„Santaka“ / Pavasariniai vėjai debesis kedena, į plaukus krinta magija balta

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-05-08 16:45

Dalinkitės:  


Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Pavasariniai vėjai debesis kedena, į plaukus krinta magija balta

Dvidešimt septintą kartą Sūduvos žeme žengia Mažasis poezijos pavasaris. Kasmet rajono kūrėjams atveriantis savo glėbį, šis renginys suburia poetinio žodžio meistrus ir poezijos gerbėjus.

„Pavasaris žydinčiais mostais palaimina žodžio gimimą“, – viename savo eilėraščių sako vilkaviškietė Aldona Maksvytienė. Tiems „palaimintiems žodžiams“ šiandien skiriame dalį „Santakos“ laikraščio puslapių – spausdiname didelį pluoštą Mažajam poezijos pavasariui atsiųstų eilėraščių.

Visus – ir spausdintų, ir nespausdintų eilių autorius, poezijos gerbėjus – gegužės 16 d., 17 val., kviečiame į Mažojo poezijos pavasario šventę „Žydėjimo šviesa“. Šį kartą jai savo kiemo erdves atveria bartninkietis poetas, dailininkas Juozas Šalčiūnas. Neturintieji kuo nuvažiuoti į Bartninkus bus pavėžėti autobusu, kuris 16.30 val. lauks prie Vilkaviškio kultūros centro.

Renginyje tradiciškai bus paskelbtas šiemetinis Mažojo poezijos pavasario laureatas ir diplomantai. Sodybos šeimininkas ruošia siurprizus kiekvienam kūrėjui.

O dabar – mėgaukitės poezija, rinkite labiausiai patikusius posmus. Savo nuomonę galite išsakyti tel. (8 342) 20 801.



„Santakos“ redakcija

Vilkaviškio literatų klubas „Seklyčia“






Raimondas ALEKSA



Svajos



Paukščiai turi sparnus,

Bet neturi svajonių.

Žmonės turi svajas,

Bet neturi sparnų.



Tepakyla lyg paukščiai

Žmogaus svajonės,

Virsta gyvenimo siekiu

Ir troškimu.



Nieko nėra greitesnio

Už mirtį,

Nieko nėra giliau

Už gelmes.



Tegul žemėj gyvena

Žmonės laimingi

Ir kiekvienas jų turi

Savas svajones.






Zita ANDZIULIENĖ



Ilgesys



Aš pažįstu gerai savo ilgesį –

Su manim tarsi draugas jis vaikšto.

Vėjeliu švelniai paliečia skruostą

Ar balandį vaizduoja baikštų.



Tai alsavimu pievų atklysta,

Tai baubliu sudejuoja nakty,

Žibuokle po lazdynu pražysta

Arba kūdikiu krykščia glėby.



Aš visur sutinku savo ilgesį

Dienomis ir tamsiausioj nakty.

Kartais debesiu juodu jis graso,

Kartais saule žėruoja širdy.



---------------------------------

Jeigu ilgesio žemėj neliktų,

Ar turėtų dar prasmę viltis?






Elena BACEVIČIENĖ



Liepsnos dangus lyg prieš audrą

Ir bėgs šiurpuliai per kūną.

Taip būna,

Kada nesulauki,

Kai negali įvardyti

Chimeriškos baimės būsenos.

O rodos, užtektų tik žodžio,

Šilto, švelnaus ir tikro.

Vaikytų siaubą, globotų,

Kelią parodytų kryžkelėj.

Ir būtum pats sau bičiulis,

Sau draugas būtum, gal didvyris,

Savęs neišdavęs, nežuvęs,

Išvaikščiojęs žemę – gyvas.

Ir liepsnos dangus prieš naktį,

Tik saulės šokis, jai leidžiantis...






Eleonora BAUKIENĖ



Kaip saulės šviesos



Man reikia tavęs

Kaip paukščiui

Melsvo dangaus,

Kaip pavasario žemei

Šaltinio skaidraus.

Man reikia tavęs,

Kaip vienišai sielai

Skaisčios pilnaties,

Kaip žiogo smuikeliui

Rugpjūčio nakties.

Man reikia tavęs

Kaip vyturiui

Saulės auksinės šviesos,

Kaip šniokščiančiai jūrai

Žuvėdros baltos.

Man reikia tavęs,

Kaip saulės šviesos!






Vladas BURAGAS



Atspindžiai

Naktimis,

Kai jausmas žiedo lauks,

Kai jautri poetika almės,

Žvaigždės kris

Ir niekad neišplauks

Iš pajuodusio vandens gelmės.



Ateitis

Ir praeitis sėdės

Ant to liepto upės vidury

Ir tave,

Mane, visus regės

Paslaptingam laiko dubury...






Valerija BLAŽAITIENĖ



Pavasaris eina



Iš glėbio žiemužės ledinio

Žemę karštais spinduliais

Prikėlė iš šalčio grandinių

Pavasario burtų šaukliai.



Speigas, piktumą praradęs,

Pirmų pumpurų nepraris –

Visuotinio džiaugsmo paradas

Į širdis snieguolėmis kris.



Didingas, atbundantis gausmas

Jau gaubia žalia skarele

Ir tyras pavasario dvelksmas

Į sielas pravers dureles.



Lemtie, negesink nedrąsiausios,

Trapios žemdirbių vilties,

Ir lenkiasi širdys Aukščiausiam,

Belaukiant šviesios ateities.






Aldona Janina BURAGAITĖ



Pavasariui ranką ištieski,

Pavasariui, džiaugsmu nuklotam.

Nors vėjas nulaužė žibuoklės širdelę,

O dangus ašarotas...



Pro debesį saulė pasiųs spindulėlį,

Sušalusį daigą prikels.

Sužaliuos žiemkentėliai,

O pievų raktažolės šilumą skleis.



Ramia bangele mirguliuos ežerai,

Į dangų žiūrės žiedai obelų.

Žirginėliai, nukritę ant žemės,

Dar vienus metus išraižys.



Pavasariui ranką ištieski...






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Jurginės



Pavasario perkūnas Joris

Žvangina raktais po laukus,

Jo bėras žirgas lekia šuoliais,

Išjudindamas žemės grumstelius.



Pabusk, pabuski žeme,

Jau laikas vėl maitinti mus,

Pavasario lietus duos peno

Ir tavo derlius bus dosnus.



Tuoj daigas pakelia galvelę,

Nupurto sniegą po žiemos,

Beržai šakas į dangų kelia,

Vėl sklidini ąsočiai jų sulos.



Arkliaganių globėjas Jurgis

Šiandieną rengia linksmybes,

Lauže sučirška kiaušinienė,

Ant pievos tiesia drobes linines.



Čia greit pabyra piemenėliai

Su lauknešėliais nuo mamos,

Lig vėlumos netils jų dainos,

Skambės lyg aidas padėkos.



Jiems atkartos balsai merginų,

Sūpuoklės išmestų aukštyn.

Šiandien jos paaukos žolynus,

Pasės ir žalią rūtą patvoriuos.



Kai sukukuos raiba gegužė,

Sėkmingus skelbianti metus,

Ramiai lankoj rupšnos galvijai

Ir žemėn grūdas guls brandus.






Marija DAMUŠIENĖ



Gelsvų mėnesienų kviesta



Aš laukiu tavęs, mėnesiena,

Pakvieski į sodžių mane,

Kur šnabždasi baltos alyvos

Ir spindi žibukai sode.



Rasos ašarėlė suspindo

Baltam obelėlės žiede.



Sugrįšiu – lakštingalos šaukia

Ugninių žarų spindesy.

Manęs juk jau niekas nelaukia –

Tik tu, žiburėli, kvieti.



Rasos sidabrėlis nukrito,

Suspindęs alyvų žiede.






Elena DEREŠKEVIČIENĖ



Jei gali,

ištieski savo ranką,

gerumu sušildyki, prašau...

Jei gali,

paslėpki mano skausmą –

ilgesį dalinkimės pusiau...

Jei gali,

suteiki mažą viltį,

mažą liepsną širdyje įžiebk...

Jei gali,

gyvenimui pašauki...

Tik prašau, jau praeities neliesk...






Vaidutė DIRŽIUVIENĖ



Akimirkos

sugrįš prieš pat Saulėgrįžą kaip dovanos,

išmoktom pamokom,

kurios ir skaudino, nuvylė, išnaudojo...

„Momens“ –

atspindės vis kitą

kuproto amžiaus kelio nuotaikų istoriją

ar būseną ne tik tada,

kai gruodis, kupinas asmenių susimąstymų,

permainų augimo dėkingai atviraus

apie tamsesnę, bet kur kas geresnę metų baigtį.

Ašaros riedės, kaip drumzlinas vanduo nuo kalno.

Ir išsilies...

O iš tikrųjų išsiliesiu aš pati papėdėje nelaimių:

kaštonais, akmenukais, kriauklėmis ir t. t.

Nepastebėsiu,

kaip skęstu smulkmenose

ir tampu smulki nesismulkinantis.

O kita vertus,

tenoriu, kad atšoktų sumaištis,

blogos emocijos ir žmonės,

be fono,

tik su veido kontūru ir be tvirtos minties.

Tenoriu pasitraukti ir sudegti,

absoliučios vienatvės nugalėta,

kad būčiau vėlei atvira

pakilt į žmogiškųjų pažinimų kalną.

Ir jaustis bejėgiškai pažeidžiama,

kad pasakyčiau, sulaikius baimę:

Laisvė, laisvas... Aš laisva?!






Ona GABARTIENĖ



Atvėriau duris



Atvėriau aš

į rudenį duris.

Žinau, vaikystės

saulėti pavasariai

jau niekad nebegrįš.

Tad priimu širdin

rugsėjo gelsvą lapą.

Ramiai klausausi,

ką spalio vėtros šneka.

Minu aš seno parko

rudeninį taką.

Šalti lietaus lašai

man skaudžiai

veidą plaka.

Įniršęs vėjas

žnaibo skruostus.

Sužvarbus žemė

graudžiai gurgžda

man po kojų.

Regiu, kaip sutemos

užkloja mano uostą,

bet aš vis tiek

svajoti nenustoju...

Rytoj šilta saulužė

man ašarą nušluostys.






Leonarda GAURYLIENĖ



Tik pašauk – aš atbėgsiu basa

Per laukus, per žalius anksti rytą

Nusilenkti paupio gluosniams.

Atsigert vandenėlio užskaninto

Per metus sucukrėjusiom uogom...

Rasiu laukiant neprariektą kepalą,

Rasiu langus, kiaurai pražiūrėtus...

Virš arimų čirens vyturys,

Plaus kojas rasa.

Vėjas glostys išsiilgusias mūsų rankas.

Dovanosiu žodžius tau gražiausius.

Bet metai viską be gailesčio dilina...

Toks gyvenimas... mylime, ilgimės.

Tik pašauk, paskubėk –

Juk gali pavėluoti.






Rima IVANAUSKAITĖ



Atvirumas



Pasvajokim susėdę abu

Tyloje po svyruojančiu gluosniu,

Duok man ranką, jei sielai graudu,

Širdimi Tavo ilgesį guosiu...



Tik nereikia kalbėt... Kam tie žodžiai?

Jie su vėju pakilę nuskris...

Aš žiūriu į akis Tavo godžiai

Laukdama, ką jos man pasakys...



Nusileidžia tamsa iš padangių,

Tiesia kelią mėnulis slaptai...

