„Santaka“ / Emigracijos žaizdos: ką išgyvena vieni palikti vaikai / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Veršingą karvę septintu veršiu. Tel.: 8 685 59 734, 8 663 68 387.
Galioja iki: 2017-11-19 11:19:47

Išsinuomotų šiltą, tvarkingą, rakinamą kambarį arba butą netoli Vilkaviškio autobusų stoties į Savivaldybės pusę, darbo dienoms. Tel. 8 650 17 020.
Galioja iki: 2017-11-19 14:58:56

Parduoda kiaules, karvidę 3 km nuo Vilkaviškio. Tel. 8 616 81 190.
Galioja iki: 2017-11-23 10:59:18

Dovanoja 2,5 mėnesio labradoro veislės juodos spalvos kalytę. Tel. 8 650 93 197.
Galioja iki: 2017-11-25 09:18:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Jautresni vaikai sunkiau įveikia stresines situacijas.

Juliaus ŽALNIERUKYNO nuotr.


Emigracijos žaizdos: ką išgyvena vieni palikti vaikai

Ieva Urbonaitė-Vainienė

Emigracijos mastai nemąžta, tad vienų paliktų vaikų tema išlieka itin aktuali. Formaliai šioje srityje lyg ir daugiau tvarkos, išvykdami tėvai vaikus patiki teisėtiems globėjams, tačiau realiai dalis jų priversti be laiko suaugti.

Septintokai ar kiek vyresni Lietuvoje palikti emigrantų vaikai dažnai slepia tai nuo tarnybų – nenori papildomo dėmesio sau, tėvams. Tačiau mokyklų socialiniai darbuotojai, psichologai, kuriais vaikai pasitiki, žino, kad ne visais rūpinasi formaliai priskirti globėjai.

Ką išgyvena skyrium nuo tėvų nuolat gyvenantys nepilnamečiai, kaip juos paruošti atsiskyrimui, kada pranešti apie planus emigruoti, klausėme paliktų emigrantų vaikų problemą tyrinėjusios Vilniaus universiteto doktorantės, psichologės Linos Gervinskaitės- Paulaitienės . Tačiau iš pradžių – kelios istorijos.

Paisant vaikų privatumo, vietovės ir pavardės neįvardytos. Tačiau panašių atvejų yra kone kiekviename rajone.

Palikta mergaitė rūpesčių nekėlė. Problema išlindo vėliau

Kaip pasakojo po skyrybų viena du vaikus auginanti moteris, ji daugiau nei metus globojo į užsienį išvykusios kolegės mergaitę: „Ji tada buvo devintokė, savo namuose gyveno viena, o pas mane ateidavo pasibūti, pavalgyti, kartais pernakvodavo”.

Uždarbiauti į užsienį devintokės mama išvyko su vyresne savo dukra, kai ji tik baigė mokyklą. Tokį sprendimą priėmė netekusi darbo pagal specialybę ir daugiau nei metus negavusi kito adekvataus.

„Lietuvoje dirbti prastesnio darbo draugė nenorėjo, nors užsienyje pačių juodžiausių darbų ėmėsi, kol įsitvirtino. Suprantu, kad Lietuvoje iš valytojos algos su dviem vaikais išgyventi labai sunku, bet, mano nuomone, ji dar galėjo pakentėti, kol ir jaunesnioji dukra baigs mokyklą. Ir jai pačiai taip sakiau”, – prisiminė neformali mergaitės globėja.

Vienas paliktas vaikas buvo labai sąmoningas, atsakingas – nenusivažiavo, nenusivalkiojo, gerais pažymiais baigė mokyklą. Paklausta, kaip sekasi, mergaitė niekuo nesiskųsdavo, kalbėjo, kad visiškai supranta mamą, kuri uždarbiauti išvyko neturėdama kitos išeities. Tačiau po kelerių metų, kai ji jau buvo suaugusi, pradėjo lįsti pyktis mamai, kad ją paliko. Mergina jautė didelę neteisybę – kai reikėjo paramos, šalia nebuvo ne tik mamos, bet ir sesers. Tėvo ji, galima sakyti, nepažinojo. Palikęs šeimą, jis išvyko į užsienį kai dukros dar buvo mažytės, ir rūpinosi jau tik antrąja savo šeima.

