|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-09-22 18:17
Sveikinimo žodžiai sugraudino ne vieną jautrią širdį. Kairėje – „Atjautos“ vadovė I.Bacevičienė.Autorės nuotr.
Ir tikrai, jaudulio, pagarbos, gėlių, gražių linkėjimų bei džiaugsmo pro ašaras būta visą dieną. Nuostabi šventė Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės „Atjauta“ aktyvui atpirko visas bemieges naktis, organizavimo rūpesčius ir prailgusias darbo dienas. Į Kybartų kultūros centrą priplūdo tiek žmonių, kad jie sunkiai tilpo salėje, o gėlių gėlių... Jų jūroje atvykę svečiai paskandino nuo pat susikūrimo „Atjautai“ vadovaujančią I.Bacevičienę. Jautrią vadovę ir susirinkusiųjų širdis pravirkdžiusius žodžius išsakė Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Bagušinskas, Seimo nariui Algirdui Butkevičiui atstovavęs Algirdas Neiberka, Kybartų seniūno padėjėjas Jaronimas Janulaitis, Socialinės paramos skyriaus ir bendruomenės atstovai. „Atjautai“ padėjusiems žmonėms – Valerijai Lapinskienei, Birutei Misiukevičienei, Marijai Dabrišienei, Emilijai Guntorienei, Konstancijai Brovkienei, Joanai Frolovai – buvo įteiktos Savivaldybės padėkos. Po sveikinimų scenoje pasirodė ne tik savo koncertą parengę neįgaliųjų kolektyvai. Už simbolinę pinigų sumą, dovanotą A.Butkevičiaus labdaros ir paramos fondo, tokia proga sutiko padainuoti pusbroliai Aliukai ir pusseserė Silvija. Dar ilgai po šventės susirinkę „Atjautos“ nariai gyveno šiltais prisiminimais, džiaugėsi dėmesiu ir supratimu. Kad „Atjauta“ susikūrė pati, sakyti būtų neteisinga. Prieš dešimtį metų ji atsirado tik Irenos Bacevičienės pastangomis. Moteris lankėsi kiekvienoje gatvėje, kur gyvena neįgalūs žmonės, kvietė juos burtis draugėn ir padėti vienas kitam. Sužinoję kybartiečiai patys ėmė ieškoti Irenos. Porą metų neįgalieji rinkosi jos bute. Vėliau buvo išprašytos patalpos, kuriose jie susirenka ir šiandien. Tiesa, dabar jos daug didesnės ir gražesnės. Per tiek metų „Atjauta“ įsigijo begalę užjaučiančių draugų, kurie norėjo ir sugebėjo padėti. Mat čia neatstumiama nė viena pagalbą siūlanti ranka, vertinama kiekviena dovanota smulkmena. Dabar „Atjautoje“ – 436 nariai. Tai didžiausia ir sėkmingiausiai veikianti neįgaliųjų grupė iš dvylikos rajone esančių. – Dirbame, krutame, visi, regis, stengiasi mums padėti, – šypsojosi I.Bacevičienė. Šiandien „Atjautos“ patalpose nuolat pilna žmonių. Neįgalieji čia ateina išsiprausti po dušu, čia išskalbiami jų rūbai, suteikiamos masažo paslaugos. Labdaros valgykloje taip pat nuolatinis judėjimas. Tai, ką čia gauna, žmonės vertina. Gal ne visi, bet nepatenkintų juk yra visur. Išėjusiųjų metraštis Irena visada susigraudina prisiminusi savo išėjusius bendražygius. 163 žmonių nebėra tarp gyvųjų, tarp jų – ir buvusios draugijos narės Sigutės. Tai iš jos lūpų pirmąkart nuskambėjo žodis „atjauta“ ir prigijo kaip grupės pavadinimas. Jau seniai vadovė veda grupės narių metraštį, kad ir po daugelio metų atėję narių vaikai ar anūkai žinotų, jog jų tėvai čia buvo, pavartytų išsaugotas nuotraukas, suprastų neįgaliųjų veiklos prasmę. Rudenį patalpose darosi ankšta, mat ilgais vakarais, kai nėra darbų darže, neįgalieji mėgsta susirinkti, pasišnekėti, moterys mezga, siuva, siuvinėja. Čia galima paskaityti ir bibliotekėlėje sukauptų knygų. Tarp savų ir didžiausias ligonis pasijunta geriau, nes žino, kad čia bus suprastas... I.Bacevičienė sakė, kad jau antrą kartą su savo grupe buvo grybauti. Pirmąjį kartą transportą skyrė Vilkaviškio neįgaliųjų draugija (vad. Valė Jasionienė), vėliau padėjo rėmėjai. Kybartiečiai buvo nukakę net į Varėnos miškus, kur, anot jų, baravykus su dalgiu galima pjauti. Grybingas vietas jiems parodė viena narė, kuri anksčiau gyveno Varėnoje. – Tikrai smagu ir širdžiai ramu žvelgiant į nugyventus metus bei nuveiktus darbus, – sakė I.Bacevičienė. – Jau netrūksta beveik nieko, jei Dievulis duos, ir toliau taip gyvensime – paremiami, paglostomi, paguodžiami. Tik Irenai vis neduoda ramybės viena mintis – kur rasti pamainą sau. Mat ji sako jau pavargusi ir norinti pailsėti... Pasak kybartiečių, Ireną pakeisti reikėtų tokio žmogaus, kuris ne tik trykštų begaliniu veiklumu, energija, bet ir būtų nuoširdus, atjaučiantis ir turėtų tokią pat jautrią sielą. Kitaip „Atjauta“ gali ir neišlikti, mat neįgalieji – jautrūs žmonės. O kol kas dar galima per daug nesijaudinti. Irena Bacevičienė dar pilna jėgų ir idėjų, ne jos būdui sėdėti ant suoliuko užsirišus skarelę ir nieko neveikti. Duok, Dieve, šios moters vadovaujamai „Atjautai“ sulaukti dar ne vieno jubiliejaus. Goda PAUKŠTYTĖ Publikuota: 2006-09-22 18:17:19 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą * Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|