Pasėdėkim šįvakar po gluosniu,

Pakalbėkim širdim, atvirai...






Romualdas IVANAUSKAS



Pavasario vėjai



Kedena debesis pavasariniai vėjai –

Į žemę krinta magija balta.

Už lango vyšnios nuotakom parėjo:

O gal tai mūs jaunystė nekalta?



Ir stebimės žiedais, žiūrėdami į sodą, –

Kiek žavesio, kiek grožio paslapties!

Pavasaris svaigina, mums atrodo,

Kad mes abu – iš tos baltos nakties.



Pavasariniai vėjai debesis kedena,

Į plaukus krinta magija balta.

Vyšnia prie lango mūs jaunystę mena,

Kai atėjai su nuotakos suknia.






Onutė JASAITIENĖ



Vėl sninga

obelaičių žiedlapiais baltais

ir byra saulės smiltys ant takų,

rašau eilėraščius pavasariui ir tau,

tiktai neskaito niekas niekas jų.



Eilėraščiuose mano –

miško žaluma,

šviesa purienų ir lietaus lašai,

rašau juos širdimi pavasariui ir tau,

tiktai neklausk kodėl, nes tu žinai.



Ir tik nepyk –

juk būna valandų,

kada švelnumas sutrupa delnuos.

Neištartus žodžius eilėraščiais rašau –

gal kada nors tu perskaitysi juos...






Irma KALVAITYTĖ–LIŠAUSKIENĖ



O tu žinai,

Man baisiai gera buvo,

Šiltais lašais barstyt saldžias svajas,

Kai pamiškėj, ant jovaro sutūpę,

Skaičiavo naktys

Krentančias žvaigždes.

Štai vieną man, dar vieną tau

Ir vieną gėlei.

Ir žiogui liko, grojančiam šalia

Baladę vakarinę vėlią

Apie nemiegančius tyliam svajų šile.

Taip saldžiai ir kvapniai taip

Gera buvo –

Tarsi varvėtų vasarą

Klevų sula.

Tarsi kalbėtų man kažkas į ausį tyliai:

Kad laimė čia – visai visai šalia.

Balandį ji ievų žiedais išlyja,

Pirmus nedrąsiai ištartus žodžius,

O vasarą,

Kada pražysta gėlės,

Ji surenka plaukais

Lietaus gaivius lašus.

Su rudeniu niūriu patamsiais prasilenkia.

Ne pakeliui!

Ar laiko gal nėra…

Nes po pusnis pabraidžioti

Jau kviečia

Miškan ją šėlstanti žiema.

O tu žinai,

Galėtų būti gera:

Ir man, ir tau, ir vakarui šile…

Bet kur širdis

Kažkas man tyliai sako,

Kad nebyli ši pasaka.

Ji – netikra.






Stasė JUCAITIENĖ



Naktį



Tempia debesį vėjas

Lyg apsiaustą –

Skarmalotą, nupilkusį, seną...

O lyg priešpriešos –

Virš horizonto –

Spindi toliuos

Ryškiausia žvaigždelė...

Žiburiai languose jau užgesę,

Vien šešėliai

Tamsėjantys regisi.

Iš nakties tiršto rūko išniręs

Mėnuo žvaigždę

Padangėmis vejasi.

Minčių begalės

Tyliai rikiuojasi

Ir uždengia vaizdais

Tamsų debesį.

Kažkodėl širdis vėl pasijunta

Tolių toliuos

Per baltą pavasarį.

Nejučiomis

Suspurda mintis –

Ar draugystė mūs

Nors kartais tau menasi.

- - - - - -

Bet erdvėj –

Tik bekraštė tyla...

O dangum

Mėnuo žvaigždę vis vejasi...






Asta KASNAUSKIENĖ



Atsivėrimai



Ar laiko dar likę?

Laiko žmonėms ir pasauliui?

Niekas man nepriklauso, net aš pati sau.

Viskas čia juda, mainos, praslysta.

Eilėraščio lapojimas sugeria manąjį laiką

Ir nieko nelieka – tik vietos kitam eilėraščiui.

Bijau, kad dabar gyvensiu,

Bet neturėsiu, kas mane gaivintų.

Aš – įtampa tarp debesies ir medžio,

Aš – ženklas dulkėse, rytmetis su bitėm,

Aš atiduodu pusę meilės, pusę neapykantos.

Bijau, kad ateis diena,

Kai nebeturėsiu vilties,

Bijau, kad lengvai nesibaigtų,

Kas lengvai užsimiršta.

Bijau duoti, būt apvogta,

Laužyti principus, spjauti į viską.

Pamirštu, kad egzistuoja riba

Tarp realybės ir pasakų,

Kas melaginga, nenaudinga, kas pasenę,

Ir niekad neužtenka to, kas būtina, svarbu

Ir kas daugiau negu pusiau gyvena.






Janina KURTINAITIENĖ



Mano Lietuva



rūkais apgobė žemę

rytmetis ankstyvas

širdį paglostė

paukščių giedančių daina

rasos lašai

jurginų galvas kelia

ir džiaugsmą neša

bundanti diena

lauko gale

sustojęs tėvas

sudiržusia ranka

palaimina rugius

prie šulinio

sušmėžuoja mamos

skara

kokia ramybe

dvelkia rytmetis

ankstyvas

ir darbui bunda

mano Lietuva






Renalda MAČIULSKIENĖ



Pasivaikščiokim dviese



Pasivaikščiokim dviese.

Aš ir mano širdis.

Tegul sukasi snaigės.

Paskutinis jų sūkurys.

Pasivaikščiokim dviese.

Aš ir mano mintis.

Tegul skrenda padange

Vyturėlio sparnais.

Pasivaikščiokim dviese.

Aš ir mano svaja.

Tegul gimsta iš naujo

Daina nemaria.

Pasivaikščiokim dviese.

Aš ir tu. Ar žinai?

Tyliai sukasi snaigės

Lyg plaštakių sparnai.






Agnė MILIAUSKAITĖ



Du ąsočiai pilnaties



Surinkim pilnatį šiąnakt sode abu...

Kol dar tylu, kol dar pavasaris tik skleidžiasi

Žiedais, delnuos kreivuos laukinių Tėvo sodo obelų,

Kol tarp šakų dar sidabrinės mėnesienos bitės vėju žaidžia...



Ant mano kelių du ąsočiai pilnaties

Ir du delnai nuo šilumos apsunkę nusileidžia...



Aš su tavim devintą kartą žiedlapių pūgon saldžion supuos,

Nurimus jai ir sklaidantis pragiedruliais, širdis krūtinėje vis dar

Kaip ta paikai įsimylėjus dagilaitė obelynėj

Ulba, spurda ir užmigt neleidžia...






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



Pirmas žiedas



Lietuva mažute,

Tu pilka kregždute

Nepakyli netgi ligi debesų.

Laiko vėjai pučia,

Griauna laiko liūtys

Tavo mažą lizdą, kuriame esi...



Kuriame gyvenam

Ir kurį apraizgom

Egoizmo pančiais,

O tave, mažutę, kas švieson iškels?

Lietuva – kregždute,

Didelio pasaulio

Mažas pilkas paukšti,

Pirmas mūsų žiede žylančios obels...






Aldona MAKSVYTIENĖ



Neįskaudink tylos



Neįskaudink tylos –

Ji suduš, subyrės...

Virš žvaigždėtos nakties

Išsilies... Išsilies...

Virš beprasmių sapnų,

Virš kelių sutryptų

Ir virš žodžių tuščių

Lyg skaudžių dilgėlių...

Aš surinksiu šukes,

Nors ir delnus perštės –

Išsiliejus tyla

Vėlei švies, vėl aidės...

Begalybės upe

Virš žvaigždėtos nakties

Nuplaukiu tyloje

Nesutepus širdies...






Salomėja MIKELAITIENĖ



Besparniai paukščiai



Negimę paukščiai manus žodžius dainuoja.

Dar nemelavę, nieko nenuvylę.

Jie dar akli, bet žiūri vis į saulę.

Ir supa, supa žalio beržo vygę.



Negimę man nei mano mielam medžiui,

Padangėj niekada dar nečiulbėję,

Į margaspalvį sodą neatlėkę

Ir debesų laivais nevaikštinėję.



Kada tamsi naktis apgaubia žemę,

Prie lango manojo jie suplasnoja

Ir ilgesio dainuoja meilės dainą,

Širdis iš džiaugsmo ugnele liepsnoja.



Ir neša ant sparnų labai toli

Besparniai paukščiai – mano svajos.

Ir neša ant sparnų toli

Besparniai paukščiai – mano žodžiai.






Regina MINEIKIENĖ



Esu visur...



Aš čia esu, esu visur...

Tarp žemės ir dangaus.

Einu pilku laukų taku,

Brendu upelio vandeniu...

Visur esu, surask mane...

Pašauk! Ištieski ranką!

Ateisiu, skarele pamosiu,

Mes bėgsime abu per lanką.

Šėliodami pargriūsime kartu,

Gal angelams mojuosim rankom.

Kokie laimingi būsime abu,

Pajutę meilės pliūpsnį.

Juk niekad taip nežaidę.

Kažko vis noris pašėliot,

Pabūt lengvai lyg dulkei,

Pakilt aukštyn, pranykt dausoj,

Save apgauti...






Nastutė MAČIULAITIENĖ



Partizano kapas



Ten paupy, prie žydinčių vosilkų,

Kur netolies linguoja meldai, ajerai,

Čia aš kritau, pakirstas priešo kulkų,

Ir palikau ilsėtis amžinai.



Plaukia pro šalį brolis Nemunėlis,

Plukdo vandenis į Baltijos gelmes.

Ąžuolas plačias šakas dangun iškėlęs,

Vietoj kryžiaus budi prie manęs.



Nelankys manęs nei brolis, nei sesutė,

Nes nė kauburėlio kapo nebėra.

Tik pavasariais atskris gegutė

Skardžiu „ku kū“ pasveikinti mane.



Sužėruosiu rytais aušrine,

Vakaro žaroj pasrūsiu vėl krauju.

Bet nesigailiu, kad už Tėvynę

Gyvybę savo atiduot galiu.






Justinas NAUJOKAITIS



Mano vaikystės kaimas



Į trobelę rinkosi kaimynai,

O už lango vakaras tylus.

Ant keptuvės čirškė bulvių blynai,

Šovė kamštį užstalėj alus.



Šiluma ir meilė spinduliavo

Iš klumpėtų kaimo juokdarių.

Lig vidurnakčio daina vingiavo

Tarp trobelės sienų keturių.



Bet kodėl tai tik prisiminimai,

Tik vaikystės pasaka gera?..

Kiek pasiekia akys – vien arimai

Ir gerų kaimynų nebėra.



Prisikelk, mano vaikystės kaime,

Sumirgėk sodybų žiburiais –

Ir šaltiniai, srūvantys atšlaime,

Sugurgės upeliais vėl skaidriais.



Kleketuos ir vėl gandrai ant kluono,

Vėl vaikai nuo kalno rogėm čiuoš

Ir nukritusią nuo stalo duoną

Tėvas vėl pamaldžiai pabučiuos.






Orija



Byra ir byra

pavasario šerkšnas

nuo vyšnios šakelių...

Akimirkų blyksniai

nukloja sodo takelį.

Juo eiti drovu į baltą

žydėjimo slėpinį...

Iš mirksnių veriu

būties amžinosios vėrinį...

Išvysti, pajausti skubu

vyšnios gyvenimą...

Skubu prie krūtinės

priglaust pavasario

nerimą...






Antosė PAULAUSKIENĖ



Vėjas tyliai šiurena žeme,

Baltos obelys šlama ir šlama,

Aš norėčiau sugrįžt pas tave

Pro vartus takeliu, miela Mama.



Užsimiršus einu ir žvalgaus,

Gal prie vartų mane pasitiksi,

Bet nebėr čia nė vieno žmogaus,

Tiktai laikas į užmarštį tiksi.



Čia aš augau, pušynai žaliavo,

Sodo obelys balo ir snigo.

Laikas greitai pro šalį šuoliavo,

Ir nedaug kas mintyse paliko.



Kaip norėčiau sugrįžti atgal

Nors sekundei, nors trumpai minutei,

Prie vartelių išeitum dar gal,

Užkukavus gegužį gegutei.



Nors dar vėjas šiurena žeme,

Sodo obelys šlama ir bąla,

Bet tavęs niekur čia nebėra

Ir negrįši daugiau, miela Mama.






Biruta PĖVERAITYTĖ



Išrašyti, išjausti, išausti

Baltą lapą gyvenimo vingių,

Iš akimirkų žavesio plaukti,

Kad likimas žvaigždyną surinktų.



Išsvajotų pavasarių žiedus

Žiemos naktys languos rašinėja,

O mėnulio svajonę apšvietus

Tiltais grožio svaja vaikštinėja.



Jūros plačios, gelmių vandenynai,

Neužmingančios mintys naktinės.

Nufilmuoti aistros debesynai,

Seno kalno jaunystės aušrinės.



Reto grožio gamtos atmintinė

Ir nerimstantis retro peizažas,

Pilna gulbių Šešupės krantinė,

O ant upės – nublizgintas ledas.






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Išbėgsiu ankstų rytą aš nusilenkti saulei,

Kad šildytų, kad šviestų, vaivorykštėj spindėtų...

Aš nusilenksiu lietui, upeliui palei mišką,

Tai versmei krištolinei, iš kur upelis trykšta.

Įmetus pinigėlį, aš laimės palinkėsiu –

Kas juokias ir kas verkia, kam jos labiausiai reikia.

Lietaus lašelis mažas sraunaus upelio mėlyj.

O vėjau, atskraidinki dar vieną debesėlį,

Žolynai kad netrokštų ir akmenys įkaitę,

Ir boružės raudoni skverneliai užsiraitę.

O pinigas upelyj lyg mėnuo sidabrinis.

Lietus iš debesėlio karštom žvaigždėm išlijo,

Ir vėl saulutė dairos – ką dar? Ką dar sušildyt?

O leiski, pinigėli, svajonei išsipildyt...






Gintaras STANKEVIČIUS



Jutimai



Ne tas žmogus aklas,

Kuris nemato šviesos,

O aklas yra tas,

Kuris turi puikų regėjimą,

Bet nieko nemato.



Ne tas yra kurčias,

Kuris negirdi garsų,

O tas, kuris girdi gerai,

Bet tesugeba išgirst

Tik patį save.



Tas žmogus,

Kuris moka pajausti

Šilumą ar šaltį

Ne vien tiktai pirštais,

Bet savo vidumi,

Yra tikras žmogus.






Juozas ŠALČIŪNAS



Tolstantis



Regiu tave

Pro vakarinę žarą

Jau besigobiančią

Skraiste tamsia.

Ir būsi tu,

Man nieko neištarus,

Dar kartais švytinčia,

O kartais

Jau blausia...

Gal būsi man

Slaptų šešėlių žaismas

Tamsiom naktim,

Atslinkus paslapčia,

Ar sielą draskantis

Dar neištirpęs jausmas

Su apanglėjusia

Viltim tuščia...

