„Santaka“ / Poetė Salomėja Nėris: žvilgsnis iš už Atlanto

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-03-01 15:57

Dalinkitės:  


Salomėjos Nėries portretas. Dailininkas E. Kvederauskas.

Iš Vilkaviškio krašto muziejaus fondų


Poetė Salomėja Nėris: žvilgsnis iš už Atlanto

„Atleisk, o Dieve man kaltybes“

(S. Nėris)



Poetės Salomėjos Nėries talentas toks gaivus, o gyvenimas toks klaidus, kad iki šiol lietuvių literatūroje ir viešojoje erdvėje nenutyla ginčai vertinant jos asmenybę. Vilkaviškiečiai siekia miestą papuošti skulptūra, metaforiškai įkūnijančia Salomėjos poezijos dvasią, o uolūs „patriotai“ trokšta išbraukti jos vardą iš istorijos.

Ruošdamas šį rašinį peržvelgiau emigracijoje parašytus straipsnius ir prisiminimus apie mūsų krašto iškiliąją poetę. Vertinimai įvairūs: nuo negailestingų iki jos gyvenimą giliai apmąstančių. V. Lozoraitienė savo straipsnyje „Salomėjos Nėries kelias“ rašo: „Kokia Nėris maža ir primityvi atrodo šalia tų visų kovotojų už tikrąją laisvę.“ J. Grinius savo plačioje apybraižoje „Salomėja Nėris kryžkelėse“ objektyviau žvelgia į poetę rašydamas: „S. Nėries įnašas lietuvių literatūroje vis tiek pasiliks, nors daug kas apgailestaus jos klaidas, skaudžias pačiai poetei ir daugeliui lietuvių“ ir konstatuos: „Negaliu S. Nėries laikyti nei prokomunistine heroje, nei niekšiška lietuvių išdavike. S. Nėris man atrodo kaip paklydusi širdies moteris, kuri nemokėjo kritiškai vertinti savo jausmų bei vaizduotės poskrydžių ir nemokėjo jų derinti su tikrove, o už šitą nesugebėjimą gyvenimas jai skaudžiai atmokėjo.“

Vertinant poetės S. Nėries gyvenimą, prisiminti reikėtų ne vien jos elgesį, parvežant „Stalino saulę“ (beje, šį posakį spaudoje pirmas paskleidė poetas Kazys Boruta), bet ir pavartyti jos dienoraščius bei įsigilinti į kūrybą, ypač vertinant jos nuotaikas ir trykštančią atgailą rinkinyje „Prie didelio kelio“.

Prieš dešimtmetį Paežerių dvare lankėsi iškili, emigracijoje kūrusi poetė, mūsų kraštietė, taip pat kilusi nuo Alvito, Julija Švabaitė-Gylienė. Tuomet dvaro svetainėje iš kraštietės lūpų nuskambėjo žodžiai: „Kas mums davė teisę teisti kitus? Kas žino, ką išgyveno ši trapi moteris?“ ir eilės: „Pasodinau šiandien / tavo diemedžio / šakelę / prisiminiau tragišką / tavo kelią / ir paskutinę / išpažintį“. Pasak poetės Julijos Švabaitės-Gylienės, tad „nusiprauskime šaltinio vandeniu akis ir veidą ir džiaukimės gyvenimu“. Šį ir kitus rinkinio „Pasodinau diemedį“ eilėraščius verta paskaityti ir įsijausti į J. Švabaitės-Gylienės žodžius visiems, kas abejoja S. Nėries talentu.



„Ne man pasaulis, ne man jo rožės“

(Iš S. Nėries dienoraščio)



Visi be išimties poetę pažinojusieji teigia, kad ji gyveno svajonių pasaulyje, troško gyventi romantizuotose iliuzijose. Jautri, pasiduodanti įspūdžiui, čia susižavinti, čia užsigaunanti, nuliūstanti, įsižeidžianti. Draugės prisimena, kad ašaros buvo jos kasdienė duona. Kai kurie bičiuliai ją vadino „kūdikėliu“. Nebuvo patenkinta savo išvaizda. Besimokydama „Žiburio“ gimnazijoje, pasak draugių, gerdavo actą, nes norėjo suplonėti. Jos kolega Lazdijuose, mokytojas J. Baltrukonis rašo: „Poetė mėgsta fotografuotis, bet tik keliose nuotraukose ji panaši į save. Dauguma nuotraukų nevaizduoja tikros Salomėjos. Tai dirbtinės pozos, nieko bendro neturinčios su poetės veido ir sielos tikrove.“

Augusi katalikiškoje šeimoje, jaunystėje buvo giliai, netgi egzaltuotai tikinti. Praėjusi klaidžius gyvenimo kelius tolimojoje Rusijoje, Maskvoje 1943 m. parašys nostalgišką eilėraštį „Tolimas sapnas“. Prisimins Alvitą: „Tarp žydinčių kaštonų / Raudona bažnytėlė. – / Juk čia jaunystė mano, / Nejau ji grįžo vėlei?“.

Per trejus karo metus įvairiausių įtampų išvarginta 1944 m. traukiniu pasiekusi Lietuvą jos žemę bučiavo jau pirmoje geležinkelio stotyje.

Emigracijoje apie poetę rašęs J. Grinius pripažins, kad „jos sielvartas dėl Lietuvos stovio buvo didelis“.

Net mirti ji troško Lietuvoje. „Mane pamačiusi ji labai graudžiai ėmė verkti, glostyti mano veidą, rankas. Prašė vežti į Lietuvą“, – apie poetės priešmirtinius jausmus rašė B. Girienė.



„Visa moteriškė sutelpa viename žodyje – meilė!“

(Iš S. Nėries dienoraščio)



Ryškiausią įspaudą jautrios, katalikiškai auklėtos merginos širdyje paliko meilės kančios. Nuolatinis troškimas mylėti atnešė daug kančių ir paskatino žengti kai kuriuos neapgalvotus žingsnius. Pasak J. Griniaus, „kas mylėjo Salomėją, to ji nemylėjo, o ką ji mylėjo, tas jos nemylėjo“.

Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje Salomėjai gražiai asistavo bendraklasis S. Balsys, simpatijas rodė būsimas poetas J. Tysliava. Bet jie netiko jai kaip svajonių karalaičiai. Studijų metais (1925) ji įsimyli studentą mėlynomis akimis, pavadindama jį „skaisčiuoju karalaičiu“. Deja, tai buvo vienpusis susižavėjimas.

Netrukus jauną svajotoją užbūrė „jaunas sakalas iš Alpių“, kurio „juodos akys žemę vėrė, o sapnai padangę“. 1928 m. vasarą Bazelio (Šveicarija) katedros didžiajame varpe S. Nėris kartu su nuodėminguoju mylimuoju įbrėžė savo ir mylimojo profesoriaus Juozo Ereto vardus. Dienoraštyje įrašė: „Mano kelias veda bedugnės pakraščiu“.



„Be tavęs esu kaip augalas be saulės“

(Iš S. Nėries dienoraščio)



Po audringų išgyvenimų studijų metais, svajonių netekčių Lazdijuose S. Nėris turėjo pasinerti į nemėgstamą pedagoginį darbą, į vienatvę ir provincijos nykumą. Ta sielos nykuma jaunąją poetę atvedė į žavių vaikinų, puoselėjančių kairuoliškas socialistines idėjas, būrį. Jie pripažino ją kaip poetę ir „pagerbė joje moterį“. Tai – K. Boruta, Br. Zubrickas ir L. Serbenta.

Naujieji draugai jausmingą merginą auklėjo ne tik kritikuodami buržuazinio gyvenimo ydas, bet ir „pilnais sarkazmo žodžiais trypė jos trapią pasaulėžiūrą bažnyčios, kunigų ir moterystės atžvilgiais“.



S. Nėris „jausmo ir įspūdžio žmogus visa tai giliai ėmė į širdį“

(Literatūra ir kalba, IV t., Vilnius, 1959, 85 p.)



Ypač S. Nėrį paveikė kelionės po varganus Vienos kvartalus, iškalbingojo Brunono Zubricko vilionės. Šis „moterų širdžių specialistas“ netgi pažadėjo vesti. Trijų viliotojų paveikta, trokšdama socialinio teisingumo ir kūrybinės laisvės, poetė pakliūva į jaunų vyrų žabangas ir pasuka iš ateitininkų pasaulio į „Trečiąjį frontą“, redaguojamą A. Venclovos. Čia jos paprašoma ne tik kairuoliškų eilių, bet ir pareiškimo, kodėl ji pasuko į kitą barikadų pusę. Tą jos pareiškimą išeivijoje gyvenęs B. Raila apibūdino taip: „Mes jį braukėm, trumpinom ir mėginom suvesti į šiokios tokios logikos rėmus.“ Pati poetė prašė to pareiškimo į „Trečio fronto“ žurnalą nedėti. Tai buvo prieš jos prigimtį ir talentą įvykęs žingsnis. Ta pilietinė poezija buvo tokia silpna, kad ją kritikavo net komunistinė spauda. V. Kapsukas Marijos Giraitės slapyvardžiu spausdintus proletarinius S. Nėries eilėraščius netgi išvadino provokacija.

Netrukus uždarius komunistuojantį „Trečiąjį frontą“ Salomėja išgyvena niūriausius metus, lieka be darbo ir pajamų.

Tik kunigo M. Vaitkaus rūpesčiu, gavusi prezidento A. Smetonos rekomendaciją S. Nėris priimama į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Čia „kaip žaibas nukrito meilė“, nes sutiko skulptorių Bernardą Bučą. Taip patenkinusi savo prigimtį šeimos židiniu ir rūpesčiais ji vėl sužibo kaip poetė. Už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ apvainikuojama Lietuvos valstybine premija. Ji vėl su poezija sugrįžta į ateitininkų leidžiamą „Židinio“ žurnalą.



„Aš pas jį ieškosiu teisybės“

(Iš V. Sruogienės prisiminimų)



Deja, ramiu uostu Palemono namelyje su mylimu vyru ir sūnumi Sauliuku-Balandėliu tapusį gyvenimą sujaukė 1940-ieji ir iš Rytų atėjusios sovietinės permainos. Priversta parašyti panegiriką „Tautų vadui Stalinui“, išrinkta deputate į Aukščiausiąją Tarybą Maskvoje, apipilta pinigais ir tariama šlove Salomėja vėl netenka ne tik talento, bet ir pagarbos. Pamačiusi, kas vyksta Lietuvoje, naivioji poetė savo draugams tikina, kad ji eis teisybės ieškoti pas patį Staliną.

V. Sruogienė prisimena, kaip Salomėja jai kalbėjusi: „Aš parašiau tą poemą, aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžia Lietuvą.“ I. Maldėnas prisimena, kad Salomėja „tiek verkusi kalbėdama apie Lietuvos nelaimes, kad jos nosinė buvusi šlapia“.



„Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, bus man atpildas skurdus“

(Iš eilėraščio „Maironiui“)



S. Nėris troško po karo vėl išvysti Lietuvą. „Abi svajojome apie ateitį, – prisimena V. Žemaitytė-Maceikienė. – Tačiau mūsų pašnekesių pradžia ir pabaiga būdavo Lietuva, išlaisvinta tėvynė. Jei nebus laisvos Lietuvos, nebus nė Salomėjos, lyg juokaudama kartą pasakė poetė.“

„Man tenka smūgis piktos rankos / Ir žodis priekaišto skaudus“, – rašė S. Nėris viename eilėraštyje.

Vilkaviškiečiai šiai daug kentėjusiai talentingai poetei, likimo laužytai moteriai ruošiasi statyti atminimo skulptūrą. Kokia ji turėtų būti, kad atspindėtų lyrikę ir tragikę poetę, mylinčią motiną, skausmingo likimo moterį, be galo mylėjusią gyvenimą, gimtinę, Lietuvą? Ar gal paduosime poetei tik akmenį, kaip likimo prakeiksmą?!

Antanas ŽILINSKAS

Istorikas, muziejininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas