|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Valstybė buvo, yra ir bus
|
|
|
P rof. L. Mažylis viliasi, kad atrastas Vasario 16-osios aktas mėnesius, kurie liko iki Valstybės atkūrimo šimtmečio, pripildys prasmės.
Autorės nuotr.
Renata VITKAUSKIENĖ
Prof. Liudas Mažylis džiaugėsi susitikęs su visuomene Suvalkijoje, kur formavosi politinės minties šaknys, kur lietuviško žodžio tėviškė, himno lopšys ir gimtinės trijų signatarų, pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Šio dokumento originalą lygiai prieš mėnesį Berlyne atradusiam mokslininkui brangiausia tebėra agentūros „Reuters“ žinutė: „Lietuva atrado savo Nepriklausomybės Aktą.“ Būtent taip paties įdėtų pastangų rezultatą traktuoja Zypliuose viešėjęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, pagal specialybę – politologas, pagal pomėgį – istorikas.
Lygiavertė valstybė
„Šitas dvikalbis dokumentas liudija, kad jo surašymo dieną Lietuvą galima laikyti valstybe, tarptautinės teisės subjektu. Su kita valstybe Lietuva šneka savo kalba, o tai įrodo, jog šalis buvo priimama kaip lygiavertė“, – akcentavo prof. L. Mažylis. Ir jis pats labai stebisi savo radiniu: visai netikėta, kad dokumentas – dvikalbis ir rankraštinis. Juk visi laukė, kada kas nors ras mašinraštį. O kas galėjo tikėtis, jog pavyks atrasti lietuvišką originalą?!
„Tik dabar spaudoje pamatau, kad neva vieno ar kito signataro memuaruose, dienoraštyje būta užuominos, jog lietuviškas tekstas nusiųstas į Vokietiją. Šito aš tikrai nebuvau radęs nė vieno istoriko paminėta, – sakė profesorius. – Visi kaip vienas choru traukė, kad turėtų būti vokiškas tekstas, nes kodėl Lietuva vokiečiams turėtų siųsti lietuviškus dokumentus – juk jie vis tiek nesupras.“
Pasak prof. L. Mažylio, atrastasis dokumentas yra „keturi viename“: tai ir nutarimas, ir pareiškimas, ir kreipimasis, ir prašymas. „Septynis kartus Akte pavartotas žodis Lietuva, nerasite ten žodžio laisvė, bet kas galėtų pasakyti, kad tas dokumentas nėra apie laisvę?!“ – apie visuotinai reikšmingą radinį kalbėjo istorijos entuziastas.
„Atvedė“ kiti dokumentai
Berlyne prof. L. Mažylis pirmiausia aptiko kitų Lietuvai vertingų dokumentų. Jie tapo tarsi pėdsaku ieškant Lietuvos Nepriklausomybės Akto. Visų pirma profesorius perskaitė iš Vilniaus į Berlyną 1918 m. vasario 16 d., 20.40 val., išsiųstą telegramą. Joje – visas Akto tekstas, prieraše nurodoma, kad po dokumentu yra dvidešimt autentiškų parašų. „Telegrama paliudijo, jog Aktas egzistavo, Vokietijos atstovai jį gavo Vilniuje, o paskui siuntė į Berlyną, – apie paieškas pasakojo prof. L. Mažylis. – Paskui man prieš akis išniro vokiečių kalba parašytas gruodžio 11-osios aktas, skelbiantis apie amžinus Lietuvos ryšius su Vokietija ir patvirtintas Lietuvos Tarybos devyniolikos narių parašais.“ Žiūrėdamas chronologiškai prie vasario mėnesio dokumentų, ko ieškojo, profesorius nerado. Tačiau žinodamas, kad kovą Vokietija pagal gruodžio 11-osios aktą pripažino Lietuvą, istorijos entuziastas vis dėlto vylėsi Aktą rasti prie pripažinimo laikotarpio dokumentų.
Įgudęs atpažinti parašus Septynis kartus Akte pavartotas žodis Lietuva, nerasite ten žodžio laisvė, bet kas galėtų pasakyti, kad tas dokumentas nėra apie laisvę?!
„Žiūriu – mikrofilme „iššoka“ man gerai pažįstami signatarų parašai“, – prisiminė prof. L. Mažylis. Galima sakyti, jog tą akimirką profesorius nuskynė savo, aistringo kolekcininko, pastangų vaisių. Mat iki išvykdamas į Vokietiją asmeninėje kolekcijoje jis turėjo dvylikos signatarų parašus, kuriuos garbūs vyrai skirtingu metu, tai yra ir iki 1918 m. vasario 16 d., ir po jos, buvo padėję ant pačių įvairiausių dokumentų. „Artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui galvojau: pats Aktas dingęs, jo nėra, vis dėlto kiekvienas turime ką nors daryti, nes šventė ateina, tačiau ji atrodo „nepilna“. Išsikėliau itin sudėtingą iššūkį: pamėginti surinkti dvidešimties signatarų autografus. Tai tikrai nelengva, nes tokie dokumentai – muziejuose, archyvuose, o privačių žmonių rankose nelabai kas yra“, – apie asmenines pastangas įprasminti Valstybės atkūrimo šimtmetį kalbėjo prof. L. Mažylis.
Pradėjęs naršyti savo senelio, garsiojo mediko prof. Prano Mažylio sukauptą šeimos archyvą, vaikaitis rado signataro Stepono Kairio laišką senelei. 1929 m. balandį raštą dėl mokesčių pasirašė Kauno burmistras signataras Jonas Vileišis. Senelio archyve kolekcininkas rado ir Jono Smilgevičiaus parašą. Prof. L. Mažyliui buvo pavykę aptikti ir signatarų Aleksandro Stulginskio, Mykolo Biržiškos, Jurgio Šaulio, Prano Dovydaičio, Jono Basanavičiaus ir kt. parašus korespondencijoje, finansiniuose dokumentuose.
„Šitų raštų vartymas labai smarkiai ruošė mano žvilgsnį, kad per itin ribotą laiką galėčiau atpažinti mikrofilme užfiksuotą tekstą, parašus. Po tokių „pratybų“ mano akys jau buvo pripratusios prie signatarų parašų visokių užraitymų“, – įdirbiu džiaugėsi prof. L. Mažylis. Beje, mikrofilmuose jis žiūrėjo dokumentų negatyvus.
Sugretinęs anksčiau matytus dokumentus L. Mažylis teigia, jog Aktą surašė signataras dr. J. Šaulys, tačiau neabejoja, kad žmogų, kuris ranka užrašė tekstą, turėtų įvardyti ekspertas grafologas.
Dokumentas klajojo
Dabar profesorius mano, jog mažiausiai du, o gal net ir keturi istorijos tyrinėtojai yra buvę vos per milimetrą nuo dokumento, kurį rasti pavyko būtent jam. Mat tik grįžęs iš Berlyno jis sužinojo įdomių faktų apie Vokietijos archyvus.
„Šitas dokumentas slapstėsi kaip koks gyvas daiktas, nes Berlyno archyvai, o su jais ir Aktas klajojo, – kalbėjo prof. L. Mažylis. – 1943 m. vokiečiai, pradėję nujausti, kokia bus karo baigtis, slėpė archyvus. Šis dokumentas buvo išvežtas į Harco kalnus, į anglų okupacinę zoną. Archyvus perėmę britai nutarė fotografuoti dokumentus, kurie, jų nuožiūra, atrodė svarbūs, ir kurti mikrofilmus. Buvo padaryta 60 proc. svarbesnių dokumentų mikrofilmų. Tarp nenufotografuotų 40 proc. dokumentų, kurie britams neatrodė reikšmingi, pateko ir Aktas. Kai britai archyvą atidavė vokiečiams, per Boną jis vėl grįžo į Berlyną.“
Akto vieta – Vokietijoje
Ar reikėtų prašyti vokiečių, kad šitą dokumentą Lietuvai perleistų atgal? Pasak prof. L. Mažylio, mums daug svarbiau, jog Aktas ir toliau gulėtų tame aplanke, tarp kitų dokumentų, chronologine tvarka padėtas į savo „lentynėlę“. Svarbu ne tik mokslininkams – svarbu visiems, nes Akto buvimo vieta liudija: esame visavertė valstybė, jau 100 metų Lietuvos siųsti raštai guli ten, kur jiems priklauso.
„Aktas niekur nebuvo dingęs, jo niekas negrobė, mes patys jį adresavome Vokietijai, – akcentavo prof. L. Mažylis. – Be abejo, daugeliui rūpės Aktą pamatyti Lietuvoje. Vis dėlto tai yra Vokietijos nacionalinis turtas ir, jei bus atvežtas apžiūrėti, paskui dokumentas turėtų grįžti ten, kur jam vieta.“
Prof. Liudas Mažylis džiaugėsi susitikęs su visuomene Suvalkijoje, kur formavosi politinės minties šaknys, kur lietuviško žodžio tėviškė, himno lopšys ir gimtinės trijų signatarų, pasirašiusių Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. |
Šio dokumento originalą lygiai prieš mėnesį Berlyne atradusiam mokslininkui brangiausia tebėra agentūros „Reuters“ žinutė: „Lietuva atrado savo Nepriklausomybės Aktą.“ Būtent taip paties įdėtų pastangų rezultatą traktuoja Zypliuose viešėjęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, pagal specialybę – politologas, pagal pomėgį – istorikas.
„Šitas dvikalbis dokumentas liudija, kad jo surašymo dieną Lietuvą galima laikyti valstybe, tarptautinės teisės subjektu. Su kita valstybe Lietuva šneka savo kalba, o tai įrodo, jog šalis buvo priimama kaip lygiavertė“, – akcentavo prof. L. Mažylis. Ir jis pats labai stebisi savo radiniu: visai netikėta, kad dokumentas – dvikalbis ir rankraštinis. Juk visi laukė, kada kas nors ras mašinraštį. O kas galėjo tikėtis, jog pavyks atrasti lietuvišką originalą?!
„Tik dabar spaudoje pamatau, kad neva vieno ar kito signataro memuaruose, dienoraštyje būta užuominos, jog lietuviškas tekstas nusiųstas į Vokietiją. Šito aš tikrai nebuvau radęs nė vieno istoriko paminėta, – sakė profesorius. – Visi kaip vienas choru traukė, kad turėtų būti vokiškas tekstas, nes kodėl Lietuva vokiečiams turėtų siųsti lietuviškus dokumentus – juk jie vis tiek nesupras.“
Pasak prof. L. Mažylio, atrastasis dokumentas yra „keturi viename“: tai ir nutarimas, ir pareiškimas, ir kreipimasis, ir prašymas. „Septynis kartus Akte pavartotas žodis Lietuva, nerasite ten žodžio laisvė, bet kas galėtų pasakyti, kad tas dokumentas nėra apie laisvę?!“ – apie visuotinai reikšmingą radinį kalbėjo istorijos entuziastas.
Berlyne prof. L. Mažylis pirmiausia aptiko kitų Lietuvai vertingų dokumentų. Jie tapo tarsi pėdsaku ieškant Lietuvos Nepriklausomybės Akto. Visų pirma profesorius perskaitė iš Vilniaus į Berlyną 1918 m. vasario 16 d., 20.40 val., išsiųstą telegramą. Joje – visas Akto tekstas, prieraše nurodoma, kad po dokumentu yra dvidešimt autentiškų parašų. „Telegrama paliudijo, jog Aktas egzistavo, Vokietijos atstovai jį gavo Vilniuje, o paskui siuntė į Berlyną, – apie paieškas pasakojo prof. L. Mažylis. – Paskui man prieš akis išniro vokiečių kalba parašytas gruodžio 11-osios aktas, skelbiantis apie amžinus Lietuvos ryšius su Vokietija ir patvirtintas Lietuvos Tarybos devyniolikos narių parašais.“ Žiūrėdamas chronologiškai prie vasario mėnesio dokumentų, ko ieškojo, profesorius nerado. Tačiau žinodamas, kad kovą Vokietija pagal gruodžio 11-osios aktą pripažino Lietuvą, istorijos entuziastas vis dėlto vylėsi Aktą rasti prie pripažinimo laikotarpio dokumentų.
Septynis kartus Akte pavartotas žodis Lietuva, nerasite ten žodžio laisvė, bet kas galėtų pasakyti, kad tas dokumentas nėra apie laisvę?!
„Žiūriu – mikrofilme „iššoka“ man gerai pažįstami signatarų parašai“, – prisiminė prof. L. Mažylis. Galima sakyti, jog tą akimirką profesorius nuskynė savo, aistringo kolekcininko, pastangų vaisių. Mat iki išvykdamas į Vokietiją asmeninėje kolekcijoje jis turėjo dvylikos signatarų parašus, kuriuos garbūs vyrai skirtingu metu, tai yra ir iki 1918 m. vasario 16 d., ir po jos, buvo padėję ant pačių įvairiausių dokumentų. „Artėjant Valstybės atkūrimo šimtmečiui galvojau: pats Aktas dingęs, jo nėra, vis dėlto kiekvienas turime ką nors daryti, nes šventė ateina, tačiau ji atrodo „nepilna“. Išsikėliau itin sudėtingą iššūkį: pamėginti surinkti dvidešimties signatarų autografus. Tai tikrai nelengva, nes tokie dokumentai – muziejuose, archyvuose, o privačių žmonių rankose nelabai kas yra“, – apie asmenines pastangas įprasminti Valstybės atkūrimo šimtmetį kalbėjo prof. L. Mažylis.
Pradėjęs naršyti savo senelio, garsiojo mediko prof. Prano Mažylio sukauptą šeimos archyvą, vaikaitis rado signataro Stepono Kairio laišką senelei. 1929 m. balandį raštą dėl mokesčių pasirašė Kauno burmistras signataras Jonas Vileišis. Senelio archyve kolekcininkas rado ir Jono Smilgevičiaus parašą. Prof. L. Mažyliui buvo pavykę aptikti ir signatarų Aleksandro Stulginskio, Mykolo Biržiškos, Jurgio Šaulio, Prano Dovydaičio, Jono Basanavičiaus ir kt. parašus korespondencijoje, finansiniuose dokumentuose.
„Šitų raštų vartymas labai smarkiai ruošė mano žvilgsnį, kad per itin ribotą laiką galėčiau atpažinti mikrofilme užfiksuotą tekstą, parašus. Po tokių „pratybų“ mano akys jau buvo pripratusios prie signatarų parašų visokių užraitymų“, – įdirbiu džiaugėsi prof. L. Mažylis. Beje, mikrofilmuose jis žiūrėjo dokumentų negatyvus.
Sugretinęs anksčiau matytus dokumentus L. Mažylis teigia, jog Aktą surašė signataras dr. J. Šaulys, tačiau neabejoja, kad žmogų, kuris ranka užrašė tekstą, turėtų įvardyti ekspertas grafologas.
Dabar profesorius mano, jog mažiausiai du, o gal net ir keturi istorijos tyrinėtojai yra buvę vos per milimetrą nuo dokumento, kurį rasti pavyko būtent jam. Mat tik grįžęs iš Berlyno jis sužinojo įdomių faktų apie Vokietijos archyvus.
„Šitas dokumentas slapstėsi kaip koks gyvas daiktas, nes Berlyno archyvai, o su jais ir Aktas klajojo, – kalbėjo prof. L. Mažylis. – 1943 m. vokiečiai, pradėję nujausti, kokia bus karo baigtis, slėpė archyvus. Šis dokumentas buvo išvežtas į Harco kalnus, į anglų okupacinę zoną. Archyvus perėmę britai nutarė fotografuoti dokumentus, kurie, jų nuožiūra, atrodė svarbūs, ir kurti mikrofilmus. Buvo padaryta 60 proc. svarbesnių dokumentų mikrofilmų. Tarp nenufotografuotų 40 proc. dokumentų, kurie britams neatrodė reikšmingi, pateko ir Aktas. Kai britai archyvą atidavė vokiečiams, per Boną jis vėl grįžo į Berlyną.“
Ar reikėtų prašyti vokiečių, kad šitą dokumentą Lietuvai perleistų atgal? Pasak prof. L. Mažylio, mums daug svarbiau, jog Aktas ir toliau gulėtų tame aplanke, tarp kitų dokumentų, chronologine tvarka padėtas į savo „lentynėlę“. Svarbu ne tik mokslininkams – svarbu visiems, nes Akto buvimo vieta liudija: esame visavertė valstybė, jau 100 metų Lietuvos siųsti raštai guli ten, kur jiems priklauso.
„Aktas niekur nebuvo dingęs, jo niekas negrobė, mes patys jį adresavome Vokietijai, – akcentavo prof. L. Mažylis. – Be abejo, daugeliui rūpės Aktą pamatyti Lietuvoje. Vis dėlto tai yra Vokietijos nacionalinis turtas ir, jei bus atvežtas apžiūrėti, paskui dokumentas turėtų grįžti ten, kur jam vieta.“
Publikuota: 2017-05-04 08:58:06
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|