O gal nutolsi,

Kaip nutolsta laikas,

Su vasarom,

Su rudenio liūtim.

Ir nuo šalnų

Pageltęs klevo lapas

Paletės spalvomis

Alsuos Tavim.






Irena ŠUNOKIENĖ



Pajamų ir turto deklaracija



Iš žiniasklaidos pulsuoja informacija...

Reikalinga pajamų ir turto deklaracija.

Uoliai vykdau prievolę piliečio,

Deklaruoju pajamas ir neslepiu čia nieko.

Rodau stogą, žemę ir mašiną,

Brangenybes ir naudotą namų kiną.

Deklaruoju katiną, senus batus,

Na ir šiaip, kitus „dvarus“...

Ir pagauta įkvėpimo namų ūkyje,

Pildau deklaraciją Aukščiausiai institucijai.

Mano pajamos – tai dienos, iš kurių aš gyvenu,

Ir jose aš savo indėlius kaupiu.

Suskaičiuoju artimus ir svetimus,

Jaunus, kūdikius ir pagyvenusius.

Tuos, kurie mylėjo ir kur nekentė,

Tuos, kurie padėjo man nelaimėje.

Tuos, kur kantriai vėriau vėrinį po vėrinio,

Bet, nutrūkus siūlui, po pasaulį išbyrėdavo.

Tuos, kurie sužibo praba ir karatais

Ir įsiropštė į širdį net su batais...

Teko sąrašą šiek tiek taisyti...

Nes kai ką dar teko nurašyti.

Baigus darbą, šypteliu laiminga,

Nes žinau, kad aš esu labai turtinga.

Tik staiga atsiremiu į stalą... Žmonės,

Ar mane kas nors uždeklaravo?






Levutė TREIKAUSKAITĖ- KERŠEVIČIENĖ



Emigrantų šviesa



O, Lietuva!

Ji kvepia duona rugine,

Joninėm,

Tik pražydusiais rasoj paparčiais.

Ji kvepia balta drobe linine,

Rugiagėlių laukais,

Močiučių išvirtais

Skaniausiais barščiais.



Tėvyne,

Mūsų gintaro šalie,

Mums tamsoje švieti,

Vedi mus per pasaulį

Lyg vaga artoją.

Mes grįšime...

Kaip motina mus pasitik,

Priglausk pavargusius

Sunkioj kelionėj.



Sugrįžę

Karčią ašarą nubrauksim,

Suklupsime prieš ąžuolą,

Pasididžiavimą gimtinės.

Tu pasitiki mus

Dar neužgesusia tėvų langų šviesa.

O, Lietuva,

Tu ilgesys širdies,

Mūsų šviesa tamsoj, Tėvyne.






Birutė VAIŠNIENĖ



Žibuoklės vaiskume dangus paskendo,

O ežere – saulėlydžio žara,

Pavasaris su pienių puokšte per gimtinę žengia

Ir vieversys linksmai skardena danguje...

Taip ilgai lauktas – naujom viltim

Žieduos pražydęs

Ir meiliai šokančiomis gervėmis

Bundančio ryto aušroj,

Beržo spurgeliuose, karklo kačiukuose

Nepasiklydęs,

Pavasaris mūsų Suvalkiją puošia

Pačiom gražiausiomis

Spalvom.






Vida VOSYLIENĖ



Nepamiršiu



Pavasario rytas skaistus

suliepsnojo šviesiais spinduliais.

Žieduose pakvipo medus,

dangus virpa mažais vyturiais.



Delnuose nešu degančią saulę,

širdyje – pirmos meilės jausmus.

Šitas rytas – šviesiausias pasauly

išauginsime meilei sparnus.



Metai skrido su paukščiais kartu,

saulė kilo ir vėl nusileido.

Nepamiršiu šviesių valandų,

tavo rankų ir mylimo veido.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas