Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-09-25 15:16

---

Vasara po šviesiais gimtinės skliautais

Jau sudegė vasara ant kaitraus savo laužo. Bet jos šviesa, šilti prisiminimai tebegaivina sielą. Žemėje daug įstabių, savo grožiu užburiančių vietų. Egzotika vilioja, stebina tuos, kuriems norisi atrasti, pažinti pasaulio stebuklus. Juk vartai šiandien atverti visiems.

Yra gi mūs visų sapnų, visų troškimų

Graži ir nuostabi šalis,

Kur skausmo, ašarų, nepastovaus likimo

Nei vardo žvaigždės neišlis...



Taip jautriai tėviškės ilgesį išdainavo poetas Jonas Aistis. Nes gimtinė – „nevystančios jaunystės, giedrios širdžių kalbos“ šalis. Tat norisi nutiesti prisiminimų tiltus per laiko bedugnę į vaikystę, jaunystę. Kalbėti apie savo kraštą – Bartninkus, Piliakalnius, Aruodiškius... Ir apie bedraamžius – karo kataklizmų išblaškytus rūstaus pokario metų vaikus. Istorija būtų ilga, dramatiška ir kiekvieno – nepakartojama. Baimė, žūtys, skurdas nepalaužė mūsų kartos. Buvome atkaklūs, veržlūs, todėl išsaugojome tikėjimą, tikrąsias žmogiškas vertybes, tėvynės meilę.

Koks brangus mums gimtasis kraštas, pajutome susitikimuose. Į Bartninkus kas metai kraštiečiai atvyksta per Motinos, Tėvo dieną, Vėlines... Tačiau įspūdingiausi – Petrinių atlaidai. Į juos suplaukla gausybė žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užatlantės.

***

Seniai užgeso jaukūs mūsų gimtų namų židiniai. Brutaliais sovietiniais metais mūsų tėviškes palaidojo buldozeriai. Net ir reljefas pasikeitęs. Tačiau laiko vėjai nepajėgė užgesinti tėviškės meilės ugnies. Todėl ir grįžtame į namus, kurių seniai nebėra... O atlaiduose po iškilmingų šv. Mišių – jaudinantys susitikimai: šilti rankų paspaudimai, širdį glostanti gerų akių šviesa.

Jau kelerius metus vykstame prie Piliakalnių piliakalnio – tarsi į namus. Pakely mus pasitinka meniškas kryžius. Jį pastatyti (jau laisvos Lietuvos metais) iniciatyvos ėmėsi V.Venslauskienė, R.Gogas, A.Glineckienė, A.Kalasauskas, pritariant ir paremiant šio krašto žmonėms.

O Aistos slėnyje, piliakalnio papėdėje, gražus būrys (jau kelios kartos) susėdome prie balto, lauko žiedais papuošto stalo. Mūsų bendros vaišės – lyg ritualas. Gardžiu rugeliu kvepiančią duonelę dalijo Onutė Duobinytė. Meniškais rankų darbo mezginiais apdovanojo Bronelė Mėkišienė. Netrukus suskambo dainos, dainuotos mūsų tėvų ir senolių. Gražios dainos, išsaugotos ir perduotos karta karton. Jas girdi išėję į Amžinybę ir tie, kurių karžygiška dvasia čia šimtmečiais gyva... „Tėvyne Lietuva – brangi šalie piliakalnių šventų“, – liejasi skambi daina, dainuojama Juozo Venslausko, Vinco, Albinos Varnagirių, Linos, Vyto Šlekaičių, Valės Bagdanavičiūtės, Danutės Landžiūtės, Vlados, Jono Griešių, Vytauto, Gintauto Paliulių, Juozo Krikvos, Teresės, Zenono Marčiulionių, Vinco Bendaravičiaus...

O kai užgroja akordeonai, šokame valsus, sukame ratelius, pamiršę negandas, metų nubalintus plaukus...

Išsiskirstome, kai saulužė jau svyra vakarop. Su viltimi vėl sugrižti, susitikti.

***

Kartą vasarą, važiuodami gimtinės keliais, mes, grupė draugų, aplankėme piliakalnį. Su dalgiu gražiai čia darbavosi jaunas vyriškis. Neiškalbus, bet dėmesingas. Paaiškėjo, kad jis – kaip tikras šeimininkas – prižiūri, tvarko, saugoja šį mūsų pamiltą, jaukų ir brangų istorinį paminklą. Su meile dirba ir puoselėja jo grožį. Tai – Edmundas Kanapskis. Jo dėka išsaugotas ir mūsų prieš keliolika metų pakrantėje sodintas ąžuoliukas. Vis laužytas, niokotas, medelis vėl tiesia šakas į aukštį.

***

Po nakties išaušta rytas... Visoje Lietuvoje ir mano gimtinėje prikeliami ilgai naikinti kultūriniai-istoriniai paminklai. Dėkingi esame Vilkaviškio rajono vadovams, kad pasirūpino, jog būtų sutvarkytas ilgus metus apleistas, nusiaubtas Piliakalnių piliakalnis.

Širdingus padėkos žodžius kraštiečių vardu noriu skirti ir Bartninkų seniūnui Petrui Čirvinskui už nuolatinį dėmesį šiam istoriniam paminklui.

Laiko upė teka. Ji užneša visa, kas smulku, menka. Išlieka istorinės vertybės. Širdies atmintis saugo tą didį paveldą – Tėvynės, gimtinės meilę. Jos šviesa tiesia vilties tiltą į gražią Lietuvos ateitį.



P.PALIULYTĖ-PAŠKAUSKIENĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---