„Išvykus ir mamai, visų trijų materialinė padėtis tikrai pasitaisė. Lietuvoje likusiai dukrai mama siųsdavo pinigų, daiktų, tačiau meilės, kasdienio rūpesčio ir nevirtualios šilumos jai trūko ir vėliau tai nepraėjo be pasekmių”, – apgailestavo globėja.

Slepia, kaip yra iš tiesų

Į užsienį uždarbiauti išvykusių tėvų vaikai kartais šį faktą slepia nuo mokytojų, socialinių pedagogų ar mokyklos psichologų. Kaip pasakojo nenorėjusi ne tik pavardės, bet ir miestelio minėti gimnazijos psichologė, vaikai bijo tarnybų, kad nenubaustų tėvų ar tik formaliai globėjais priskirtų žmonių.

Išvykdami į užsienį tėvai paprastai sutvarko nepilnamečio atstovavimo formalumus, tačiau nurodyti globėjai nebūtinai yra vaikui artimi žmonės, dalis paliktų nepilnamečių gyvena vieni.

„Aš mokykloje dirbu per 15 metų ir visada po vieną kitą paliktą vaiką yra. Ateina pasikalbėti arba pas psichologą atsiunčia mokytojai, kai kyla mokymosi ar bendravimo sunkumų. Vienas vaikinukas, su kuriuo bendrauju dabar, jau daug metų gyvena be tėvų, pats vienas. Turi artimųjų, tačiau jie – ne tame pačiame mieste“, – pasakojo psichologė.

Net ir ne specialistui matyti, kad be tėvų globos vaikinui nelengva, nors išmokęs ir valgyti pasigaminti, ir apsitvarkyti. „Tačiau vėluoja į pamokas, mokslai stringa. Iki pilnametystės vis viena reikia motiniškos, tėviškos globos, tam tikros kontrolės, dėmesio“, – neabejoja mokyklos psichologė.

Galvoja, kad laikinai

Apie tėvų paliktus emigrantų vaikus Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ seminare „Pagalba besiskiriančių ar išsiskyrusių šeimų vaikams mokykloje“ užsiminė socialinė darbuotoja iš Zarasų. Kaip pastebėjo ji, tėvai, verčiami bedarbystės, ieško pajamų kituose miestuose ar užsienyje ir galvoja, kad paaugliai – pakankamai savarankiški žmonės, juos jau galima kažkam palikti: „Mažesnių galbūt nepaliktų, o jei vaikas 14-15 metų, galvoja, kad nebeprapuls“.

Kaip jaučiasi tie vaikai? „Aš manau, kad jiems nėra lengva. Net ir tiems, kurie palikti močiučių globai. Močiutės ne taip supranta anūkus, kaip suprastų tėvai, be to turi sveikatos problemų. Kai kurie seneliai pristinga kantrybės, pakantumo“, – mano socialinė darbuotoja.

Iš pradžių tėvai galvoja, kad skyrium su vaikais gyvens laikinai – uždarbis garantuotas ir dėl to mažesnė problema patirti nepatogumų. „Bet aš matau, kad palikti vaikai ilgisi savo tėvų, jiems neužtenka bendravimo skaipu ir to stygiaus neatperka dovanos ar siunčiami pinigai“, –- sakė seminaro dalyvė.

Yra tėvų, kurie visai savaitei išvyksta uždarbiauti į Vilnių ir tik savaitgaliais būna su vaikais. „Asmeniškai pažįstu mokinę, kuri jau pilnametė, tačiau lieka namie atsakinga už du mažamečius broliukus, kuriuos reikia nuvesti į mokyklą, pagaminti maisto. Žmogus priverstas gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą, nebesiruošia egzaminams, o savo laiką, jėgas skiria mamos funkcijoms šeimoje atlikti. Viena vertus – gražu, kita vertus – mokinė nebegyvena savo gyvenimo, net nebeplanuoja studijuoti. Tai nėra gerai“, – apgailestavo socialinė darbuotoja.

Yra medicinos slaugytojų, kurios keliems mėnesiams išvyksta į Skandinavijos šalis ir užsidirbusios pinigų grįžta. „Vėl iš karto prisimenu konkrečios moters vaikus, kurie likdavo namuose be mamos. Tačiau jiems viskas susiklostė sėkmingai, nes jau buvo vyresnių klasių mokiniai, tad studijavo, įgijo profesijas. Tokiais atvejais labai svarbi bendruomenė – pažįstami, kaimynai, kurie vaikus pagloboja, jais rūpinasi. Jeigu vaikai augo stabiliose šeimose, vaikystėje padėtas tvirtas pamatas, o prieš išvykdami tėvai juos gerai tam paruošė, didelės žalos jie gali nepatirti“, – komentavo zarasiškė.

