Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.
Parduoda skanius obuolius (0,20–0,40 Eur/kg, nepurkšti), medų (3,50 Eur už 0,5 l). Tel. 8 610 45 539.
Galioja iki: 2019-02-16 15:36:09 Parduoda ekologiškai užaugintą mėsinę kiaulę (apie 200 kg svorio, 1,70 Eur už kg). Tel. 8 670 98 550.
Galioja iki: 2019-02-21 13:54:29 Atlieka vidaus ir lauko apdailos darbus. Tel. 8 623 56 052.
Galioja iki: 2019-02-23 09:35:01
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2006-09-25 15:16
Skaitytojų laiškai
Vasara po šviesiais gimtinės skliautais
|
Jau sudegė vasara ant kaitraus savo laužo. Bet jos šviesa, šilti prisiminimai tebegaivina sielą. Žemėje daug įstabių, savo grožiu užburiančių vietų. Egzotika vilioja, stebina
tuos, kuriems norisi atrasti, pažinti pasaulio stebuklus. Juk vartai šiandien atverti
visiems.
Yra gi mūs visų sapnų, visų
troškimų
Graži ir nuostabi šalis,
Kur skausmo, ašarų,
nepastovaus likimo
Nei vardo žvaigždės neišlis...
Taip jautriai tėviškės ilgesį išdainavo poetas Jonas Aistis. Nes gimtinė – „nevystančios
jaunystės, giedrios širdžių kalbos“ šalis. Tat norisi nutiesti prisiminimų tiltus per laiko
bedugnę į vaikystę, jaunystę. Kalbėti apie savo kraštą – Bartninkus, Piliakalnius,
Aruodiškius... Ir apie bedraamžius – karo kataklizmų išblaškytus rūstaus pokario metų
vaikus. Istorija būtų ilga, dramatiška ir kiekvieno – nepakartojama. Baimė, žūtys, skurdas
nepalaužė mūsų kartos. Buvome atkaklūs, veržlūs, todėl išsaugojome tikėjimą, tikrąsias
žmogiškas vertybes, tėvynės meilę.
Koks brangus mums gimtasis kraštas, pajutome susitikimuose. Į Bartninkus kas metai
kraštiečiai atvyksta per Motinos, Tėvo dieną, Vėlines... Tačiau įspūdingiausi – Petrinių
atlaidai. Į juos suplaukla gausybė žmonių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užatlantės.
***
Seniai užgeso jaukūs mūsų gimtų namų židiniai. Brutaliais sovietiniais metais mūsų
tėviškes palaidojo buldozeriai. Net ir reljefas pasikeitęs. Tačiau laiko vėjai nepajėgė
užgesinti tėviškės meilės ugnies. Todėl ir grįžtame į namus, kurių seniai nebėra...
O atlaiduose po iškilmingų šv. Mišių – jaudinantys susitikimai: šilti rankų paspaudimai, širdį glostanti gerų akių šviesa.
Jau kelerius metus vykstame prie Piliakalnių piliakalnio – tarsi į namus. Pakely mus
pasitinka meniškas kryžius. Jį pastatyti (jau laisvos Lietuvos metais) iniciatyvos ėmėsi
V.Venslauskienė, R.Gogas, A.Glineckienė, A.Kalasauskas, pritariant ir paremiant šio
krašto žmonėms.
O Aistos slėnyje, piliakalnio papėdėje, gražus būrys (jau kelios kartos) susėdome prie
balto, lauko žiedais papuošto stalo. Mūsų bendros vaišės – lyg ritualas. Gardžiu rugeliu
kvepiančią duonelę dalijo Onutė Duobinytė. Meniškais rankų darbo mezginiais apdovanojo Bronelė Mėkišienė. Netrukus suskambo dainos, dainuotos mūsų tėvų ir senolių.
Gražios dainos, išsaugotos ir perduotos karta karton. Jas girdi išėję į Amžinybę ir tie,
kurių karžygiška dvasia čia šimtmečiais gyva... „Tėvyne Lietuva – brangi šalie piliakalnių šventų“, – liejasi skambi daina, dainuojama Juozo Venslausko, Vinco, Albinos Varnagirių, Linos, Vyto Šlekaičių, Valės Bagdanavičiūtės, Danutės Landžiūtės, Vlados, Jono
Griešių, Vytauto, Gintauto Paliulių, Juozo Krikvos, Teresės, Zenono Marčiulionių, Vinco
Bendaravičiaus...
O kai užgroja akordeonai, šokame valsus, sukame ratelius, pamiršę negandas, metų
nubalintus plaukus...
Išsiskirstome, kai saulužė jau svyra vakarop. Su viltimi vėl sugrižti, susitikti.
***
Kartą vasarą, važiuodami gimtinės keliais, mes, grupė draugų, aplankėme piliakalnį.
Su dalgiu gražiai čia darbavosi jaunas vyriškis. Neiškalbus, bet dėmesingas. Paaiškėjo,
kad jis – kaip tikras šeimininkas – prižiūri, tvarko, saugoja šį mūsų pamiltą, jaukų ir
brangų istorinį paminklą. Su meile dirba ir puoselėja jo grožį. Tai – Edmundas Kanapskis. Jo dėka išsaugotas ir mūsų prieš keliolika metų pakrantėje sodintas ąžuoliukas. Vis
laužytas, niokotas, medelis vėl tiesia šakas į aukštį.
***
Po nakties išaušta rytas... Visoje Lietuvoje ir mano gimtinėje prikeliami ilgai naikinti
kultūriniai-istoriniai paminklai. Dėkingi esame Vilkaviškio rajono vadovams, kad pasirūpino, jog būtų sutvarkytas ilgus metus apleistas, nusiaubtas Piliakalnių piliakalnis.
Širdingus padėkos žodžius kraštiečių vardu noriu skirti ir Bartninkų seniūnui Petrui
Čirvinskui už nuolatinį dėmesį šiam istoriniam paminklui.
Laiko upė teka. Ji užneša visa, kas smulku, menka. Išlieka istorinės vertybės. Širdies
atmintis saugo tą didį paveldą – Tėvynės, gimtinės meilę. Jos šviesa tiesia vilties tiltą į
gražią Lietuvos ateitį.
P.PALIULYTĖ-PAŠKAUSKIENĖ
Komentarai:
|
 
* Vasario 16-oji Vilkaviškyje: istorinė kartų jungtis * Klausimas valdžiai: išlaikyti ar uždaryti? * Kandidatams į merus nevengta užduoti ir nepatogių klausimų Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Ar vartotinas žodis „stribas“? Taip. Stribai (rus. istrebitel – „naikintojas“) – civilinių ginkluotų sovietų valdžios būriai, 1944–1954 m. Lietuvoje padėję okupantams vykdyti represijas.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis stribas teikiamas su žyma šnek.
Šūksniai
Statistika
|