išmainė Paulavos respubliką į dvarą tenai. Naujas vadovas nebandė tęsti respublikos veiklos, vėl grąžino lažą ir nusavino žemes, o vėliau valdas išties okupavo Rusija. Keisdamas savininkus ir perstatytas dvaras gyvavo iki pat 1939 metų. Karo metais čia įsikūrė vienuolės, nuo kurių paliktos degančios žvakės, manoma, ir užsidegė rūmai.
Dieveniškių stebuklai
Visas Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių ir Poškonių seniūnijas beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Sienos ilgis čia – apie šimtas kilometrų, iš kurių didesnė dalis eina per miškus. O vieta, kur šios apylinkės jungiasi su pagrindine Lietuvos teritorija, – vos 2,5 kilometro pločio. Todėl šią atkarpą pasieniečiai itin akylai stebi ir įrengė čia kontrolės postą.
Keliaudami po Dieveniškių kraštą, sieną matysite ne kartą. Važiuojant Poškonių link, pasienio stulpai ir metalinė tvora atsiremia tiesiai į kelią. Asfaltas – dar Lietuvos teritorijoje, o už kelių metrų esanti loma – jau Baltarusijoje.
Pirmas kaimas, kuriame verta sustoti, yra Poškonys. Tai vienos iš dviejų „Lietuvos ašaroje“ esančių seniūnijų centras. Čia taip pat yra Gintaro Žagunio pasienio užkarda ir Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Pastaroji įstaiga įsikūrusi tarpukario metais statytame buvusios mokyklos pastate. Dabar čia įrengta puiki etnografinė ir gamtos ekspozicija. O kiek lobių slypi greta plytinčiuose miškuose: unikalūs pilkapiai, Grybiškių ąžuolas, daugiakamienė pušis, Lietuvoje beveik išnykusio kardalapio garbenio augavietė.
Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje yra daug mitologinių akmenų.
Rėžiniai kaimai
Poškonys ir aplinkiniai kaimai – lyg gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus. Šis gatvinis rėžinis kaimas Gaujos upės kairiajame krante, kaip ir gretimas Rimašių bei Dieveniškių seniūnijos Žižmų kaimas, yra etnokultūriniai draustiniai. Kaimų planinė struktūra išliko beveik nepakitusi nuo XVI amžiaus. Siauruose sklypuose sustatytos pirkios, svirnai, o rėžių gale ilga greta išrikiuoti senoviniai mediniai kluonai. Kone kiekvienos pirkios palangėse nuo gatvės pusės įrengti maži, bet labai skoningi gėlių darželiai. Ypatingas šių sodybų bruožas tas, kad pirkia ir tvartas dažniausiai yra po vienu stogu. Viename ilgo pastato gale gyvena žmonės, kitame laikomi gyvuliai. Dažniausiai lankomame Rimašių kaime likusios 26 sodybos. Dauguma jų pastatytos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Vietos gyventojų vis mažėja, tačiau daugelis sodybų tapo vilniečių vasarnamiais.
Netoli Rimašių yra vienintelis Dieveniškių apylinkėse Bėčionių piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečio pradžia.
Viso iškyšulio centras – Dieveniškių miestelis – savo archajiškumu nedaug nusileidžia apylinkių etnografiniams kaimams.
Atskirti nuo bažnyčios
Nuo Dieveniškių iki Norviliškių pilies automobiliu – apie 20 minučių. Norviliškių kaimas garsėja pilimi ir čia rengtais triukšmingais muzikos festivaliais. Jie vyksta vasarą, na o kiekvieną sekmadienį šiame kaime galima išvysti unikalų reginį: iš bažnyčios per šv. Mišias išėjęs kunigas su patarnautoju išilgai kapinių tvoros eina apie šimtą metrų ir sustoja. Priešais – pasienio stulpai ir metalinė tvora, už kurios jau Baltarusija. Anapus tvoros – žilagalviai žmonės, laukiantys kunigo palaiminimo. Kiekvieną sekmadienį dalis Norviliškių parapijos tikinčiųjų būtent taip dalyvauja šv. Mišiose. Bažnyčia čia pat, bet ateiti į šventovę, kurioje lankėsi visą gyvenimą, jie negali. Šie tikintieji – iš kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje, o jų bažnyčia ir kapinės – Lietuvoje. Anksčiau, kol nebuvo kelių metrų pločio pėdsakų juostos, per atlaidus prie sienos buvo pastatomas kilnojamasis altorėlis ir kunigas per metalinės tvoros tarpus paduodavo anapus stovintiems žmonėms šv. Komunijos paplotėlius. Vėliau tokias Dievo kūno „keliones“ iš ES į Baltarusiją uždraudė pasieniečiai.
Norviliškių kapinės, iš dviejų pusių prigludusios prie pat valstybės sienos, taip pat ypatingos. Bent keliolika antkapinių paminklų čia puošia ne vien kryžiai, bet ir akmenyje iškalti ar cemente išlieti... baravykai. Šio kaimo gyventojai, kurių liko tik apie dvi dešimtis, kalba lenkiškai arba gudiškai.
Viso Dieveniškių krašto pasididžiavimas – Norviliškių pilis. Ją XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos sumanus pirklys bei drąsus karys liko Lietuvoje. Po vyro mirties ponia Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus brolius pranciškonus ir jiems užrašė pilį bei palivarką. Pilis virto vienuolynu. Vėliau čia veikė mergaičių žemės ūkio mokykla, ilgą laiką buvo klebonija, vėliau pastatas stovėjo apleistas, o dabar privataus investuotojo restauruotas atgimė naujam gyvenimui.
Čia galima ne tik pasivaišinti dvaro didikų valgiais, bet ir nakvoti, švęsti asmenines šventes.
Projektą „Lietuva – širdy“
remia Spaudos, radijo ir
televizijos rėmimo fondas
Pavasarį pats laikas išsiruošti apžiūrėti dar nematytas Lietuvos vietas. Tam reikia tik geros kompanijos ir dienos ar dviejų. |
Kur važiuoti – nuspręsti nelengva, nes mūsų šalyje tikrai daug įdomių ir neatrastų dalykų. Žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, akį patraukia įdomus nykščio formos iškyšulys pietrytinėje Lietuvos dalyje – mažas žemės lopinėlis, gražiai vadinamas „Lietuvos ašara“. Tai – Šalčininkų rajonas. Tarsi pabėgęs iš šalies teritorijos, jis glūdi Baltarusijos apsuptyje.
Esama populiarios legendos, jog 1939 m. Maskvoje, braižant Lietuvai grąžintos Vilniaus krašto dalies sienas, ant žemėlapio gulėjusi paties Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Tačiau iš tiesų buvo kitaip. Iš pradžių šios lietuviškos apylinkės atiteko Baltarusijai, tačiau 1940 m. buvo grąžintos Lietuvai. Tai buvo tarsi broliška baltarusių dovana lietuviams „įstojimo“ į Sovietų Sąjungą proga.
Ši teritorija ypatingai saugoma, tad vykstant į ją būtina nepamiršti asmens dokumento. Aišku, nuvažiuoti iš Vilkaviškio į ten užtruks daugiau nei tris valandas, tačiau bent vieną kartą pamatyti verta. Šalčininkų kraštas, kažkada garsėjęs sovietmečiu čia sukeltais probleminiais asmenimis, keičiasi. Jis gali didžiuotis gražia gamta ir įdomių įvykių kupina praeitimi.
Keliaujant nuo Vilniaus, pirmiausia verta užsukti į Jašiūnus – nedidelę gyvenvietę, kurioje yra ką pamatyti. Prie Merkio upės įsikūrę neseniai renovuoti vėlyvojo klasicizmo Balinskių dvaro rūmai. Juose nėra autentiškų ar atkurtų interjerų. Rūmai įrengti moderniai su interaktyviais žaidimais vaikams, judančiais stendais bei kitokiais šiuolaikinės technikos stebuklais. Dvaras garsėja koncertais, mat išgriovus vieną sieną ir sujungus erdves čia įrengta didelė salė, yra ir kavinė, kur rengiami pokyliai.
Verta užsukti į Turgelius ir čia aplankyti buvusios garsios Pavlovo, arba Paulavos, respublikos griuvėsius.
Respublika gyvavo nuo 1769 iki 1795 metų, kai ją savo dvare įkūrė Povilas Ksaveras Bžostovskis. Šis žmogus pamažu likvidavo dvaro arimus ir lažą, valstiečiams leido laisvai tvarkyti savo turtą, iš dalies – ir žemę, verstis prekyba bei amatais, suteikė asmens laisvę, įsteigė mokyklą. Dvaro pajamos iki 1784 metais padidėjo daugiau kaip du kartus. Šią respubliką vėliau pripažino Stanislovas Augustas Poniatovskis – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Paulavos respublikos pinigai tais laikais buvo retas ir brangus kolekcinis objektas Europos kolekcionieriams.
Respublika žlugo, kai jos įkūrėjas, suprasdamas, kad valdas greitai užims Rusija, pasitraukė į Saksoniją. Jis išmainė Paulavos respubliką į dvarą tenai. Naujas vadovas nebandė tęsti respublikos veiklos, vėl grąžino lažą ir nusavino žemes, o vėliau valdas išties okupavo Rusija. Keisdamas savininkus ir perstatytas dvaras gyvavo iki pat 1939 metų. Karo metais čia įsikūrė vienuolės, nuo kurių paliktos degančios žvakės, manoma, ir užsidegė rūmai.
Visas Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių ir Poškonių seniūnijas beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Sienos ilgis čia – apie šimtas kilometrų, iš kurių didesnė dalis eina per miškus. O vieta, kur šios apylinkės jungiasi su pagrindine Lietuvos teritorija, – vos 2,5 kilometro pločio. Todėl šią atkarpą pasieniečiai itin akylai stebi ir įrengė čia kontrolės postą.
Keliaudami po Dieveniškių kraštą, sieną matysite ne kartą. Važiuojant Poškonių link, pasienio stulpai ir metalinė tvora atsiremia tiesiai į kelią. Asfaltas – dar Lietuvos teritorijoje, o už kelių metrų esanti loma – jau Baltarusijoje.
Pirmas kaimas, kuriame verta sustoti, yra Poškonys. Tai vienos iš dviejų „Lietuvos ašaroje“ esančių seniūnijų centras. Čia taip pat yra Gintaro Žagunio pasienio užkarda ir Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Pastaroji įstaiga įsikūrusi tarpukario metais statytame buvusios mokyklos pastate. Dabar čia įrengta puiki etnografinė ir gamtos ekspozicija. O kiek lobių slypi greta plytinčiuose miškuose: unikalūs pilkapiai, Grybiškių ąžuolas, daugiakamienė pušis, Lietuvoje beveik išnykusio kardalapio garbenio augavietė.
Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje yra daug mitologinių akmenų.
Poškonys ir aplinkiniai kaimai – lyg gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus. Šis gatvinis rėžinis kaimas Gaujos upės kairiajame krante, kaip ir gretimas Rimašių bei Dieveniškių seniūnijos Žižmų kaimas, yra etnokultūriniai draustiniai. Kaimų planinė struktūra išliko beveik nepakitusi nuo XVI amžiaus. Siauruose sklypuose sustatytos pirkios, svirnai, o rėžių gale ilga greta išrikiuoti senoviniai mediniai kluonai. Kone kiekvienos pirkios palangėse nuo gatvės pusės įrengti maži, bet labai skoningi gėlių darželiai. Ypatingas šių sodybų bruožas tas, kad pirkia ir tvartas dažniausiai yra po vienu stogu. Viename ilgo pastato gale gyvena žmonės, kitame laikomi gyvuliai. Dažniausiai lankomame Rimašių kaime likusios 26 sodybos. Dauguma jų pastatytos XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Vietos gyventojų vis mažėja, tačiau daugelis sodybų tapo vilniečių vasarnamiais.
Netoli Rimašių yra vienintelis Dieveniškių apylinkėse Bėčionių piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečio pradžia.
Viso iškyšulio centras – Dieveniškių miestelis – savo archajiškumu nedaug nusileidžia apylinkių etnografiniams kaimams.
Nuo Dieveniškių iki Norviliškių pilies automobiliu – apie 20 minučių. Norviliškių kaimas garsėja pilimi ir čia rengtais triukšmingais muzikos festivaliais. Jie vyksta vasarą, na o kiekvieną sekmadienį šiame kaime galima išvysti unikalų reginį: iš bažnyčios per šv. Mišias išėjęs kunigas su patarnautoju išilgai kapinių tvoros eina apie šimtą metrų ir sustoja. Priešais – pasienio stulpai ir metalinė tvora, už kurios jau Baltarusija. Anapus tvoros – žilagalviai žmonės, laukiantys kunigo palaiminimo. Kiekvieną sekmadienį dalis Norviliškių parapijos tikinčiųjų būtent taip dalyvauja šv. Mišiose. Bažnyčia čia pat, bet ateiti į šventovę, kurioje lankėsi visą gyvenimą, jie negali. Šie tikintieji – iš kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje, o jų bažnyčia ir kapinės – Lietuvoje. Anksčiau, kol nebuvo kelių metrų pločio pėdsakų juostos, per atlaidus prie sienos buvo pastatomas kilnojamasis altorėlis ir kunigas per metalinės tvoros tarpus paduodavo anapus stovintiems žmonėms šv. Komunijos paplotėlius. Vėliau tokias Dievo kūno „keliones“ iš ES į Baltarusiją uždraudė pasieniečiai.
Norviliškių kapinės, iš dviejų pusių prigludusios prie pat valstybės sienos, taip pat ypatingos. Bent keliolika antkapinių paminklų čia puošia ne vien kryžiai, bet ir akmenyje iškalti ar cemente išlieti... baravykai. Šio kaimo gyventojai, kurių liko tik apie dvi dešimtis, kalba lenkiškai arba gudiškai.
Viso Dieveniškių krašto pasididžiavimas – Norviliškių pilis. Ją XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos sumanus pirklys bei drąsus karys liko Lietuvoje. Po vyro mirties ponia Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus brolius pranciškonus ir jiems užrašė pilį bei palivarką. Pilis virto vienuolynu. Vėliau čia veikė mergaičių žemės ūkio mokykla, ilgą laiką buvo klebonija, vėliau pastatas stovėjo apleistas, o dabar privataus investuotojo restauruotas atgimė naujam gyvenimui.
Čia galima ne tik pasivaišinti dvaro didikų valgiais, bet ir nakvoti, švęsti asmenines šventes.
Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Publikuota: 2017-05-15 17:02:57
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|