„Santaka“ / „Kultūros specialisto darbas formuoja šalies intelektualinį įvaizdį“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-04-21 15:50

Dalinkitės:  


Menotyrininkės Jurgos Minčinauskienės profesinė veikla mezga tvarios ilgalaikės partnerystės ryšius tarp įvairių valstybių kultūros institucijų.

Arūno BALTĖNO nuotr.


„Kultūros specialisto darbas formuoja šalies intelektualinį įvaizdį“

Renata VITKAUSKIENĖ

Į Gižus pas pedagogus Armanavičius jų dukra Jurga Minčinauskienė grįžta ne tik pasisvečiuoti. Kai jos mamos Virginijos sutelkta kūrybinė grupė „Sėjinis“ rengia parodą, menotyrininkė Jurga būsimiems žiūrovams pateikia savų įžvalgų apie karpinius. Vasaromis jos abi organizuoja kūrybines stovyklas Gižų krašto vaikams.

Šiandien Vilniaus grafikos meno centro direktorė J. Minčinauskienė – „Santakos“ viešnia, tad pokalbis su dailės profesionale sukasi apie kultūros, meno reikalus.

– Su kokių šalių kūrėjais, su kokiomis institucijomis esate užmezgusi kultūrinius ryšius? Kuo jie praturtina lietuvius – menininkus ir žiūrovus?

– Pastarąjį dešimtmetį Vilniaus grafikos meno centre nuosekliai vystome partnerystę su grafiką propaguojančiomis užsienio institucijomis. Iki šiol įgyvendinome per 30 bendradarbiavimo projektų su daugiau nei 18 šalių (Argentina, Austrija, Belgija, Estija, Japonija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Škotija, Vokietija etc.), ypač su suomių ir švedų organizacijomis. Tiek Lietuvoje, tiek svetur esame surengę parodų, seminarų, paskaitų, išleidę bendrų katalogų. Bendradarbiavimo renginiai nuolat sulaukia abipusio diplomatinio palaikymo, yra gausiai lankomi žiūrovų, apie juos rašoma specializuotoje spaudoje, dažnas jų perauga į tvarią ilgalaikę partnerystę. Ypač džiaugiamės bendru darbu su prestižinėmis kultūros organizacijomis (Estijos dailės muziejumi, „Splitgraphic“ bienale, Suomių litografijos asociacija, tarptautiniu grafikos meno tinklu ENDEGRA etc.).

Pas mus vykstančios užsienio parodos svarbios edukacine prasme: susipažįstama su kitų šalių grafikos tendencijomis, plečiamas akiratis. Sykiu užsienio menininkas (ar menininkų grupė) ne vien pristato savo parodą, bet dar veda ir praktinį kokios nors technologijos seminarą vietos menininkams, skaito paskaitą, dalyvauja surengtoje diskusijoje ir t. t. Tokie renginiai tarp menininkų skatina patirčių mainus, žiūrovams pristato užsienio grafikos tradicijų pavyzdžius. Plečiasi žinojimo kontekstas.

– Rajone parodas organizuoja bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, muziejininkai. Vertiname jų pastangas, tačiau parodų profesionalių kuratorių neturime. Kokia yra parodos kuratoriaus, kaip meno profesionalo, darbo esmė?

– Kuratorius yra kūrėjas, savo darbui pasitelkiantis meno objektus, dokumentinę medžiagą, artefaktus ir pan. Dailės pasaulyje kuravimo dažniausiai imasi meno istorikai. Pagrindinė jų užduotis – iš skirtingų elementų sukurti sklandžią ir informatyvią visumą, kuri pateiktų mažai arba visai netyrinėtus ir neviešintus faktus apie ryškias meno asmenybes ar jų kūrybą. Kuruojamos parodos privalumas – autentiškos kuratoriaus įžvalgos, unikalios interpretacijos bei atlikto tyrimo apibendrinimai. Dažniausiai tokios parodos turi aiškiai apibrėžtą temą, kurią atskleidžia kuratoriaus pasirinkti eksponatai. Neretai dėl vienos parodos kuratorius mėnesių mėnesius praleidžia archyvuose, lankosi muziejų ir kolekcininkų fonduose, taip rinkdamas medžiagą būsimai ekspozicijai.

Vilniaus grafikos meno centre kasmet surengiame bent keletą kuruojamų parodų (neretai parengti vienai prireikia metų ar daugiau). Esame susitelkę į grafikos istorijos tyrimų parodas. Neretai jas kuruojame patys, tačiau bendradarbiaujame ir su Lietuvoje puikiai žinomais menotyrininkais, geriausiais savo sričių specialistais: Giedre Jankevičiūte, Laima Kreivyte bei kt.

– Ne visi linkę suvokti, kad proto (intelekto, mąstymo, minties) produktai taip pat turi atitinkamą savo kainą pinigine išraiška. Spėju, jog tai įrodinėti yra ne pati smagiausia Jūsų darbo pusė. Kokių pasitelkiate argumentų?

– Laimei, dirbame terpėje, kurioje dažniausiai nereikia aiškinti(s) apie intelektinio darbo visokeriopą vertę. Tačiau kalbant apie tai reikia nepamiršti, kad kultūra nepavaldi racionaliai verslo logikai ir vis dar galioja miglota intelektinių paslaugų kainodara: neretai improvizuojama pagal individualų susitarimą, atsižvelgiama į užsakovo galimybes ir pan.

Nepaisant to, privalu suprasti, jog šis darbas turi būti gerai apmokamas. Juk kultūros profesionalas ilgus metus gilinasi į savo tyrimų sritį, įgyja mokslinį laipsnį, seka savo srities globalius ir lokalius procesus, tyrimų rezultatus publikacijose bei renginiuose pristato vietiniu ir tarptautiniu lygmeniu – žodžiu, nuosekliai ir kantriai dirba savo šalies kultūrai (ar net platesniam regionui) naudingą mokslinį darbą, kuris turi ilgalaikę išliekamąją vertę, formuoja mūsų šalies intelektualinį įvaizdį. Kiekvienas gero kultūros specialisto straipsnis, kuruojama paroda ar kita veikla – tai per ilgą laiką sukauptų žinių ir patirties išdava.

Antai, gero medicinos ar verslo specialisto darbo vertė ir paslaugų įkainiai nekvestionuojami. Taip turėtų būti ir su kultūra. Kad tai nutiktų, visuomenės poreikiai turėtų praaugti fizines reikmes (maisto ir stogo aktualijas), o šalies pasiekimus galėtume pradėti tapatinti ne vien su žaidimu (turiu galvoje krepšinį). Manau, jog tokiems pokyčiams neabejotinai svarbi ekonominė, socialinė valstybės raida, bet labiausiai juos vis dėlto lemia žmonių sąmoningumas.

– Profesionali meninė edukacija tikrai padarytų pozityvios įtakos augančiam žmogui, padėtų formuoti vertybes. Ar švietimo politikos strategai, pedagogai, tėvai pakankamai gerai tą supranta ir išnaudoja?

– Ryškiai atmintin įsirėžė vienos dėstytojos frazė, kad aukštasis mokslas nėra privalomas visiems. Galėčiau pridurti, jog profesionalioji kultūra – taip pat. Tiek mokslui, tiek kultūros išmanymui reikia nusiteikti paskirti daug pastangų ir laiko. Kultūros supratimui bei nuolatiniam vartojimui gali įkvėpti šeima ir mokykla. Puiku, jei šeimos laisvalaikis skiriamas spektakliui, parodai ar koncertui.

Tuo tarpu švietimo sistema meno disciplinas pozicionuoja kaip antrarūšes sritis. Suprantu mokslų hierarchijos viršuje įtvirtintų dalykų (matematikos, lietuvių ir užsienio kalbų) svarbą, bet kritiškai vertinu atvirai diskriminacinį požiūrį į meno disciplinas, taip formuojant ydingą „teisingos“ mokslų piramidės modelį. Su tokiu požiūriu augantis žmogus baigia mokyklą, universitetą, įgyja puikų išsilavinimą, o orientavimasis profesionaliosios kultūros procesuose lieka ribotas, netgi dar blogiau – skeptiškas, ypač šiuolaikinėms meno formoms. Juk negalėdami suprasti ir paaiškinti fizikos dėsnių mes pripažįstame savo neišmanymą ir dėl to nepradedame burnoti ant fizikos mokslo, o susidūrus su neįprastos formos ar turinio menu atvirai reiškiamas nepasitenkinimas. Ir vien dėl to, kad laiku nebuvo lavinami kultūros suvokimo bei vertinimo receptoriai, kad nebuvo skirta pakankamai kokybiško laiko gilintis, analizuoti, suprasti, vertinti ir atskirti profesionaliąją kultūrą nuo mėgėjiškos saviveiklos. Taip žmogus ir gyvena įsivaizduodamas, jog tikroji, vienintelė kultūra ir yra ta, televizijos propaguojama.

Kalbant optimistiškai, niekada nėra vėlu pradėti domėtis ir gauti kultūros institucijų teikiamas paslaugas. Bet tam reikalingas vidinis nusiteikimas. Jei laisvalaikiu tenkina televizija, meno institucijos gali verstis per galvą su pasiūlymais, o grįžtamojo ryšio nebus. Savo darbe orientuojamės į žinių siekiantį žmogų, kuris anksčiau ar vėliau suras kelią į galeriją.

Mūsų pagrindinis darbas – tuos kelius nutiesti, kiek įmanoma daugiau ir tiesesnių. Rengiame ne vien įvairaus profilio parodas, tačiau vykdome ir grafikos edukacinę programą, pritaikytą įvairioms amžiaus grupėms. Svarbiausia, ko siekiame, – kad individualiai išgyventas kūrybos procesas padėtų suvokti, jog meninė kūryba reikalauja mąstymo, pastangų, laiko, intelekto, susikaupimo etc., kaip ir bet kuri kita veikla.

– Pas mus Vilkaviškyje nėra galerijų, parodų, koncertų salių, kultūros įstaigos prašyte prašosi modernizuojamos. Nepaisant to, kultūrininkai, pedagogai, muziejininkai, senjorai yra suruošę ne vieną aukšto lygio renginį, kuris nepadarytų gėdos parodytas šalies mastu. Vis dėlto didmiesčiuose menkinamai pasakoma: „Kokia jau ten, provincijoje, kultūra...“ Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Tiesą sakant, su tokiu požiūriu tiesiogiai susidurti neteko. Bet jei toks egzistuoja, tai veikiausiai kyla iš nežinojimo ir remiasi nepagrįsta išankstine nuostata. Atvirkščiai, sakyčiau, kad pastaruoju metu Kultūros ministerijos ir pagrindinio kultūros rėmėjo – Lietuvos kultūros tarybos nuostatos regionų kultūros plėtros ir stiprinimo atžvilgiu yra labai ryškios. Pastebimas didesnis regionuose vykstančių kultūros projektų finansavimas. Panašu, jog regionai įgauna daugiau įrankių, sudarančių galimybes plėtoti kultūrą savo krašte. Žinoma, svarbiausia – kaip tai yra daroma. Jei profesionaliai, atsakingai ir nuoširdžiai – vadinasi, jokios negatyvios kalbos neturėtų žeisti ir piktinti. Beliktų apgailestauti dėl „kritiko“ neišmanymo ir nekreipiant dėmesio toliau sąžiningai, su meile dirbti tą darbą, kuriame gali nuolat tobulėti ir sykiu lavinti savo žiūrovą, lankytoją, klausytoją.






Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas