„Santaka“ / Įstabios pamokos, arba kaip išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis (I)

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-04-28 14:59

Dalinkitės:  


Kiek daugiau nei prieš porą savaičių Diunkerko pabėgėlių stovykloje dar virė gyvenimas. Dabar ji virtusi pelenų krūva.

Autorės nuotr.


Įstabios pamokos, arba kaip išlikti žmogumi nežmoniškomis sąlygomis (I)

Savanorės darbas Grand Sinto migrantų stovykloje prie Prancūzijos šiaurinio Diunkerko miesto, kur gimtinę palikusius žmones teko mokyti anglų kalbos, privertė apie daug ką susimąstyti. O netikėta žinia apie gaisrą, stovyklą pavertusį pelenų krūva, iškėlė daug klausimų, į kuriuos atsakymų ieškau ligi šiol.



Buvo stovykla – stovyklos nėra...

Balandžio 11-osios rytą tarsi nujausdama neskubėjau atversti socialinio tinklo puslapio, o įjungusi kompiuterį netekau žado. Žinutė iš kolegės mokytojos Diunkerko stovykloje buvo trumpa: „Rita, atleisk, kad trukdau tokį ankstyvą rytą. Ar turi mokinių kontaktus? Naktį stovyklą nusiaubė didelis gaisras. Viskas sudegė.“

Negalėjau patikėti. Ne, nesąmonė, dar bandžiau neigti, bet interneto puslapiuose jau mirgėjo liepsnose ir dūmuose paskendusios stovyklos nuotraukos: pelenų ir nuolaužų krūvos. Galvoje sukosi klausimai: kas? kada? kaip? kodėl?

Karštligiškai bandžiau susisiekti su buvusiais mokiniais, tačiau veltui. Tik vakarop iš Diunkerke esančių kolegų sužinojau, jog dauguma stovyklos gyventojų prarado ne tik telefonus, bet ir visą savo menką mantą. Tikras stebuklas, kad nėra aukų (arba bent neskelbiama) – juk gaisras kilo naktį. Jo priežasčių versijos kelios, bet sutariama dėl vieno – tai tyčinis padegimas.

Kas tai padarė ir kodėl? Susikivirčiję stovyklos gyventojai? O gal kažkas, kam knietėjo atsikratyti stovykla ir ten gyvenusiais pabėgėliais bei savanoriais?

Dalis stovyklos gyventojų po gaisro buvo laikinai apgyvendinti trijose miesto mokyklų sporto salėse, tačiau kokie 500 jų liko be pastogės.



Prieglobstis Prancūzijoje

O dabar – apie pabėgėlius ir jų stovyklą, beje, jau buvusią, iš arčiau.

Buvo penktadienio popietė, kai baigusi savanorės misiją paskutinį kartą užrakinau mokyklos duris. Atsisveikindama su savo mokiniais sunkiai tvardžiau ašaras, o parėjusi į bendrabutį daviau joms valią – raudojau balsu. Ne todėl, jog buvo gaila palikti žmones ar darbą, stovyklą ar Prancūziją. Verkiau iš bejėgiškumo ir kartėlio, susikaupusio per šešias darbo savaites pabėgėlių stovykloje: iš apmaudo, kad taip mažai galiu padėti šiems nelaimėliams – žmonėms be tėvynės, namų, artimųjų, darbo, socialinės padėties. Nežinau, kokie likimo vėjai juos atpūtė iki Lamanšo sąsiaurio, bet į Diunkerko stovyklą Prancūzijoje prieglobsčio ir priebėgos nuo nakvynės gatvėse, parkuose, po tiltais, viadukais susirinko tie, kurie jau skersai ir išilgai išmaišė Europą, laiveliais perplaukę jūras, prasibastę pakeleivingais sunkvežimiais, nupėdinę kilometrų kilometrus pėsčiomis. Jų bėglystė prasidėjo toli: Irane, Irake, Pakistane, Afganistane, Vietname.

Kovo 7-ąją sukako metai nuo to laiko, kai stovykla gyvuoja. Išdygo ji organizacijos „Daktarai be sienų“ iniciatyva Diunkerko priemiesčio tyrlaukiuose. Stovyklos teritorija buvo apie 2 km ilgio ir 400 metrų pločio ruožas, įspraustas „niekieno“ žemės atkarpoje, tarp greitkelio ir geležinkelio. Tąkart, prieš metus, pabėgėliai spietėsi Kalė (Callais) prieigose, tačiau atsakingi asmenys vieną dieną nutarė atsikratyti palapinių miestelio. Buldozeriai su žeme sulygino palapines, bet žmonių pasigailėjo – gyvų į griovius nesuvertė ir neužkasė. Taigi, pabėgėliai neišgaravo, jie tik pasitraukė 50 km tolyn nuo Kalė uosto ir suplaukė į centrinį Diunkerko miesto parką. Tuomet ir buvo nuspręsta įkurti laikiną stovyklą už miesto.



Šių laikų „getas“

Atvykusi į stovyklą savo akimis išvydau Antrojo pasaulinio karo laikų „žydų getą“, apie kurį tik istorijos vadovėliuose buvau skaičiusi...

Stovykla aptverta tvora ir saugoma sargybinių (neginkluotų). Į ją bet kas patekti negali. Čia dirbantys savanoriai bei samdomi darbuotojai turi apsaugininkams parodyti asmenybę liudijantį dokumentą. Stovyklos gyventojai privalo nešioti, na, ne geltonas žvaigždes kaip žydai, bet geltonas apyrankes. Prisiminiau ir tėvynainius, kurie per Antrąjį pasaulinį karą traukėsi į vakarus. Jų dalia turėjo būti labai panaši į šių bėglių.

Dauguma Diunkerko stovykloje besiglaudžiančių žmonių svajoja patekti į Jungtinę Karalystę. Tą jie bando daryti nelegaliai ropšdamiesi į sunkvežimius, riedančius į Didžiąją Britaniją. Bando ne kartą, ne du, o dešimtis kartų. Tie, kas turi pinigų, moka nelegaliems žmonių gabentojams, kurie vilioja brangiai kainuojančiais pažadais, bet garantijų neduoda.

Prisiklausiau ir kurioziškų, ir liūdnų pasakojimų. Kaip antai dvi dienas nematyto savo „mokinio“ pasiteiravau, kodėl šis praleido pamokas. Atsakymas apstulbino: jis mat per klaidą įšokęs ne į tą sunkvežimį – ne Anglijos, o Belgijos pusėn važiavusį. Kai apsižiūrėjo, jau daug kilometrų buvo nukakęs. Kadangi kišenėse švilpavo vėjai, teko dvi paras tuščiu pilvu kulniuoti pėsčiomis atgal iki stovyklos. Pakeliui net vandens stiklinės jis negavo, nes pamatę bėglį vietos gyventojai gūžėsi žiūrėdami į jį įtariai ir su nepasitikėjimu, tarsi kokį nusikaltėlį išvydę. Kad vaikinas pasakojo tiesą, liudijo pūslėtos kojos, kurias pati sutvarsčiau. Pasak jo, kitiems „nekviestiems“ sunkvežimio keleiviams baigėsi dar liūdniau: juos, suragojusius į ledą, sunkvežimyje-šaldytuve aptiko pasienio apsaugos pareigūnai ir perdavė medikams. Greitoji pagalba sušalusius bėglius išvežė į ligoninę.



Kodėl į Britų salas?

Bandžiau suvokti ir išsiaiškinti, kodėl tokia didelė ta Jungtinės Karalystės trauka. Priežasčių daugybė ir įvairių.

Tarp bėglių sklando mitas, kad Anglija – svajonių išsipildymo, neribotų galimybių ir socialinės paramos rojaus šalis – tokia, kokią kažkada įsivaizdavo apie JAV svajoję ir į ją emigravę lietuviai. Kiti į Britų salas besiveržiantys nori ten patekti dėl paprasčiausių praktinių priežasčių: yra pramokę anglų kalbos, turi ten jau įsikūrusių giminaičių, prie kurių bent jau iš pradžių galėtų prisišlieti. Juk atkeliauja šie žmonės kaip stovi. Tretiems Jungtinė Karalystė – paskutinė stotelė: jie jau prašęsi prieglobsčio kitose Europos šalyse, bet jo negavę arba nusivylę, nes nerado darbo, nepritapo, buvo vietinių priešiškai sutikti.

Sutikau ir tokių, kurie buvo apsisprendę pasilikti Prancūzijoje ir jau pradėję oficialų prieglobsčio prašymo procesą, stovykloje lankė prancūzų kalbos pamokas. Vis dėlto šiuos galėjai ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.



Gyvenimas belangėse pašiūrėse

Stovykloje dominavo kelios tautybės, daugiausia – kurdai, bėgantys iš Irano ir Irako. Kiti bėgliai – iš Afganistano, Pakistano, saujelė – iš Vietnamo. Dažniausiai – nevedę vyrai nuo 18 iki 35 metų, vienas kitas – žilagalvis. Buvo ir šeimų, ir vienišų moterų su vaikais, ir pasimetusių nuo tėvų vaikų ar net visiškų našlaičių. Iš viso – apie 1500 žmonių, tikslaus skaičiaus negalėtų pasakyti net stovyklos prižiūrėtojai.

Gyveno jie belangėse pašiūrėse, suręstose iš medinių plokščių, – nameliais jų vadinti neapsiverstų liežuvis. Stovykloje tokių buvo pastatyta apie 370. Pašiūrėje tilpdavo nakvoti, bėglių žodžiais tariant, „trise – patogiai“: du vyrukai – išilgai pašiūrės, vienas – jų kojūgalyje skersai. Jei miega keturiese, tai jau ankšta. Vienas Dievas žino, kaip savo „nameliuose“ sutilpdavo šeimos su keturiais ar penkiais vaikais.

Visi miegodavo ant grindų, tik labai nedaugelis – ant čiužinių. Pašiūrėse, aišku, nebuvo nei elektros, nei centrinio šildymo. Atkeliavau į stovyklą sausio mėnesį, kai balas ten dar kaustė ledas. Visos patalpos stovykloje buvo šildomos alyva kūrenamomis nešiojamomis krosnelėmis.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Tęsinys kitame numeryje)





Galerija: Migrantai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas