|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ /
|
|
|
Miglė Bereikaitė mėgaujasi kiekviena diena, praleista scenoje.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Maldėnuose gimusi ir augusi Miglė Bereikaitė teatru susižavėjo dar besimokydama mokykloje. Nors pabaigusi ją Miglė ne iš karto pasuko aktorystės keliu, tačiau šiandien mergina savo svajonę jau įgyvendina Prancūzijos teatrų scenose.
Išbandė daug ką
Dar besimokydama Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje M. Bereikaitė išbandė daugybę dalykų: fotografiją, gimnastiką, šokius, chorą, dailę. Vis dėlto dešimtoje klasėje pirmą kartą Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre užlipusi ant scenos Miglė suprato, kad būtent ši veikla jai duoda daugiausiai energijos ir džiaugsmo. Siekti aktorės karjeros merginą ypač pastūmėjo darbas su tuometine dramos studijos vadove Neringa Klišiene, su kuria Miglė ir šiandien artimai bendrauja.
„Manau, jog pirmi žingsniai aktorystės link prasidėjo dar mokykloje. Dalyvaudavau nacionaliniuose meninio skaitymo konkursuose. Tiesa, skaitant tekstus kūnas procese nedalyvauja, reikia žodžiais perteikti savo emocijas, tačiau panašumų tikrai yra“, – sakė pašnekovė.
Baigusi mokyklą M. Bereikaitė bandė įstoti į vaidybos kursą Vilniaus teatro ir muzikos akademijoje. To padaryti nepavyko, todėl mergina pradėjo dailėtyros studijas sostinės Dailės akademijoje. Tai buvo viena iš tų sričių, kuri Miglę irgi itin traukė. Dar besimokydama mokykloje, ji ne kartą buvo dalyvavusi dailės olimpiadose.
Susižavėjo dar nebuvusi
Jau studijuodama Vilniuje M. Bereikaitė ėmė domėtis Prancūzija, jos kultūra. Nors niekada nebuvo viešėjusi šioje šalyje, merginai Prancūzija asocijavosi su kitokia šviesa, daile, turtingu kultūriniu gyvenimu.
„Tai buvo tarsi vizija. Prancūziją pamilau dar joje nepabuvusi. Jei eidama Vilniaus gatvėmis išgirsdavau grupelę prancūziškai šnekančių žmonių, sekdavau ir klausydavausi jų kalbų. Žiūrėdavau prancūziškus filmus, nors nieko tuomet dar nesuprasdavau. Mane žavėjo vien žodžių skambesys“, – šypsojosi pašnekovė.
Jos svajonė išsipildė po dvejų studijų metų. Trečiame kurse Miglė išvyko studijuoti į Paryžiaus Nantero universitetą. Nors ji planavo po metų grįžti į Lietuvą ir čia pabaigti mokslus, tačiau taip neįvyko. Paskutinį kursą mergina baigė garsiajame Paryžiaus Sorbonos universitete.
Būtent Prancūzijos sostinėje Miglė pradėjo siekti tikrosios savo svajonės – aktorystės. Per metus visiškai išmokusi prancūzų kalbą, kraštietė įstojo į garsiausią privačią vaidybos mokyklą Paryžiuje „Cours Florent“, tačiau kartu tęsė dailės studijas Sorbonos universitete.
„Vos spėdavau suktis. Stipendiją, kurią gaudavau universitete, išleisdavau vaidybos mokslams. Ši mokykla man suteikė ne tiek naujų žinių, kiek davė galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie siekia to paties tikslo. Bendrakursiai vėliau man padėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus į Paryžiaus Maurico Ravelio konservatoriją, kur aktorystės mokiausi dar dvejus metus“, – džiaugėsi pašnekovė.
Lemtingas telefono skambutis
M. Bereikaitė vėliau metus studijavo ir regioninėje Tūro miesto konservatorijoje. Čia merginą atvykti pakvietė vienas dėstytojas, kuris ją buvo pastebėjęs dar Paryžiuje. Jį labai sužavėjo lietuvaitės vaidyba.
„Taip jau sutapo, kad kaip tik asmeniniais tikslais ketinau kraustytis į Tūrą, tačiau dvejojau. Šis pasiūlymas leido galutinai apsispręsti. Apskritai, Prancūzijoje niekam nesvarbūs tavo gyvenimo aprašymai. Čia svarbiausia būti matomam ir savo gabumus įrodyti darbu. Tik tada galima tikėtis sėkmės“, – pasakojo Miglė.
Jos gyvenimas pasikeitė vieną dieną sulaukus vietinio nacionalinio dramos teatro direktoriaus telefono skambučio. Per pokalbį merginai buvo pasiūlyta prisijungti prie jaunų aktorių trupės. Priėmusi šį pasiūlymą, Miglė kelerius metus vaidino įvairiuose spektakliuose, su jais važinėjo po visą Prancūziją, aktorystės meno paslapčių mokė studentus, netgi prisidėjo prie jauniems aktoriams ir režisieriams skirto meno festivalio organizavimo. Vis dėlto prieš keletą mėnesių M. Bereikaitė su keletu kitų aktorių paliko trupę.
„Šioje trupėje aktoriai keičiasi kas dvejus metus. Galbūt nuskambės keistai, tačiau džiaugiausi pasibaigus kontraktui. Ratas apsisuko, vėl norėjosi naujų iššūkių. Supratau, kad už šios „komforto zonos“ manęs laukia kažkas kita: galbūt tai sunkiau įgyvendinama, bet leidžia eiti dar giliau į kokybinę, o ne kiekybinę manojo teatro paiešką. Visiškai nuo teatro, kuriame dirbau, neatsiribojau. Padedu organizuoti festivalį ir ruošiuosi pati jame vaidinti šio mėnesio pabaigoje, toliau dirbu su studentais. Su buvusiais trupės nariais bandysime rodyti jau sukurtus mūsų spektaklius kitose Prancūzijos scenose. Ateityje norėčiau imtis didesnių režisūros ar vaidybos projektų“, – sakė pašnekovė.
Planai – ir Lietuvoje Jei eidama Vilniaus gatvėmis išgirsdavau grupelę prancūziškai šnekančių žmonių, sekdavau ir klausydavausi jų kalbos.
Neseniai Miglė buvo grįžusi į gimtinę ir dalyvavo Klaipėdoje vykusiose Jauno teatro dienose. Čia aktorė tikėjosi susipažinti su įdomiais žmonėmis, su kuriais galėtų toliau bendradarbiauti. M. Bereikaitė itin vertina užmegztą pažintį su vienu garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių Valentinu Masalskiu, su juo norėtų dirbti ir ateityje.
„Lietuvoje turiu suplanavusi keletą teatro projektų. Taip pat norėčiau nuo rudens čia tęsti režisūros studijas. Tiesa, nežadu nubraukti per dešimtmetį padaryto įdirbio Prancūzijoje. Nemanau, kad teatras turi sienas. Kažkada net sapnavau, jog Prancūzija ir Lietuva yra viena ir ta pati šalis“, – šypsojosi pašnekovė.
M. Bereikaitė puikiai jaučiasi tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje. Pastarojoje šalyje daugelis ją jau laiko vietine. Kraštietei puikiai adaptuotis toli nuo gimtinės padėjo ir prancūzas vyras čiuožėjas Damianas.
„Iš pradžių Prancūzijoje buvau šiek tiek „pasimetusi“. Kalbą jau supratau, bet žmonių – ne. Galvojau, jog prancūzai – šalti žmonės, besidangstantys mandagiomis frazėmis. Laikui bėgant ėmiau suprasti jų mentalitetą. Pajaučiau, kad jie tokie patys žmonės, kaip ir lietuviai, tik jų žaidimo taisyklės yra kitokios“, – aiškino Miglė.
Nors ji savo ateitį labiau įsivaizduoja Prancūzijoje, tačiau atsisakyti Lietuvos pilietybės nežada. Anot kraštietės, tai būtų tik bandymas apgauti save.
„Aš esu lietuvė, tai mano identitetas. Augau Suvalkijos laukuose. Natūralu, kad pasiilgstu lietuviškos žemės, artimų žmonių. Grįžusi į Maldėnus visada apeinu ežero pakrantes, atsisveikinu ir pasisveikinu su vis besikeičiančiu kaimo peizažu. Šią žiemą apsiverkiau pamačiusi, jog šalimais jau nugriautos fermos, kuriose mano močiutė dar kolūkio metais melždavo karves. Niekada nepamirštu ir suvalkietiško akcento, kuriuo labai didžiuojuosi“, – vardijo pašnekovė.
Teatras mieliau nei kinas
Miglė save yra išbandžiusi tiek teatre, tiek kine. Tiesa, pastarasis ją ne itin traukia.
„Reklamose ar serialuose galima uždirbti daugiau pinigų, tačiau mane labiau žavi tiesioginis susitikimas su žiūrovais. Kaip sako V. Masalskis, teatre reikia vienu metu mokėti vaidinti tiek pirmoms, tiek paskutinėms eilėms. Pavyzdžiui, žmonės pirmose eilėse pastebi visas veido mimikas, akių mirksnius, o sėdintys vidurinėse eilėse labiau koncentruojasi į rankų gestus. Paskutinėms eilėms reikia vaidinti per erdvę, mokėti ją išnaudoti. Vyksta tarsi kova su publika, ją reikia prisijaukinti, užkariauti emocijomis čia ir dabar. Kine veikia kitos taisyklės“, – sakė pašnekovė.
M. Bereikaitės vaidybos praktika Prancūzijoje – didžiulė. Yra spektaklių, kuriuose ji vaidino daugiau nei po 120 kartų. Pasak Miglės, tokiais atvejais jaudulio lipant į sceną jau beveik nelieka, todėl aktoriai vaidindami neretai sugalvoja tam tikrų improvizacijos formų, pokštų. Tiesa, visuomet stengiamasi išlaikyti pagarbą žiūrovams, neperžengiant leistinų ribų.
„Yra buvę ir linksmų, ir ne visai malonių situacijų. Pavyzdžiui, kartą per spektaklį reikėjo į publiką mėtyti saldainius. Paprastai tokiais atvejais stengiamės pagauti žiūrovo žvilgsnį ir jam mesti saldainį. Kartą jį mečiau žmogui su tamsiais akiniais. Pasirodo, šis buvo aklas. Man, žinoma, buvo nejauku, nors kolegos iš to skaniai pasijuokė“, – prisiminė pašnekovė.
Ji ne tik pati vaidina scenoje, tačiau stengiasi stebėti ir kitų aktorių darbą. Anot pašnekovės, siekiant tobulėti, tai yra labai svarbu.
Atsipalaiduoti nuo darbo M. Bereikaitė mėgsta sportuodama ar leisdama laiką gamtoje. Kartu su vyru Miglė turi dar vieną pomėgį – pirtis. Vis dėlto darbas teatre jai yra pats didžiausias malonumas, todėl kraštietė mėgaujasi kiekviena diena, praleista scenoje.
Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Maldėnuose gimusi ir augusi Miglė Bereikaitė teatru susižavėjo dar besimokydama mokykloje. Nors pabaigusi ją Miglė ne iš karto pasuko aktorystės keliu, tačiau šiandien mergina savo svajonę jau įgyvendina Prancūzijos teatrų scenose. |
Dar besimokydama Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje M. Bereikaitė išbandė daugybę dalykų: fotografiją, gimnastiką, šokius, chorą, dailę. Vis dėlto dešimtoje klasėje pirmą kartą Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centre užlipusi ant scenos Miglė suprato, kad būtent ši veikla jai duoda daugiausiai energijos ir džiaugsmo. Siekti aktorės karjeros merginą ypač pastūmėjo darbas su tuometine dramos studijos vadove Neringa Klišiene, su kuria Miglė ir šiandien artimai bendrauja.
„Manau, jog pirmi žingsniai aktorystės link prasidėjo dar mokykloje. Dalyvaudavau nacionaliniuose meninio skaitymo konkursuose. Tiesa, skaitant tekstus kūnas procese nedalyvauja, reikia žodžiais perteikti savo emocijas, tačiau panašumų tikrai yra“, – sakė pašnekovė.
Baigusi mokyklą M. Bereikaitė bandė įstoti į vaidybos kursą Vilniaus teatro ir muzikos akademijoje. To padaryti nepavyko, todėl mergina pradėjo dailėtyros studijas sostinės Dailės akademijoje. Tai buvo viena iš tų sričių, kuri Miglę irgi itin traukė. Dar besimokydama mokykloje, ji ne kartą buvo dalyvavusi dailės olimpiadose.
Jau studijuodama Vilniuje M. Bereikaitė ėmė domėtis Prancūzija, jos kultūra. Nors niekada nebuvo viešėjusi šioje šalyje, merginai Prancūzija asocijavosi su kitokia šviesa, daile, turtingu kultūriniu gyvenimu.
„Tai buvo tarsi vizija. Prancūziją pamilau dar joje nepabuvusi. Jei eidama Vilniaus gatvėmis išgirsdavau grupelę prancūziškai šnekančių žmonių, sekdavau ir klausydavausi jų kalbų. Žiūrėdavau prancūziškus filmus, nors nieko tuomet dar nesuprasdavau. Mane žavėjo vien žodžių skambesys“, – šypsojosi pašnekovė.
Jos svajonė išsipildė po dvejų studijų metų. Trečiame kurse Miglė išvyko studijuoti į Paryžiaus Nantero universitetą. Nors ji planavo po metų grįžti į Lietuvą ir čia pabaigti mokslus, tačiau taip neįvyko. Paskutinį kursą mergina baigė garsiajame Paryžiaus Sorbonos universitete.
Būtent Prancūzijos sostinėje Miglė pradėjo siekti tikrosios savo svajonės – aktorystės. Per metus visiškai išmokusi prancūzų kalbą, kraštietė įstojo į garsiausią privačią vaidybos mokyklą Paryžiuje „Cours Florent“, tačiau kartu tęsė dailės studijas Sorbonos universitete.
„Vos spėdavau suktis. Stipendiją, kurią gaudavau universitete, išleisdavau vaidybos mokslams. Ši mokykla man suteikė ne tiek naujų žinių, kiek davė galimybę susipažinti su žmonėmis, kurie siekia to paties tikslo. Bendrakursiai vėliau man padėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus į Paryžiaus Maurico Ravelio konservatoriją, kur aktorystės mokiausi dar dvejus metus“, – džiaugėsi pašnekovė.
M. Bereikaitė vėliau metus studijavo ir regioninėje Tūro miesto konservatorijoje. Čia merginą atvykti pakvietė vienas dėstytojas, kuris ją buvo pastebėjęs dar Paryžiuje. Jį labai sužavėjo lietuvaitės vaidyba.
„Taip jau sutapo, kad kaip tik asmeniniais tikslais ketinau kraustytis į Tūrą, tačiau dvejojau. Šis pasiūlymas leido galutinai apsispręsti. Apskritai, Prancūzijoje niekam nesvarbūs tavo gyvenimo aprašymai. Čia svarbiausia būti matomam ir savo gabumus įrodyti darbu. Tik tada galima tikėtis sėkmės“, – pasakojo Miglė.
Jos gyvenimas pasikeitė vieną dieną sulaukus vietinio nacionalinio dramos teatro direktoriaus telefono skambučio. Per pokalbį merginai buvo pasiūlyta prisijungti prie jaunų aktorių trupės. Priėmusi šį pasiūlymą, Miglė kelerius metus vaidino įvairiuose spektakliuose, su jais važinėjo po visą Prancūziją, aktorystės meno paslapčių mokė studentus, netgi prisidėjo prie jauniems aktoriams ir režisieriams skirto meno festivalio organizavimo. Vis dėlto prieš keletą mėnesių M. Bereikaitė su keletu kitų aktorių paliko trupę.
„Šioje trupėje aktoriai keičiasi kas dvejus metus. Galbūt nuskambės keistai, tačiau džiaugiausi pasibaigus kontraktui. Ratas apsisuko, vėl norėjosi naujų iššūkių. Supratau, kad už šios „komforto zonos“ manęs laukia kažkas kita: galbūt tai sunkiau įgyvendinama, bet leidžia eiti dar giliau į kokybinę, o ne kiekybinę manojo teatro paiešką. Visiškai nuo teatro, kuriame dirbau, neatsiribojau. Padedu organizuoti festivalį ir ruošiuosi pati jame vaidinti šio mėnesio pabaigoje, toliau dirbu su studentais. Su buvusiais trupės nariais bandysime rodyti jau sukurtus mūsų spektaklius kitose Prancūzijos scenose. Ateityje norėčiau imtis didesnių režisūros ar vaidybos projektų“, – sakė pašnekovė.
Jei eidama Vilniaus gatvėmis išgirsdavau grupelę prancūziškai šnekančių žmonių, sekdavau ir klausydavausi jų kalbos.
Neseniai Miglė buvo grįžusi į gimtinę ir dalyvavo Klaipėdoje vykusiose Jauno teatro dienose. Čia aktorė tikėjosi susipažinti su įdomiais žmonėmis, su kuriais galėtų toliau bendradarbiauti. M. Bereikaitė itin vertina užmegztą pažintį su vienu garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių Valentinu Masalskiu, su juo norėtų dirbti ir ateityje.
„Lietuvoje turiu suplanavusi keletą teatro projektų. Taip pat norėčiau nuo rudens čia tęsti režisūros studijas. Tiesa, nežadu nubraukti per dešimtmetį padaryto įdirbio Prancūzijoje. Nemanau, kad teatras turi sienas. Kažkada net sapnavau, jog Prancūzija ir Lietuva yra viena ir ta pati šalis“, – šypsojosi pašnekovė.
M. Bereikaitė puikiai jaučiasi tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje. Pastarojoje šalyje daugelis ją jau laiko vietine. Kraštietei puikiai adaptuotis toli nuo gimtinės padėjo ir prancūzas vyras čiuožėjas Damianas.
„Iš pradžių Prancūzijoje buvau šiek tiek „pasimetusi“. Kalbą jau supratau, bet žmonių – ne. Galvojau, jog prancūzai – šalti žmonės, besidangstantys mandagiomis frazėmis. Laikui bėgant ėmiau suprasti jų mentalitetą. Pajaučiau, kad jie tokie patys žmonės, kaip ir lietuviai, tik jų žaidimo taisyklės yra kitokios“, – aiškino Miglė.
Nors ji savo ateitį labiau įsivaizduoja Prancūzijoje, tačiau atsisakyti Lietuvos pilietybės nežada. Anot kraštietės, tai būtų tik bandymas apgauti save.
„Aš esu lietuvė, tai mano identitetas. Augau Suvalkijos laukuose. Natūralu, kad pasiilgstu lietuviškos žemės, artimų žmonių. Grįžusi į Maldėnus visada apeinu ežero pakrantes, atsisveikinu ir pasisveikinu su vis besikeičiančiu kaimo peizažu. Šią žiemą apsiverkiau pamačiusi, jog šalimais jau nugriautos fermos, kuriose mano močiutė dar kolūkio metais melždavo karves. Niekada nepamirštu ir suvalkietiško akcento, kuriuo labai didžiuojuosi“, – vardijo pašnekovė.
Miglė save yra išbandžiusi tiek teatre, tiek kine. Tiesa, pastarasis ją ne itin traukia.
„Reklamose ar serialuose galima uždirbti daugiau pinigų, tačiau mane labiau žavi tiesioginis susitikimas su žiūrovais. Kaip sako V. Masalskis, teatre reikia vienu metu mokėti vaidinti tiek pirmoms, tiek paskutinėms eilėms. Pavyzdžiui, žmonės pirmose eilėse pastebi visas veido mimikas, akių mirksnius, o sėdintys vidurinėse eilėse labiau koncentruojasi į rankų gestus. Paskutinėms eilėms reikia vaidinti per erdvę, mokėti ją išnaudoti. Vyksta tarsi kova su publika, ją reikia prisijaukinti, užkariauti emocijomis čia ir dabar. Kine veikia kitos taisyklės“, – sakė pašnekovė.
M. Bereikaitės vaidybos praktika Prancūzijoje – didžiulė. Yra spektaklių, kuriuose ji vaidino daugiau nei po 120 kartų. Pasak Miglės, tokiais atvejais jaudulio lipant į sceną jau beveik nelieka, todėl aktoriai vaidindami neretai sugalvoja tam tikrų improvizacijos formų, pokštų. Tiesa, visuomet stengiamasi išlaikyti pagarbą žiūrovams, neperžengiant leistinų ribų.
„Yra buvę ir linksmų, ir ne visai malonių situacijų. Pavyzdžiui, kartą per spektaklį reikėjo į publiką mėtyti saldainius. Paprastai tokiais atvejais stengiamės pagauti žiūrovo žvilgsnį ir jam mesti saldainį. Kartą jį mečiau žmogui su tamsiais akiniais. Pasirodo, šis buvo aklas. Man, žinoma, buvo nejauku, nors kolegos iš to skaniai pasijuokė“, – prisiminė pašnekovė.
Ji ne tik pati vaidina scenoje, tačiau stengiasi stebėti ir kitų aktorių darbą. Anot pašnekovės, siekiant tobulėti, tai yra labai svarbu.
Atsipalaiduoti nuo darbo M. Bereikaitė mėgsta sportuodama ar leisdama laiką gamtoje. Kartu su vyru Miglė turi dar vieną pomėgį – pirtis. Vis dėlto darbas teatre jai yra pats didžiausias malonumas, todėl kraštietė mėgaujasi kiekviena diena, praleista scenoje.
Projektą „Lietuva – širdy“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Galerija: Miglė Bereikaitė
Publikuota: 2017-04-28 09:26:50
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|