Tylus skausmas

Jautresni vaikai sunkiau įveikia stresines situacijas. Labiau linkę į mokslus daugiau dėmesio skiria kasdienei rutinai: pamokų ruošai, būreliams ir pan. Tačiau vaikai, kuriems mokykla nemiela, kurie patiria mokymosi sunkumų, bando tai kompensuoti draugystėmis, kurios ne visada į gera. Dalis vienų paliktų vaikų palinksta į malonumus, nerūpestingo gyvenimo siekimą, o ne įsipareigojimus: tėvai toli, neprilaiko, o mobiliojo ryšio priemonės leidžia atsiliepinėti bet kada ir iš bet kur.

„Yra tylaus skausmo. Seminare apie pagalbą skyrybų vaikams man būtent ši mintis įstrigo labiausiai. Nebūtinai reikia pirmiausia reaguoti į tuos vaikus, kurie triukšmingai pasireikalauja sau dėmesio. Gal, pasidomėjus apie mokinius, išgyvenančius nedarną šeimoje, tikrai reikia atidžiau pasižiūrėti į tyliuosius, priėjus paklausti vaiko, kaip jaučiasi, kaip jam sekasi, kuo jis laisvalaikiu užsiima. Klasės auklėtojui galbūt ne viską privalu žinoti, kas vyksta šeimoje, tačiau informacija, kad šeima skiriasi ar atsiskyrė dėl emigracijos – svarbi“, – neabejoja socialinė darbuotoja.

Kaip paruošti vaikus pokyčiams

Pasak Vilniaus universiteto doktorantės, psichologės Linos Gevinskaitės-Paulaitienės , i dealiu atveju nereikėtų mokyklinio amžiaus vaiko palikti vieno ir vykti uždarbiauti į užsienį. Tačiau gyvenime visaip nutinka, tad bendra taisyklė tokia – kuo vyresnis vaikas, tuo neigiamų pasekmių gali būti mažiau. 11-12 klasė galbūt tas amžius, kai vaikui saugiau gyventi atskirai.

-Kita vertus, baigiant mokyklą kaip niekad reikalinga parama, nes kyla papildomų įtampų .

-Taip. Paskutinėje klasėje išties labai reikia tėvų ar globėjų paramos. Todėl sprendimas išvykti gyventi svetur ir palikti vaiką baigti mokyklą tėvams visuomet sunkus. Tačiau, mano nuomone, palikti septintoką aštuntoką – per anksti. Tokio amžiaus paaugliai jau geba savimi pasirūpinti, tačiau yra per jauni gyventi vieni.

-Kodėl rekomenduojama, kad tėvų vaikams parinkti laikini globėjai būtų jiems artimo amžiaus?

-Didesnė tikimybė, kad panašaus amžiaus globėjai, kurie rūpinsis vaiku, panašiai bendraus, bus pasirinkę panašesnį gyvenimo būdą nei, pvz., seneliai, kurie gali būti mažiau aktyvūs, labiau atitrūkę nuo to, kuo dabar vaikai gyvena, kas jiems rūpi, koks laisvalaikis patinka.
palikti vaikai ilgisi savo tėvų, jiems neužtenka bendravimo skaipu ir to stygiaus neatperka dovanos ar siunčiami pinigai.


Kita vertus, seneliai irgi gerai, jei pakankamai dažnai matydavosi su anūkais, turėjo ryšį su jais. Tokiu atveju seneliai net gali būti geresnis variantas nei jaunesni dėdės ar tetos. Kiekvienu atveju reikia spręsti individualiai.

-Reikėtų pasiklausti vaikų nuomonės ar ne?

-Be abejo, kad taip. Labai svarbu, kad tėvai įtraukia į sprendimo priėmimą ir vaikus klausdami, su kuo jie labiausiai norėtų likti laikinai gyventi. Nes vaikas žino, su kuo geriausiai sutaria, kuo pasitiki, su kuo jaučiasi saugiai.

-Kam realiai tėvai dažniausiai patiki savo vaikus?

-Mūsų patirtis rodo, kad seneliams.

-Prieš kiek laiko ir kaip pranešti vaikui apie sprendimą išvykti?

-Kuo anksčiau, kai tik tėvai nusprendžia. Su paaugliais, vyresniais vaikais galima kalbėtis ir anksčiau, dar nepriėmus sprendimo, nes jie girdi, supranta, ką tėvai kalba, kas šeimoje vyksta.

Anksčiau sužinoję apie permainas vaikai turi laiko priimti artėjantį pokytį. Kol tėvai dar namuose, jie galės suteikti emocinį palaikymą, atsakyti į klausimus, kurie vaikui kils.

-Ką konkrečiai svarbu žinoti vaikui, kuris, tėvų sprendimų, liks namie?

-Kad ir kokio amžiaus vaikas būtų, svarbu suprantamais žodžiais paaiškinti, kodėl tėvai išvyksta, pasidalinti, kaip patys dėl to jaučiasi. Tikėtina, kad ir patiems nelengva, todėl nereikėtų vengti šiek tiek dalintis, kad ir jiems gal neramu, nežino, kaip seksis, gaila palikti, bet nemato kitos išeities. Tai ir pačiam vaikui vėliau padeda geriau suprasti savo bei kitų žmonių emocijas, mokytis su jomis tvarkytis.

Vieno pokalbio apie sprendimą išvykti nepakaks, nes vėliau vaikams iškils konkrečių klausimų. Tėvams reikėtų pasikalbėti apie tai, ką daryti, kai bus liūdna, kaip tvarkytis su kitais neigimais jausmais. Tačiau pagrindiniai dalykai, ką turi žinoti vaikas – kur, su kuo jis gyvens, kaip atrodys namų taisyklės išvykus tėvams, kas jo gyvenime keisis, o kas liks, kaip buvę.

Vaikas turėtų tiksliai žinoti, kur tėvai išvažiuoja, kur gyvens, ką dirbs. Žinojimas, kas bus su tėvais, ramina. Kitas dalykas – tėvų kontaktai, kad vaikas žinotų, kaip su jais galima susisiekti telefonu, paštu, internetu, kam skambinti, jei mama ar tėtis ilgai neatsako, jei ten bus draugų ar giminaičių.

Vaikams svarbu turėti artimųjų ar kaimynų kontaktus, kad, jei kas nutiktų globėjams, galėtų bet kada kreiptis. Platesnis kontaktų tinklas suteikia papildomo saugumo.

-Su kokiais sunkumais susiduria emigravusių tėvų palikti vaikai?

-Tėvų išvykimas – didelis pokytis. O jei išvažiuoja abu tėvai, nebelieka žmonių, kurie buvo artimiausi ir žinojai, kad pasirūpins, atlieps poreikius. Nesaugumo, neužtikrintumo jausmas pasireiškia daugumai vaikų, kurių tėvai išvyksta. Ar šie jausmai taps problemiški, priklausys nuo to, su kuo vaikas liks, kaip seksis palaikyti kontaktą su tėvais.

Nesaugumas, neužtikrintumas veikia vaiko pasiekimus mokykloje, kaip jis įsitraukia į veiklas, kaip sekasi bendrauti su bendraamžiais ir pan.

Kita ypatybė, kad be tėvų likusiems vaikams dažnai tenka prisiimti daugiau atsakomybių, nei turėjo anksčiau. Kartais jos viršija jų raidos galimybes – vaikas neturėtų tiek rūpintis savimi, kiek tenka. Tai kelia papildomos įtampos, nerimo.

Tokiems vaikams būdingas pyktis, nusivylimas, kad tėvai išvažiavo, paliko ir tie jausmai įgyja visokias formas. Gali mokykloje pasireikšti elgesio problemomis, pasipriešinimu, nesutarimu su globėjais, sudėtingais santykiais su išvykusiais tėvais.

-Koks bendras principas kai tėvai vaikus palieka globėjams ir išvyksta - geriau kuo mažiau kitų pokyčių ar nebūtinai?

-Bendras patarimas – kuo mažiau pokyčių, nes pats tėvų išvykimas yra labai didelė permaina. Jei yra įmanoma, geriau tuo pačiu metu nekeisti mokyklos, būrelių, namų ir pan., kad išliktų kuo daugiau stabilumo, labai stipriai nesikeistų įprasta rutina.

- Dalis vaikų slepia mokykloje ir nuo tarnybų, kad jų tėvai išvykę, nenorėdami sulaukti papildomo dėmesio. Kaip patvirtino kalbinti psichologai, jie pažįsta vaikų, kurie nuo 7-8 klasės gyvena visiškai vieni.

-Viena vertus tai geras ženklas – vaikai sugeba taip mobilizuotis, kad susitvarko: gali laiku atsikelti, eiti į mokyklą, atlikti darbus ir pan. Kita vertus, Tokio amžiaus paaugliai dar neturėtų galvoti apie visą savo buitį – maistą, būstą ir tai sukelia įtampos, nerimo, streso. Tikėtina, kad dalį energijos, kurios jie turėtų skirti mokymuisi, užklasinei veiklai, santykiams su bendraamžiais, jie išnaudoja visai ne ten.

-Paaiškinkit, kur čia žala – o gal turėdami daugiau pareigų vaikai išsiugdys atsakomybės, greičiau užaugs, subręs?

Paaugliai gali atrodyti pakankamai subrendę, suaugę, tačiau jie turi turėti laiko ir sau, užuot prisiėmę suaugusiųjų atsakomybes. Šiame amžiaus tarpsnyje svarbu turėti laiko pažinti save kaip asmenybę per besikeičiantį požiūrį į pasaulį, jausmus.

Paauglystėje vyksta daug pokyčių, su kuriais reikia susigyventi, tad paauglys turi turėti laisvos energijos ir laiko su tuo tvarkytis. Kai didelės atsakomybės užkraunamos per anksti, nebelieka laiko raidos uždaviniams, kuriuos vaikas turi išspręsti būtent paauglystėje. Kai toks žmogus suauga, vėliau gali kilti sunkumų – reikėjo prisiimti daug atsakomybių, bet iki galo nesusigaudžiau, kas ir kaip aš esu. Daug laiko ir energijos buvo skiriama išgyvenimui, bet neliko maištauti, prieštarauti tėvams. Sveikai maištauti yra normali paauglystės dalis, tačiau anksti vienas paliktas vaikas jos neturi, nes koncentruojasi į kasdienius buitinių klausimų sprendimus.

-Socialinė darbuotoja kaip tik minėjo panašų atvejį – visų giriamą mergaitę, kuri ne tik mokosi, bet ir pasirūpina jaunesniais broliais ir seserimis, kuriems paruošia maisto, aprengia, į mokyklas išleidžia ir t. t., kol jos tėvai uždarbiauja sostinėje.

-Tačiau pačiai moksleivei tai nėra gerai, nes ji neturi laiko galvoti apie save, užsiimti mokslais, turėti laisvalaikio, o ne tik atlikti tėčio ir mamos funkcijas jaunesniems broliams ir seserims. Viena vertus, tai gražus pavyzdys, kita vertus – šalia to yra ir neigiamų pasekmių.

-Kokia tokiu atveju galima bendruomenės (giminių, kaimynų, mokytojų ir pan.) pagalba mokiniams?

- Kai vaikai lieka be tėvų, labai svarbi instrumentinė bendruomenės pagalba. Kaimynai kartą per savaitę gali pasikviesti vaikus pavakarieniauti ar papietauti – ne tik pasikalbėti su jais, bet ir šiek tiek sumažinti buities rūpesčių naštą. Taip pat svarbu, kad vaikai turėtų su kuo pasikalbėti, galėtų kreiptis iškilus bet kokiam klausimui, problemai ar jei prasčiau pasijaus. Tokiais žmonėmis gali būti kaimynai, giminaičiai, mokyklos bendruomenė – mokytojas, auklėtojas, kitų vaikų tėvai, su kuriais vaikas užmegs nuoširdų ryšį.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškio ligoninė įvertinta „Krištoliniu kaminu“
* Į Verslo dienos konferenciją kviečiami ne visi verslininkai
* Vilkaviškyje išrinktas Lietuvos metų triušis
Laikraštis leidžiamas antradieniais, ketvirtadieniais
ir šeštadieniais.






Apklausa


Prieš metus į Seimą mūsų rajone buvo išrinktas Kęstutis Smirnovas. Kaip vertinate jo veiklą?
Savo pareigą atlieka gerai.
Jokios jo veiklos nejaučiu.
Lankėsi mūsų kolektyve (kaime).
Matau tik per šventes.
Padėjo man asmeniškai.



Kalbos patarimai

„Kofinansavimas“ ar „bendrasis finansavimas“?
Abu variantai – tiek tarptautinis žodis kofinansavimas, tiek junginys bendrasis finansavimas – galimi vartoti. Junginys bendrasis finansavimas (angl. co-financing ) teikiamas Europos terminų žodyne „Eurovoc“.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2017 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas